Author Archives: Justina Augustytė

Paveikslas tik sau nebūna. Pokalbis su tapytoju Andriumi Zakarausku

Andrius Zakarauskas (g. 1982) – tapytojas, vienas matomiausių lietuviškosios meno scenos vardų ir veidų. Jo darbai atpažįstami iš sodraus kolorito, daugiafigūrių, daugiaplanių kompozicijų ir nuosekliai vystomos tematikos, kurios centre – tapybos ir tapytojo santykis ir kaip to santykio padarinys atsirandantis vaizdas. A. Zakarauskas – produktyvus menininkas, aktyviai rengiantis parodas vietos, o pastaraisiais metais taip pat dažnai (o gal net ir dažniau) užsienio parodų salėse. Tad jau kurį laiką planuotas pasikalbėjimas su juo įvyko dėl pandemijos ir įvesto karantino užsidarius muziejams, galerijoms, kitoms kultūros bei švietimo įstaigoms ir atsipalaidavus šiaip jau pakankamai įtemptiems kultūrinio gyvenimo tvarkaraščiams. O pakalbėjome apie procesus, kuriuos kaip tik mažiau veikia besikeičiančios viešojo gyvenimo aplinkybės.

Galvojau, kaip tave pristatyti. Įprasta „jaunosios kartos tapytojo“ formulė tau nebetinka, tarsi jau išaugai jaunųjų menininkų kategoriją.

Dažniausiai prisistatau tiesiog tapytoju – šis apibūdinimas nusako mano matymo ir mąstymo būdą. Ir jam laikas negalioja. Nors šią dieną aš jaučiuosi dar jaunas, ir ta riba su kiekvienais metais vis toliau pasislenka.

O kaip dėl nacionalinio dėmens? Koks tavo santykis su Lietuvos tapyba ir jos istorija, ta vadinamąja lietuvių tapybos mokykla?

Aš visada save priskirdavau šiai tradicijai, norėjau ją tęsti ir norėjau būti atpažįstamas kaip lietuvių tapytojas. Nuo studijų laikų tyrinėjau grupės „Ars“ menininkus ir apskritai visą lietuviškąjį modernizmą. Turiu tą jausmą, kad tęsiu tai. Man svarbu nuorodos į tam tikrus autorius ir jų paveikslus, net į tapymo manieras. Pavyzdžiui, man ypač imponavo Viktoras Vizgirda ir jo tapyti peizažai, jų kolorito skambesys ir dinamiškas potėpis. Dar paminėčiau Kosto Dereškevičiaus asmenišką popmeną. Žaviuosi jo atsargiu, bet kartu labai ryžtingu potėpiu bei teksto ir kitų ženklų derinimu su figūra. Gal daugiausia nuorodų yra į Jono Gasiūno tapytus siužetus. Jo deginti kariniai sraigtasparniai „Apache“ atsirado mano drobėje „Teismo diena“. Esam tapę ir bendrą paveikslą. Beje, kažkada turėjau taip ir neįgyvendintą idėją užbaigti tapyti Vlado Karatajaus paveikslą. Norėjau įsigyti šio tapytojo socrealisto peizažą ir jį su pagarba, jautriai baigti tapyti pagal save, taip kaip aš jį matau.

Kokias dar įtakas galėtum paminėti kaip tau buvusias ar esančias reikšmingas?

Įtakos nuolatos supo ir supa, o aš joms arba pasiduodu, arba priešinuosi. Anksčiau jos dažnai buvo nulemtos dėstytojų ir draugų, su kuriais mokiausi. Studijų laikais pasukau į subtilią pilkų atspalvių gamą, įkvėptą televizijos ir fotografijos, taip priešindamasis tuo metu vyravusiam sodriam koloritui. Ieškojau naujų kontekstų, kuriuose galėčiau šnekėti. Nepamirštamas piešimo dėstytojo Gintaro Makarevičiaus sakinys mums: „Jūs tokie neįdomūs, pavartykit žurnalų, kas pasauly vyksta.“ Mes nematėme ir nesidomėjome tuo, kas vyksta pasaulio galerijose, neturėjome su tuo jokio santykio. Tai buvo spyris nueiti į biblioteką. Vėliau, po mokslų, šį poveikį vadinu labiau ne įtakomis, o nuorodomis. O šiandien mano tapybą labiau veikia gyvenimo nuotykiai, kasdieniai potyriai ir asmeninės įžvalgos.

