Author Archives: Àngels Miralda

Toksiškumas

Plieskiant deginančiam karščiui, apėmusiam Europos žemyną 2019-ųjų vasarą, dariau paskutinius pataisymus tekstų rinkinyje apie toksiškumą. Jei planetos atšilimą sukelia globalinės taršos ir iškastinių išteklių vartojimo jėgos, tai toksiškumas susijęs su lokaliais užkrato įvykiais. Toksiškumo kaip įvykio bei lingvistinio reiškinio niuansai sujungia du esminius šiuolaikinės inversijos momentus: aplinkos žalojimą visiškai nutrūkusio soliarinio kapitalizmo sąlygomis ir į dešinę krypstantį politinį revizionizmą, varomą toksiškos politikos, pavyzdžiui, „toksiško vyriškumo“. Čia sudėti tekstai pateikia minties slinktį, apimančią istorinius, dabarties ir ateities scenarijus, susijusius su toksiškumu kaip globaliu kumuliaciniu įvykiu.

Liu Chuang ir Zian Chen tekstas „Revizionistinio akseleracionizmo link“ pradeda nuo toksiško mokslo sąvokos. Šis terminas iš pradžių reiškia poetinę mokslinės objektyvistinės minties rekonstrukciją ir yra glaudžiai susijęs su kinų mokslinės fantastikos sprogimu. Toliau tekste apžvelgiamos kinų minties mutacijos, veikiamos išorinių įtakų, ir kaip visus jungęs Šaltojo karo toksiškumas buvo bendros greičio šlovės paieškos. Nagrinėdamas istorinę Specialių Ekonominių Zonų politikos motyvaciją ir mikroschemų techno-užkratą šiandieninės Kinijos pramonėje, straipsnis siekia atsiimti akseleracionizmą iš dešiniojo neoliberalizmo idėjų rinkinio, pasitelkiamo sparčioje dirbtinio intelekto ir Silicio Slėnio raidoje.

Lena Johanna Reisner kalba apie toksiškumo ir stichinių pavojų paskirstymą bei kam tenka dorotis su jų padariniais. Dažnai praeina metų metai, kol pasimato ekstraktyvizmo kaštai, arba prireikia netikėtų nelaimių. Šių rizikų valdymas remiasi savanorių laiku ir aktyvizmu – kitaip nei struktūros, egzistuojančios tam, kad pasiūlytų ir leistų ištraukti greitą pelną. „Žemei (kurią myliu): aplinkos pavojai žaliavinės naftos gamyboje“ prasideda Tayloro Brorby eilėraščiu, o nuo poezijos pereina prie parodos gamtos istorijos muziejuje ir to, kaip menininkai išdidina asmeninį aspektą šaltų duomenų fone. Menas, atsiradęs iš artimo kontakto su užterštomis vietomis, dėmesį sutelkia į poveikį visuomenei bei žmonių gyvenimams – ir dažnai neokolonialistinį stebėtojų santykį su nelaime.

Evos Papamargariti naujas filmas „Tačiau kol kas tegaliu pažadėti, kad bus dar keisčiau“ pajungia dabartinio laikmečio apatiją su mutacijos schemomis. Gyvas plėmas geria kavą su iPhone’u, kuris prieš tai skaičiavo menininkės šokio žingsnius. Butai ir erdvės be asmenybės užsikrečia dideliais vėžiniais objektais, įsiskverbiančiais į kasdienę tikrovę. Filmas audžia takus tarp žmogaus ir mašinos, galų gale atskleisdamas kūnišką ir organišką daiktų tarpusavo priklausomybę. Menininkė, ir prieš tai dirbusi su toksiškumo temomis, transformuoja technologijos ir žmogaus kūno sąveiką į „plėmo“ egzistenciją, kuris sulieja sukurtą nuobodulį su nusileidimo nerimu visiškos kontrolės aplinkoje.

Ana Llurba yra spekuliatyvios literatūros rašytoja ir meno kritikė, kurios apsakymas „Onkalo“ nagrinėja dabartinę polemiką apie radioaktyvias atliekas. Istorija, kuri remiasi realiomis Suomijos politikų diskusijomis apie didžiulės branduolinių atliekų saugyklos statybą, pasitelkia distopinės fantastikos priemones įsivaizduodama galimus scenarijus. Veiksmas vyksta tolimoje ateityje, o numanomi audringi epizodai prognozuoja, kokia bus gyvenamoji aplinka Žemėje. Vandens ieškanti gentis atranda statinį, kuris statomas šiandien. Veikėjai negali iššifruoti dingusios civilizacijos kalba parašytų įspėjimų ir todėl tampa rūsčios „nematomos mirties“ aukomis.

Šią socialinę distopiją atsveria „fluent“ programa pavadinimu „Užkrato estetika“. Šioje Santandere esančioje para-institucijoje jos direktorius Alejandro Alonso dirba su INLAND, grupe, kuriančia meną kaimo kontekstuose. Ši komanda, kritikuojanti miestocentriškas daugelio Europos valstybių politikas, parodo, kaip nepritaikytos ir trumpalaikės politikos kenkia vietinei aplinkai ir regiono ekonomikoms, bei kuria tvarias detoksikacijos technikas. Besitęsiančiame INLAND ir RIA pokalbyje apie neinvazinius augalus, galinčius pašalinti toksinus iš dirvožemio ir vandens šaltinių, šios iniciatyvos aptaria galimybes dirbti užterštose ar toksiškose aplinkose. Šios iniciatyvos parodo, kaip meniniai tyrinėjimai realiai gali prisidėti prie aštrių regioninių krizių sprendimų.

Išsiliejimas turi šaltinį, kaip ir upę teršiančios nutekėjusios dalelės. Žodžio vartojimas apibūdinant veiksmus, toksišką asmenybę, toksišką vyriškumą, toksišką mokslą suponuoja, kad toksiškumą galėtume laikyti nerūpestingumu, kuris pasireiškia pasaulyje palaidomis užkrato rūgštimis. Išleidus medžiagas į pasaulį, jos niekur nedingsta. Toksiškų medžiagų gamyba kaskart sukuria atsakomybę pasirūpinti jų saugiu utilizavimu ateities kartoms. Šiam leidiniui pasirinktas žodis pateikia toksiškumą kaip kritinę šiuolaikinę situaciją, kurios struktūra gali išsiplėsti į politinę, ekonominę ir asmeninę sferas.

Iliustracijoje: Sandra Vaka Olsen, Jugs (Urge), 2018. Analoginė fotografija, aliuminis, graviruotas akrilinio stiklo rėmas, 30 cm x 40 cm

Sandra Vaka Olsen, Jugs (Isklar), 2018. Analoginė fotografija, aliuminis, graviruotas akrilinio stiklo rėmas, 30 cm x 40 cm

Sandra Vaka Olsen, Jugs (Iginger ale), 2018. Analoginė fotografija, aliuminis, graviruotas akrilinio stiklo rėmas, 72 cm x 117 cm

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas