Author Archives: Ayatgali Tuleubek

Straipsnio autorius:
Ayatgali Tuleubekas – šiuo metu Osle gyvenantis ir dirbantis menininkas, gimęs 1985 m. Kazachijos Tarybų Socialistinėje Respublikoje. Jis tyrinėja infrastruktūras, technologijas ir ideologijas. Pastarosios menininko parodos – „Part of the Labyrinth“ (Göteborg International Biennial for Contemporary Art, 2019) ir „What if an image is presented next o a historical fact?“ (Tenthaus, Oslas, 2019).

Vardan rūšių solidarumo

Nuo pat to laiko, kai įsikėlėm į butą, vonioje tvyro įkyrus kvapas. Ko tik mudu nesiėmėm: pamainom pasinėrėm į dušo kabinos šveitimą, naudojom įvairiausius chemikalus, vėdinom, aeravom, naudojom drėgmės surinktuvą… Nė viena iš išmėgintų priemonių nepasiteisino. Buto savininkas nematė jokios naudos iš kvapo naikinimo, tad jo pastangos nė iš tolo neprilygo mūsų kruopštumui.

Kartais vonios kvapelis prasiskverbia į kitas patalpas, o tai kaipmat išprovokuoja mano draugės pyktį. Kitaip nei ji, laikui bėgant, susitaikiau su tuo kvapu. Susigyvenau su juo, visai kaip su menininkų erdvėje „Podium“ esančios virtuvės, kurioje ir užgimė šis bendras projektas, dvelksmu. Man jis pernelyg netrukdė, išskyrus nepatogumo jausmą prieš svečius, kuriems galėjo susidaryti nevalyvumo, disciplinos trūkumo, aplaidumo, tingumo ir, ginkdie, nešvaros – ydų, menkinančių organizacijos narių patikimumą, – įspūdis.

Mąsčiau, kodėl ši paprastai nepriimtina namų savybė manęs pernelyg netrikdė. Iš pradžių maniau, kad taip yra dėl to, kad užaugau ne Vakarų šalyje. Atkreipiu dėmesį į šią detalę ne kaip į užuominą, esą turiu savy pirmykščio laukinio gaivalo, tiesiogiai pasireiškiančio vyrišku imunitetu mažiausių gamtos atstovų – bakterijų, virusų, pelėsių bei pirmuonių – keliamiems pavojams. Miniu šį nuosavos biografijos ypatumą kaip paaiškinimą dėl mano atsainoko požiūrio į higienos reikalavimus, susiformavusio valstybinių institucijų irimo laikais. Nors šio kvapo iš anksčiau neatsimenu, kad galėčiau jį apibūdinti, norėčiau turėti tokį platų ir išraiškingą žodyną kaip kad yra įvaldę „YouTube“ maisto gaminimo programų vedėjai. Ir, kadangi niekada anksčiau nebuvau su šiuo kvapu susidūręs, nedera to aiškinti sąlygojimo efektu.

Nors šis kvapas manęs nei ypač traukia, nei atgraso, vis dėlto dera pripažinti, kad jis kuria tam tikrą priklausymo jausmą. Logiška, kad kvapas gali sukelti priklausymo jausmą. Gal ir neatsitiktinai kvepalai bei kita dirbtinai kvapų prisodrinta kosmetika užima didžiausius oro uostuose esančių neapmokestinamų parduotuvių plotus. Nepažįstamų žmonių apsupty, kruopščiai išskaičiuotose pardavimą kultūriškai įvairiems vartotojams skatinančiose patalpose galima ieškoti paguodos, pasineriant į aitriai įkvėpintus parfumerijos skyrius. Iš mėginio pakuotės užsitepus drėkinamojo kremo galima pajusti savo odos švelnumą. Atpažinti nuosavą odą, išvargusią nuo trinties su šiek tiek erzinančiu sintetiniu lėktuvo kėdės užvalkalo paviršiumi ir su kitais nemaloniais dirbtinės gamtos paviršiais. Pirmyn – kilstelėk riešą prie nosies, pamalonink savo nuo reto lėktuvo kabinos oro perdžiūvusias šnerves. Pažadink trumpalaikę neuromoduliatorių reakciją smegenyse, išsekusiose nuo laiko skirtumo, triukšmo ar nejaukios tylos, tvyrančios atsisakius leistis į pokalbius su šalia sėdinčiu pakeleiviu, ir nuo reklamos vaizdų kiekio, užgulančio iš už kiekvieno kampo.

