Atmokinanti ir priartinanti bendrakūryba

„Bendrakūryba“ – tai Kauno menininkų namų kuratorių Astos Volungės ir Agnės Bagdžiūnaitės inicijuotas bendradarbiavimu grįstas projektas, kurio metu siekiama prisidėti prie kultūrinės atskirties mažinimo įgalinant profesionalių kūrėjų ir žmonių su regos negalia bendruomenių narių bendrą kūrybą. 2022 metais, bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, atviro kvietimo metu buvo atrinkti/os menininkai/ės Ana Lipps ir Ieva Bertašiūtė Grosbaha. Per pokalbius, abipusį pažinimą ir įvairias jusles įtraukiantį meninį eksperimentavimą buvo įgyvendinti du labai skirtingi procesai ir juos reprezentuojantys kūriniai. Abiejų grupių projekto „Bendrakūryba“ rezultatai gruodžio 15 d. pristatyti Kauno menininkų namų parodoje, kuri kvietė patirti šiuolaikinės kūrybos materialumą bei atrasti ryšį tarp kūniško aplinkos patyrimo ir skirtingų jo interpretacijų.

Kuratorė ir edukatorė Margarita Žigutytė kalbasi su projekto „Bendrakūryba“ dalyviais, menininkais/ėmis Ana Lipps, Ieva Bertašiūte Grosbaha, bendruomenės atstovais Simonu Kriaučiūnu, Virginijumi Juciu ir Laura Stadalninkaite.

Margarita Žigutytė: Kuriant kartu visada labai svarbu santykiai, ryšiai, tęstinumas, grupės ar bendruomenės ritualai bei mainai, kurie įvyksta tarp kūrėjų. Dažniausiai į tai susikoncentruojama, kai kalbama apie įtrauktį ir bendrakūrybą. Tačiau šiame pokalbyje pirmiausiai norėčiau akcentuoti kūrinius, jų materialumą bei per tai atsiskleidžiančias jūsų kūrybinių patirčių istorijas, kuriamą santykį su žiūrovais. Tai irgi svarbu, nes dažnai bendruomenėse kuriamas menas ar procesai ir lieka bendruomenėse, bendruomenės nariams. Tuo tarpu jūs pasiekėte puikių rezultatų ir pristatėte kūrinius plačioms auditorijoms. 

Visų pirma, labai sveikinu su jau įvykusia paroda Kauno menininkų namuose. Gal galite papasakoti, kokius kūrinius pristatėte parodoje?

Ieva Bertašiūtė Grosbaha: Mūsų grupė sukūrė instaliaciją, sudarytą iš skirtingų liečiamų objektų, kurie atsiskleidžia per skirtingas molio stadijas – nuo šlapio molio iki sauso, trapaus, degto, glazūruoto ir taip toliau. Objektai buvo kuriami mūsų visų kartu ir tuo pačiu pavieniui.  Objektų iš molio rinkinys tapo menine instaliacija, kurią galima ne tik liesti, bet ir užuosti bei išgirsti.

Ana Lipps: Mes pastatėme oktagono formos instaliaciją su aštuoniomis durimis. Prie kiekvienų iš vidaus primontuoti skirtingo medžiagiškumo paviršiai, kuriuos liečiant nutraukiama grandinė ir programa duoda žinoti, kad reikia paleisti garsą. Iš aštuonių kolonėlių, primontuotų oktagono viršuje, sklinda skirtingi garsai.

Margarita: Kokias idėjas tyrinėjote kūriniuose ir savo kūrybinėse grupėse?

Ana: Dažnai kuriu situacijas, instaliacijas, kuriose žmonės dalyvauja interaktyviai. Vizualus aspektas man yra mažiau svarbus negu interaktyvus elementas. Dėl to man įdomu dirbti su aklųjų bei silpnaregių bendruomene ir susipažinti su žmonėmis, kurie žvelgia į pasaulį iš kitokios perspektyvos. Taip pat norėjau panaudoti technologijas kurias pasitelkus liesdamas gali girdėti garsą – taip sujungiant medžiagiškumą ir garsą.

Virginijus Jucius: Man garsai įdomūs, nes ir mano trys dukros groja muzikos instrumentais. Kadangi esu silpnaregis, taupau akis ten, kur galiu. Pasitelkus technologijas, buvo įdomu išbandyti galimybę išmokti naujų dalykų, sužinoti, kaip įdarbinti garsus per objektus.

