Aušros Vaitkūnienės paroda „Folkloras. 4 Metų laikai“ galerijoje „Meno parkas“

Iki kovo 21 d. galerijoje „Meno parkas“ (Kaunas, Rotušės a. 27) veikė Aušros Vaitkūnienės solo paroda „Folkloras. 4 Metų laikai“.

Lengvas vasaros vėjas kilstelėjo skaidrią užuolaidą, atskleisdamas pravirą langą, už kurio violetines galvas kėlė flioksai.

Medaus ir išdžiuvusios žolės kvapas dvelktelėjo vidun, paliesdamas veidą.
Prie lovos, ant stalelio, oranžinio stiklo vazoje styrojo nudžiovusios pušies šaka, galbūt menanti pajūrio kopas. Seniai perskaitytas žydrais viršeliais žurnalas, pamirštas metams, tebegulėjo ant stalelio prie lovos…
Kartais tiek ir reikia, kad rastųsi vizija ir idėja parodai. Šilto vėjo gūsis, saulės šviesa nuveda žvilgsnį tolyn, gilyn prisiminimų labirintais, į matytų vaizdų archyvus. Pažadinta vaizduotė, aistra gyvenimui, supančiai aplinkai atveria neįtikėtinai turtingą vaizdų, šviesų ir formų pripildytą pasaulį.
Paroda „Folkloras. 4 metų laikai” – pristato tapybos kūrinius, susijusius su tam tikra tema, asmeniu bei vieta. Skirtingose galerijos erdvėse eksponuojamos kolekcijos turi savarankišką vaizdo plėtojimo nuotaiką, kurią papildo trumpi tekstai.
Parodos pavadinime figūruojantis žodis „folkloras’’ atskleidžia kiek ironišką konotaciją ir ši ironija įgalina žvilgtelėti į save iš šalies, pasijuokti iš tam tikrų personų sureikšminimo, nors jos yra svarbios kiekvienam kaip pamokos nenutrūkstančiame kasdienybės bėgsme.
Tapyba kuria vaizdinius, formas ar pasakojimus, kurie reprezentuoja gyvenimo įvykius, suteikdama jiems universalumo prasmę, taip pat ji plėtoja ir estetinį mąstymą.

Parodoje pristatomi kūriniai yra sukurti 2017-2020 m.

PAVASARIS. KLAJONĖS

Švelniai skimbčiojo šaukštelis kavos puodelyje. Jos malonus aromatas lietė šnerves.

Aukštas pavasario dangus žadėjo pramogas. Vėjyje nerūpestingai pleveno pablukusi violetinė staltiesė, ausis pasiekė kavinės lankytojų pokalbių aidas.

Padavėjo pateiktas aviečių pyragaitis balto porceliano lėkštutės fone rausva pagunda šnabždėjo pažadus… Tankių blakstienų pridengtas jos žvilgsnis sekundę, kažkur virš stalelių sutiko žydrų akių kvietimą…

Nudžiuvusios kriaušės šešėlio ažūras nebedengė išblukusio mėlio varpelių, nei laukinės, skaisčiai rausvos pelargonijos. Citrininiai gvazdikėliai, lyg sekmadienio pyragaičiai, šypsojosi vidurdienio saulei.

Tujų šakelėse susipainioję šešėliai ir šviesa plazdeno permatomuose „roželių“ skraistėse…

Tviskantis dangus, šviesa, nepavirtusi spalva, žėrė iš akių tūkstančius spalvotų liepsnelių…

Ten, aukštai, už keliolikos šviesmečių jie siuntė nebylų kvietimą pasimatymui.

VASARA. DRUGYS

Tvanki rugpjūčio diena sunkiai gulė ant pilkų žolių. Vangiai judino stiebus pelynas. Silpnu aidu atsklido vienišo paukščio klyksmas iš miško.

Nieko nevyko, tik laikrodis skaičiavo senkantį laiką. Diena kaip šviesmetis.

Iš niekur atskrido drugys. Plazdėjo rudo aksomo sparnais, įrėmintais gelsvu, ornamentuotu piešiniu. Blizgios sparnų dulkelės žibėjo kaskart lyg meteorų kibirkštėlės ritmingame alsavime, išskleidžiant sparnus.

Akimirkos grožis…

Vaikystės namas ant kalno. Medienos ir dažų kvapas, virstantis geltonu prisiminimu…

Alsus vakaras rėmino atvertus langus. Rugpjūčio nakties dangus, nusėtas žvaigždžių. Svečių šurmulys, skambančios taurės.

Tik viena akimirka lyg šviesmetis…

RUDUO. RIKSMO AIDAS

Liepsningas vėjas skaudžiai lekia per laukus. Spalis. Pakitusios spalvos, jų atšvaitai blykčioja gėlėse, medžiuose.

Varinis dangus, rėžianti saulė, žali laukai. Žemė suėmusi spalvas ir jos spindi viduje.

Ruduo prislopinęs spalvas iki tylumos ir šviesa, virtusi spalva liūdnai padengia formas. Linijų ekspresija skaudi.

Šitaip vinguriuoja kalvų keteros, susipina ir vėl išsiskiria, krenta žemyn, uždengiamos sodrių, skausmingų vakaro šešėlių.

Rudens nakties dangus sugeria nebylų šauksmą ir atsako jokio…

Tylos siena, draikosi leisgyviai voratinkliai… pražūtis.

ŽIEMA. PASLAPTIS

Tamsios miesto aikštės, supjaustytos dirbtinių šviesų. Virš bažnyčių bokštų niūriai sklendžia juodi debesų šešėliai.

Prisiminimuose melsvas, žibantis čiuožyklų ledas, o rogės muziejuose.

Suvytęs Rožės veidas šmėžuoja žiemos tamsoje ir praeivių atminty.

Paslaptingos šventės, nušviestos papuoštų eglučių meile ir širdyje nešiojami maži mūsų pasauliai, kuriuose sninga pagal mūsų norus…

„…Vis dar skamba mūrai baltojo miesto.

Po erškėčio arka

O mano broli sliuogiam mes aklos rodyklės vidurnakčio link.“

Georgas Traklis „Pražūtis“

Nuotraukos: Airida Rekštytė, nuotraukos galerijos „Meno parkas” nuosavybė