Parfumerijos skyriaus uoslės šiupinys – ne pakaitalas, o greičiau tuščias pernešėjas, kaip tuščia dovanų dėžutė, savo tuštumu lygintina su užpilamųjų makaronų porcija, kuri negali suteikti nė lašo laimės ne tiek dėl abejotino skonio ar gamybos būdo, kiek dėl to, kad joks kūnas neįspaudė į ją savo autorystės. Šis teiginys gali nuskambėti kaip dasein abrakadabra. Jei jau taip pasirodė, grumtynės su uoslės funkciją gniaužiančiu modernybės juslinio šiupinio blogiu jums per sunkios. Kažkodėl istoriškai susiklostė, kad ši kūno funkcija liko nuvertinta. Galbūt jos istorinė vertė neįsitvirtino dėl kvapų efemeriškumo. Tai liūdinanti netektis, ypač atsižvelgiant į tai, kad uoslė perkelia aplinką į kūną ir taip veikia žmogų. Išties apgailestautina netektis ir nesvarbu, kuo ją beaiškinsi – modernybės atneštu blogiu ar evoliucija.

Išskirtinį kvapą sukelia su mumis gyvenantys mikrobai, mintantys muilu, negyvos odos, plaukų ir kitais kūno likučiais. Galbūt tai kūno investicija į tarprūšinį kvapo kūrimo projektą? Tai abipusis procesas – aplinka patenka į kūną ir kūnas išskiria mikrobų masei skirtą grąžą. Tačiau neverta pernelyg susitapatinti su mikroorganizmais, nors ir kaip mano, migranto, praeitis tai skatintų. Galiausiai – visai kaip mikrobų atveju – mus neretai mato kaip dėmę, kurios reikėtų kuo greičiau atsikratyti.

Tad, kas šiame „vonios atvejyje“ kuria priklausymo jausmą? Jei imčiausi taikyti daugiadisciplinę mokslinę analizę, privalėčiau tarti, kad šis kvapas mane sąlygoja visai kaip Pavlovo šunį. Namų komfortas ir kiti teigiami veiksniai susisiejo su tuo kvapu ir performatavo mano smegenis. Tačiau, nepaisydamas logikos, noriu tikėti, kad būtent patys mikrobai prisidėjo prie mano priklausymo jausmo. Vertinu organizmų sugyvenimą, jų priešinimąsi naikinančioms techninių aparatų jėgoms. Ir noriu tikėti, kad jie vertina mano buvimą ne mažiau nei aš jų.

Brangus skaitytojau, šį paragrafą rašau praėjus keletui savaičių. Mums dabar jau gerai žinoma pandemija, COVID-19, anuo metu, kai pradėjau rašyti, dar nebuvo paskelbta. Dabar jaučiuosi atsidūręs sudėtingoje situacijoje. Gali pasirodyti, kad SARS-CoV-2 sužlugdė mano holistinių sąskambių kupiną argumentą, sunaikino mano užtariamąjį žodį, skirtą harmoningam ir tuo grynai revoliucingam sugyvenimui su kitais organizmais. Linkstu į smulkmeniškumą ir noriu teigti, kad virusai visai nėra gyvi organizmai, tačiau, deja, tokie argumentai neįtikina.

Byla, atrodo, pralaimėta. Rašytojas yra apgavikas. Tuščios gatvės ir vieno metro atstumo reikalavimas nuginčija kazuistiką. Net vonios kvapas buvo pašalintas ir tvarka atkurta. Tačiau šis tekstas provokuos jūsų atminty dėmę, išliksiančią panašiai, kaip mano atminty išlieka vonios kvapas.

Iš anglų kalbos vertė Ilona Jurkonytė.