Ana: Pradžioje kartu su Simonu ir Virginijumi sugalvojome maršrutą po Kauną. Kaip temą pasirinkome laikotarpius, bet ji mums buvo per sunki, per plati. Po to maršrutas per miestą buvo sukurtas pagal Virginijų ir Simoną, jie parinko Kauno pastatus ir kitus objektus. Ėjome tuo maršrutu ir bandėme klausytis garsų, ieškojome objektų medžiagiškumo. Manau, pati geriausia vieta buvo M. Žilinsko dailės galerija, į kurią net negali įeiti, todėl likome stovėti prie tvoros.

Virginijus Jucys: Ten dabar vyksta renovacija, gali tik prie tvoros prieiti ir per tvoros skylutes paliesti šoninę pastato koloną.

Ana: Mes stovėjome prie tvoros, lietėme kolonas ir klausėmės gręžimo. Todėl įėjus į oktagoną galima pamatyti tvoros ir kolonos iš plytelių fragmentus – tai Virginijaus idėja. Palieti tvoros fragmentą ir girdisi grąžtas. Kai vaikščiojome po Kauną, bandėme  jungti savitus, intymius garsus, kuriuos tada girdėjome, su įvairių paviršių medžiagiškumu. Laiko atžvilgiu taip nebūtinai yra, tiesiog kai buvome, kai ėjome per Kauną, mums taip atrodė ir taip jutome erdves.

Margarita: Kas per šį Kauno miesto materialumo ir garso tyrinėjimo procesą jus nustebino, buvo nauja?

Virginijus: Su Kauno funikulieriumi nutiko įdomi istorija. Papasakok, Ana.

Ana: Žodžiu, įlipome mes į funikulierių, ten vairuotojo nebuvo. Galvojome, kad jis šiaip stovi, žiemą neveikia. Kurį laiką kontempliavome ir išgirdome pranešimą, jog durys užsidaro, kuris, beje, atsirado ir mūsų instaliacijoje. Virginijus taip greitai pašoko, o Simonas bandė  išlaužti duris. Galiausiai užvažiavome funikulieriumi į viršų. Paaiškėjo, kad vairuotojas budi savo kambarėlyje viršuje ir žiūri, ar kas įlipa, tada užkelia į kalną. Tuo momentu atrodė, kad mus veža vaiduokliai.

Ėjome į senąjį paštą, aš nežinojau, kad tai senasis paštas. Simonas vedė mums turą po pastatą. Įėjome į patalpas, nors buvo neaišku, ar jis atidarytas.

Dažnai matome, bet nesiklausome aplinkos. Tarkime, aš dažnai vaikštau su ausinėmis, klausausi muzikos. Buvo įdomu eiti per miestą ir aktyviai klausytis garsų, jų ieškoti.

Pavyzdžiui, pašte, atrodo, tuščias pastatas, nieko nėra, net baldų, bet girdėjome girgždančias grindis.

Man patiko, kad Virginijus ir Simonas mane vedžiojo po Kauną. Šiaip Kauno nepažįstu, jie dviese mane vedžiojo, pasakojo, rodė pastatus. Projekto pavadinimas „Bendrakūryba“  įpareigoja kurti aplinką, kurioje ne tu, projekte atrinktas menininkas, esi pagrindinis pasakotojas.

Simonas Kriaučiūnas: Mes su Virginijumi tapome gidais, ypatingai buvo įdomu, kai ėjome per tuščią pašto pastatą. Man patinka dirbti su tekstūromis, todėl vienos oktagono instaliacijos durys imitavo tinkuotas centrinio pašto sienas.

Laura Stadalninkaitė: Norėčiau įsiterpti. Ana prieš tai akcentavo, kad jai mažiau svarbus vizualinis patyrimas. Noriu pridėti, kad įprastai žmogus pasaulį daugiausia priima per regą. Procentaliai tai sudaro 70–75 % gaunamos informacijos, tad logiška ir normalu, kad dauguma parodų ir projektinių veiklų perteikia informaciją būtent vizualiai. Vis dėlto labai smagu, kad po truputį atsigręžiama ir į kitus pojūčius, kurie taip pat svarbūs. Nežiūrint kad jie galbūt suteikia mažiau informacijos. Neregiai pasaulį suvokia kitais pojūčiais. Labai gerai, kad žmonėms  suteikiama galimybė kitaip priimti pasaulį, nes jis nėra vien vizualus.