Kas tavo autoritetai mene? O gal atvirkščiai – krataisi jų?

Nežinau, ar galėčiau sakyti, kad turiu autoritetų, gal tai labiau asmenybės, kuriomis žaviuosi. O jos nuolat keičiasi, atrandu vis naujų, nors vis tiek jos daugiausia susijusios su meno lauku. Studijų metais visada žavėjausi savo mokytojais Alfonsu Vilpišausku, Laima Drazdauskaite, vėliau imponavo ir Jonas Gasiūnas, ir Arvydas Šaltenis. Yra daugiau menininkų, kurių kūryba žaviuosi. Tarkim, Georg Baselitz ir Jonathan Meese. Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet jaučiuosi artimas vokiečių menininkams. Jų nuojautos, jų meno matymas dažnai sutampa su mano. Ir mano darbuose – tiek ankstesniuose, tiek naujuose – vis atsiranda ir užrašai vokiečių kalba (Lern Malen, Zu Ende). Atrodo, kad „susikalbu“ su vokiečių menu, o ir jie manąjį labai taikliai perskaito… O šiaip, manau, geriau su tais menininkais, kuriais žaviesi, nesusipažinti, jų nepažinoti. Tada jie išlieka ypatingi, ne tokie patys kaip visi žmonės. Man patinka ši iliuzija.

Andrius Zakarauskas, Lern Malen. Finalas, 2008. Drobė, aliejus, 180 x 200 cm. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Kadangi pats dėstai, kaip kūrybinio autoriteto klausimą vertini iš savo kaip dėstytojo patirties?

Nesiekiu tapti autoritetu savo studentams, stengiuosi tiesiog dalintis savo matymu ir padėti jiems sukurti savo norimą vaizdą. Man smagus pats dalijimasis patirtimis, įdomu stebėti, kaip jaunosios kartos kūrėjai žvelgia į kūrybą. Dabar, karantino metu, darbas su studentais pasidarė labai įdomus. Mane labai nustebino jų išradingumas ir aktyvumas, tad kartais visai gerai, kai dėstytojas nestovi už nugaros.

Ar reflektuoji savo kūrybos kaitą? Nėra nejauku matyti savo ankstesnius darbus? Ar vis dar atpažįsti jų autorių ir jis tau artimas?

Manau, kad intensyviai reflektuoju tai, ką esu padaręs. Dažnai peržiūriu netgi vaikystės piešinius. Pastebiu elementų, atsikartojančių kūriniuose, jie vystosi, keičiasi, būna įvairiai interpretuojami. Tarkim, jau bebaigiant akademiją atsirado siužetai apie galingą personažą tapytoją, kuris tapo vaizdą apie vaizdą. Sakydavau, kad tai tapyba apie tapybą. Tapytojui buvo labai svarbu galvos ir rankos santykis, išreiškiamas potėpiu. Personažas buvo tarsi beįlendantis į paveikslą paveiksle. Tai ranka, tai galva išlįsdavo iš po pavaizduoto dažo. Šalia to reikėjo perteikti potėpio judesį, to pasiekdavau tą patį objektą kartodamas ir daugindamas. Visi šie dalykai išlieka iki šiol, tik keičiasi formos, darbai pasipildo naujais siužetais. O, beje, ciklas „Prisiminimo sinonimas“ ir iš jo kadaise surengta paroda yra būtent apie tą kūrybinio krūvio nešiojimą ir bandymą iš jo išsivaduoti. Šiaip kiekvieną kūrinį darau taip, kad jis man patiktų. Įsisąmoninęs tai, suprantu, kad kiekvienas mano paveikslas buvo padarytas taip, kaip tuo metu jaučiau ir sugebėjau.

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2015. 160 x 175 cm. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Kadaise buvusi kone asiužetiška, tavo tapyba vis labiau suka išplėtoto pasakojimo link, naratyvas vis stiprėja tavo darbuose iki tiesioginių tekstinių elementų.

Nevadinčiau savo tapybos asiužetiška. Man visada buvo labai svarbus siužetas ir pasakojimas simboliais ir nuorodomis. Tik visa tai su laiku keitėsi. Labiau pasikeitė paties kūrinio dinamika. Šiandien sakyčiau, kad grįžau prie teksto paveiksle kaip sudėtinio elemento. 2007–2010 metų darbuose naudojau tekstą, pvz., „Aš“ ar „Lern Malen“. Kažkada buvo mintis tapyba nieko nepasakoti, o tiesiog tepti potėpį ir juo kurti erdvę drobėje, bet greitai vėl pakrypau į siužetą organiškai.

Imiesi tokių retų šiuolaikinėje tapyboje temų kaip religinis, istorinis paveikslas. Koks tavo santykis su šių žanrų tradicija?

Man patiko vieno dailininko frazė, kad kiekvienas paveikslas yra religinis, tik nepamenu, kuris taip pasakė. Bet apie tai vis pagalvoju. Tad taip jau susiklostė, kad pati religija su visu savo dailės bagažu mane susirado. Ir kuo toliau, tuo labiau mane domina. Suprantu, jog religiniai motyvai įprastai suvokiami kaip būdingesni dailininko vėlyvam kūrybiniam etapui, bet mano atveju tai buvo taip gyvybiškai reikalinga, kad kito pasirinkimo neturėjau.

Aš stengiuosi perteikti labai asmeninį požiūri į biblinius siužetus, net kartais juos ir nutolinant nuo užrašytos tiesos. Žinoma, aš gilinuosi į anksčiau sukurtus paveikslus, ieškodamas savo kūriniuose reikalingų nuorodų ir komentarų. Kartais tapau jau pripažintus, įsitvirtinusius personažus, kurie turi savo ikonografijos tradiciją, jei man reikia konkretumo, kad tai yra Šv. Jonas Krikštytojas ar Šv. Petras. Kartą Vienos muziejuje pamačiau barokinį moters, laikančios rankose lėkštę su vyro galva, portretą. Tai klasikinė ir ištisus šimtmečius gana populiari dailėje Šv. Jono Krikštytojo ir Salomėjos istorijos scena. Salomėja buvo nutapyta barokiniais, o ne pirmojo amžiaus drabužiais. Toks nedidelis pastebėjimas man atvėrė visišką laisvę vaizduoti biblinius siužetus savaip. Supratau, kad aš galiu vaizduoti žmogaus daromas niekšybes taip, kaip šiandien jos vyksta.

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Ar daug autobiografinių detalių sąmoningai ir apgalvotai atsiduria tavo darbuose?

Mano kuriami vaizdai yra sisiję su kasdienėmis situacijomis, nebūtinai tiesiogiai, labiau metaforiškai. Kartais jose veikiančių personažų portretai artimi mano paties ar žmonos bruožams. Personažas turi turėti veidą, tad vaizduoju jį man pažįstamą, nors jis ir pasakoja kažkieno kito pasakojimą. Pavyzdžiui, Veronikos vaidmenį šeštosios Kryžiaus kelio stoties scenoje atlieka mano žmona. Natūralu, kad dažnai visi personažai pasidaro panašūs į mane. Bet tai nebūtinai yra taisyklė. Tokiu būdu aš siužetus suasmeninu, intensyviau išgyvenu, jie tampa artimesni. Taip aš didžiąsias biblines istorijas perkeliu į savo aplinką.

Tavo paveikslų pasakojimai daugianariai, pakankamai sudėtingi. Ar tau svarbu, kad žiūrovai iššifruotų juos bent arti tavo sumanymo?

Stengiuosi, kad jie būtų sudėtingi ir daugiaprasmiški, bet gaunama žinia priklauso nuo žiūrovo – vaizdo skaitytojo. Vis vien pirmiausia ir svarbiausia yra emocija, jausmas, kurį vaizdas sukelia ar transliuoja. O toliau jau kaip miške: kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Bet, manau, skirtumas tas kad skaitant paveikslą nebaisu pasiklysti, galima tik mėgautis. O galima ir neiti į mišką. Žinoma, man svarbu, kad žiūrovas suskaitytų daugiau kontekstų ir nuorodų. Bet aš nenoriu užkrauti jo neįskaitoma informacija, o dažniau palieku neatsakytų klausimų.

Esi nemažai svetur eksponavęs savo kūrybą. Neseniai personalines parodas surengei Kinijoje, Vokietijoje ir kitur. Gal pastebėjai skirtumų, kaip tavo tapybą supranta kitų šalių meno publika?

Svetur man visada daro didžiulį įspūdį, kad žmonės apskritai daugiau domisi kultūra. Jie itin gausiai lanko kultūrinius renginius, ne tik meno parodas. Per atidarymus man patinka šnekėtis su lankytojais. Jie drąsiai užduoda klausimus, dažnai net nustebina tuo, kaip interpretuoja mano darbus. Pamenu, Kinijoje ypatingai daug dėmesio susilaukė darbai, kurie Lietuvoje sunkiai buvo perskaityti lankytojų. Vokietijoje labai didelis dėmesys skiriamas pačiam menininkui ir meno kūriniui. Ypač vertinamas talentas, tą pagarbą pajunti iš karto. Smagu, kad ir Lietuvoje menininkai sulaukia vis daugiau lankytojų parodose, kurios anksčiau buvo labiau toks uždaro ratelio įvykis.

Tau svarbu grįžtamasis ryšys? Esu skaičiusi vieno menininko pareiškimą, kad baigtas paveikslas jam yra miręs paveikslas. Ar tau įdomu, kokį gyvenimą gyvena tavo kūriniai ir jų pasakojimai po to, kai juos paleidi?

Taip, esu girdėjęs tokių teiginių ir panašių šios minties variacijų. Tapydamas studijoje, aš sakau sau: „baigta“, „pabaigiau paveikslą“. Bet tai yra sąlygiška. Paveikslas tik sau nebūna. Jis yra veikiamas aplinkos ir paties laiko. Netgi pakeitus aplinką ar, pavyzdžiui, pernešus į parodinę erdvę, jis vėl pasikeičia. Paskutinėje parodoje „Stories from Before“ galerijoje „The Rooster Gallery“ stengiausi jau baigtus paveikslus pakeisti ir atnaujinti, suteikdamas jiems kitą formą ir pasitelkdamas parodos architektūrą. Dar kitoks paveikslo gyvenimas ir prasitęsimas būna grupinėse parodose. Tuomet jis „pagauna“ naują kontekstą tarp kitų autorių kūrinių. Dar kita prasmių visumą sukaupia paveikslas, kabantis bažnyčioje. Tad paveikslai gyvuoja tiek, kiek man ar kam nors kitam jie rūpi.

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Minėtoje parodoje „Stories from Before“ tavo tapyba „nulipo“ nuo sienų ir buvo eksponuojama kaip trimačiai objektai. Nebetelpi plokštumoje?

Aš sakau, kad plokštumoje konstruoju erdvę. Tad sukūriau papildomų paviršių parodos erdvėje, kurie praplėstų paveikslų matymo galimybes ir suteiktų jiems papildomų prasmių. Siekiau, kad kiekvienas paveikslas taptų sudėtine didesnio kūrinio dalimi, o paroda labiau būtų suvokiama kaip visuma, kaip instaliacija su objektais. Kai kuriems paveikslams sukūriau papildomą foną ir netgi atskirą sieną, užkabinau drobę ant stumdomos konstrukcijos. Taip siekiau paversti paveikslą skulptūriniu objektu. Naujas pasakojimas atsirado tuomet, kai pakabinau paveikslą ant jo paties reprodukcijos – atsirado dar gilesnė iliuzija. Tai, kad panaudojau spaudą sukurti paveikslui erdvę su jo paties atvaizdu, man buvo nauja. Labai apsidžiaugiau, kuomet mano bičiulis pasakė, kad dar taip nebuvo matęs.

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Neknieti paeksperimentuoti ir kitose medijose?

Tapyba man nėra išsemta medija. Man ji yra mąstymo, matymo priemonė. Negalvoju apie ją kaip mediją, kurią norėčiau keisti. Labiau galvoju apie formas, kuriomis dar galėčiau pasakoti, šnekėtis su žiūrovu. O visas kitas medijas su jų formomis pajungiu norimo rezultato paieškai. Vienas iš įsimintinų nesenų mano santykių su kitomis medijomis pavyzdžių yra laimėta prizinė vieta 2019 metų spaudos fotografų rengtame „Instant Instax“ konkurse.

Andrius Zakarauskas, CTPAX Stroke, 2020. Popierius, pieštukas, skaitmeninė spauda

Kas dabar tau aktualu tapyboje?

Man priimtiniausias yra konceptualiai kuriamas atvaizdas. Visos raiškos priemonės neša informaciją, perduoda nuorodas ir atidaro kontekstus. Netgi pats potėpis aliejiniu dažu tampa siužetu, jo svarbą dažnai pabrėžiu darbo pavadinime. Taigi vis dar įdomiausias man yra pats vaizdo atsiradimas. Tai – lyg stebuklas: liečiant paviršių atsirandantis vaizdas ir per tai skleidžiamos emocijos. Šiandien man svarbiausia, kad kūrinys perteiktų ironišką pyktį, bet melancholiškai, su meile ir jautriai. O tapydamas nieko ypatingo neieškau. Tai tiesiog yra šiandien, buvo ir bus.

Ar manai, kad šiuolaikinis menas (ir šiuolaikinė tapyba tame tarpe, aišku) yra aktuali tiek kiek ji atliepia šiandieną?

Ta šiandiena kūryboje yra labai svarbi, bet ji neabejotinai turi turėti santykį su praeitimi, o kartu būti nukreipta į ateitį. Bet svarbiausia yra kūrinio įtaigumas. Mano šiandieninis tikslas kuriant vaizdą yra pasiekti, kad jis skleistų visą paletę emocijų, jausmų. Tą darau pasitelkdamas tam tikras siužetines situacijas, formų sprendimus. Ir dar “įvilkti” visa tai taip, kad man būtų gražu. Kartą studentas manęs paklausė, ar įmanoma kūriniu nieko nepasakoti. Manau, kad neįmanoma, bet kaip tikslas tai būtų labai įdomu.

Kaip tik gyvename nepaprastais laikais. Kaip pandemija ir karantino suvaržymai veikia tavo nuotaiką, kūrybinę rutiną ir pačią kūrybą?

Karantino laikotarpiu studijoje darbai sustojo. Su žmona išvažiavome į Palangą, su savimi teturėjau popieriaus ir pieštuką. Tad gan sparčiai susidėliojo naujas piešinių ciklas, kurį dar plėtoju galvodamas, koks gali būti galutinis vaizdas. Tai ir buvo šio laiko bendro emocinio krūvio, pasiekiančio iš televizijos reportažų ir socialinių tinklų rezultatas. Stengiausi perteikti vyraujančius jausmus – baimę, nežinomybę, nerimą ir kitus. Pieštuku dėliojau tonus brūkšniais, stengiausi rasti savo formos konstravimo būdus. Piešiau lyg glostyčiau popierių, lyg „šukuočiau“ atsirandantį vaizdą. Emocijai stiprinti, įvardinti bendrą foną įvedžiau tekstus „baimė“, „pabaiga“. Tad kūrybiškumą toks įtemptas laikas tik stiprina, nors ir sumažina priemonių pasirinkimą ir galimybes. Kiek pastebiu, menininkai džiaugiasi galėdami ramiai dirbti, bet kai kuriuos gal ir apėmė baimė. Tad manau, pandemija menui ir kultūrai didelės neigiamos įtakos ateityje neturės. Turbūt tik paskatins papildomus kūrybinius patyrimus ir naujas siužetines linijas.

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Andriaus Zakarausko solo paroda Stories from Before galerijoje The Rooster Gallery. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Andrius Zakarauskas, Run Stroke, 2020. Popierius, pieštukas. 84 x 59,4 cm (iš keturių dalių)

 

Andrius Zakarauskas, ZuEnde Stroke, 2020. Popierius, pieštukas, skaitmeninė spauda