Margarita: Labai dėkoju už šiuos pasidalinimus. Man būtų įdomu paklausti kitos kūrybinės grupės apie patirtis su keramika. Kas jums buvo svarbu dirbant su šia medžiaga?

Ieva: Man, kaip menininkei, molis yra sąmoningai pasirinkta medžiaga kūrybai. Šiame projekte jis tapo pretekstu susitikti ir būti kartu. Visi prisijungę prie bendrakūrybos buvo daugiau ar mažiau pažįstami su moliu ir keramika. Tačiau turimi statiški įgūdžiai, nebūtinai teisingi įsitikinimai, susiję su keramika, užsibrėžtos „teisingos“ ribos truputį trukdė. Taigi teko „atsimokyti“ to, ko buvo išmokta anksčiau, o tai nėra lengvas procesas. Daug paprasčiau dirbti su nemokančiu, kuriam viskas šioje srityje nauja. Šis iššūkis man patiko, o parodos atidarymo metu degančios akys tik patvirtino, kad įvyko naujas kontaktas su medžiaga, jos procesais ir su kartu kuriančiais žmonėmis.

Margarita: Gal kartu tyrinėdami molio medžiagą atradote ką nors naujo? Kaip tai veikė santykius su jau esančiomis molio dirbtuvėmis ir užsiėmimais, kurie vykdavo aklųjų ir silpnaregių bendruomenės patalpose?

Ieva: Ko nors naujo pačioje medžiagoje turbūt ir neieškojome. Molį ėmėme kaip mums visiems gerai pažįstamą medžiagą, suprantamą ir galinčią padėti perteikti idėjas. Drėgno molio plastiškumas, jame glūdinti galimybė įgauti įvairiausias formas, būti performuotam, o gal ir suminkytam atgal į gniužulą leidžia atsiverti. Liesdami, minkydami, formuodami molį susitikimų metu atsivėrėme – kalbėjomės rūpimais klausimais, neretai sprendėme neišsprendžiamas problemas.

Bendrakūrybos eigoje priėjome prie išvados, kad molis – pati puikiausia medžiaga, tarpininkaujanti tarp reginčiųjų ir neregių pasaulių. Tai taktilinė medžiaga, kviečianti liesti. Na, o jos skirtingos stadijos – drėgnas, sausas molis, degta ar glazūruota keramika stipriai praplečia pojūčių diapazoną, kviečia įsitraukti. O dėl jau veikiančių dirbtuvių, kaip minėjau, teko „atsimokyti“ bei pažindintis su medžiaga iš naujo.

Simonas: Pats procesas buvo įdomus tiek dirbant su keramika, tiek su garso instaliacija. Jis yra naudingas, padedantis neįgaliesiems integruotis į visuomenę. Jei per metus vyktų bent pora tokių projektų… Aišku, čia galbūt utopija… Bet pasvajoti, pamąstyti galima. Tuo pačiu užmezgami bendradarbiavimai su įvairiomis institucijomis ir tarp bendruomenių gimsta ryšiai.

Margarita: Kalbėdama su jumis ir atsimindama asmenines patirtis, jaučiu labai didelį skirtumą tarp kūrinių, kurie yra pritaikyti neregiams, ir, pavyzdžiui, jūsų sukurtų, kurie, atrodo, turi daug daugiau autentiškumo ir potencialo atspindėti bendruomenės patirtį.

Virginijus: Mes kūrėme naują koncepciją, koks gali būti menas sujungus garsus ir lytėjimą,  vizualumą. Tokio meno dar niekur nemačiau. Gal ir yra, bet man neteko susidurti.

Laura: Matantys žmonės, apsilankydami vienose ar kitose parodose, gali suprasti tų parodų priešistores, įsigilinti, kaip vienas ar kitas objektas sukurtas, kokios metodikos, technologijos buvo pasitelktos ir panašiai – tai perteikiama vizualiai. Internete galima rasti daug informacijos, kaip padaryti vieną ar kitą daiktą, kaip ką nupiešti, nulipdyti, ką panaudoti siekiant įdomesnio rezultato. O kalbant apie neregius, jie parodose iškart „mato“ rezultatą ir neturi galimybės pažinti, sužinoti priešistorės, kaip vienas ar kitas objektas buvo pagamintas ir panašiai. Nesu tikra, ar suprantate, ką turiu galvoje. Tik įsitraukimas į veiklas praplečia neregių suvokimą apie kūrybą ir meną. Matantis žmogus gali greitai suprasti, kaip pagaminti vieną ar kitą daiktą, objektą, neregys tokių galimybių neturi.

Virginijus: Mūsų oktagono instaliacijos atveju buvo daugybė objektų, egzistavusių tik mūsų vaizduotėje, ir turėjome tik keturias dienas viskam įgyvendinti. Man įdomu, ką Ana atsakys. Man asmeniškai buvo nauja patirtis dirbti su nepažįstamu žmogumi. Šeimoje, tarkime, kai reikia ką nors sutvarkyti, prigręžti, surinkti baldą padeda dukros. Tarkime, pasidedi įrankį ir nebematai, kur jis yra. Paprašai, kad paduotų. Mes pratę prie tokių niuansų. O kai dirbau su Ana, jos reikėjo ne kartą prašyti, kad surastų vieną ar kitą daiktą. Namuose esi jau pripratęs, ir tavo aplinkos žmonės pripratę. Gerai matantis žmogus dirba greičiau, o kai nematai pilnai vaizdo, darbas gali užtrukti keletą kartų ilgiau. Su Ana, stebiuosi, sugebėjome susidirbti, nors  nebuvome nieko darę kartu. Darbus pasiskirstėme pagal tai, kas ką gali ir moka.

Ana, tu juk nedirbusi su tokia kompanija?

Ana: Patį pirmą kartą, kai susitikome, man pasakojai, kad tau patinka dirbti su medžiu, ir aš tai įsiminiau. Žinojau, kas tau įdomu. Tarkime, Simonui buvo įdomu tekstūros, todėl jis darė pašto duris. Žinojau, kad Virginijus mėgsta dirbti su medžiu. Gerai, kad atsinešė savo įrankius, nes jų prireikė.

Reikia klausytis vienam kito.

Margarita: Man įdomūs jūsų kūrybiniai ir praktiniai iššūkiai bei sprendimai siekiant dirbti kartu. Kas buvo naujo, ką sužinojote, išmokote? Kokių kilo iššūkių?

Ieva: Pagrindinis iššūkis buvo laikas, nes jo buvo per mažai. Manau, kad kuriant bendruomeninius kūrinius reikia daug laiko. Šiuo atveju viskas vyko ekspromtu, kaip  pagreitintame filme. Dar vienas iššūkis, kaip minėjau, – anksčiau įgyti įgūdžiai ir taisyklės, kurias teko ištrinti.

Iš esmės buvo gera. Gera būti kartu, gera pažinti, atrasti, suprasti, nustebti. Tikrai džiaugiuosi šiuo projektu, manau, jis gal net svarbesnis mums – „viską galintiems“. Suvokiau, kiek daug dalykų nesupratau, neįvertinau, tiesiog nesusimąsčiau apie juos.

Laura: Galiu pasidžiaugti, kad dabar panašių projektų vyksta ne vienas. Atsiranda žmonių, kurie noriai dalyvauja – tiek Simonas, tiek Virginijus. Jie mėgsta sužinoti ką nors naujo, patyrinėti, pasiimti sau, taip pat duoti menininkams ir projekto dalyviams, kurie dalyvauja kartu. Tokie projektai, gal nuskambės banaliai, kuria bendrystės ryšius. Mes dirbdami kartu vieni kitus geriau pažįstame. Susipažįstame su kiekvieno galimybėmis. Šiame projekte nebuvo taip, kad menininkai mus sukviestų ir pasakytų, ką ir kaip daryti. Nebuvo taip, kad gautume konkrečias užduotis su numatytais tikslais. Proceso metu dalyviai galėjo įsitraukti siūlydami savo idėjas.

Neregių bendruomenės jaunimas dažai dalyvauja projektuose, jiems smagu praplėsti akiratį ir pasaulėžiūrą. Kiek įsitrauksime į visuomeninį gyvenimą, tiek jame ir būsime. Jei patys nesistengsime, nebandysime dalyvauti, nesulauksime rezultato, kokio tikimės. Jaunimas daugiau dalyvauja veiklose, vyresnius žmones tenka labiau raginti. Tikriausiai tai normalu, kadangi parodos tik neseniai tapo interaktyvios. Vyresnieji gana skeptiškai žiūri į panašias veiklas. Tik po apsilankymo parodose sako, kad įdomu ir verta dėmesio. Smagu, kad aklųjų bendruomenė vis daugiau įsitraukia į veiklas. Geriau pažįstant vieniems kitus yra daug smagiau gyventi.

Margarita: Ačiū jums už pokalbį.

Fotografijos: Vytautas Paplauskas