Ateidamas žmogus nepasirinko nieko, bet būdamas nusprendė viską. Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

#blacklivesmatter #alllivesmatter #oscarssowhite #metoo #timesup #jesuischarlie #prayforparis #fridayforfuture #schoolstrikes4climate #zerowaste #refugeeswelcome #neveragain #notonemore #resist [ect.]. Tai šiuolaikinės grotažymių kalbos srautas, atspindintis dalį pastarąjį dešimtmetį suintensyvėjusių socialinių, politinių, ekologinių ir kitų judėjimų, o kartu sudėtingą tikrovę. Viena vertus, žymos nurodo į meilės apraiškas – palaikymą, atjautą, solidarumą, rūpestį, net nerimą. Antra vertus, jomis atliepiami įvykiai yra sukelti nemeilės – rasizmo, prievartos, žeminimo, niekinimo, žudymo. Tokiame kontekste atrodo, kad meilė egzistuoja nuolatinių konfliktų ir problemų sandūroje. Tad stebint (retro)aktyvią pasaulio panoramą natūraliai kyla naujausioje MO muziejaus didžiojoje parodoje užduodamas klausimas „Kodėl taip sunku mylėti?“

Nuo atsiradimo iki dabar nuolatos stengiuosi pažinti pasaulį ir meilės jausmą. Todėl užduotas klausimas prakalbino manyje tūnantį vaiką ir / ar paauglį, iš kurių išaugau. Pastarieji pasąmonėje egzistuoja kaip nuosėdos, į paviršių pakylančios skirtingais gyvenimo momentais. Tik jau ne kaip vientisi individai, o fragmentiškos – išgyvenusios – jų dalys, kurios toliau transformuojasi koreliuodamos su dabartine, tebekintančia, manimi. Parodai sudrumstus tas nuosėdas pasijutau priversta atsigręžti į praeitį, kai kildavo naivių svarstymų, kodėl gyvenant vienintelį kartą mums skirto laiko negalima praleisti ramiau. Koks yra karo dėl priėjimo prie jūros ar didesnės teritorijos tikslas? Juk sienos yra žmogaus sugalvotos ribos. Koks tikslas tyčiotis, kai patys turime trūkumų ar klystame? Kodėl pavydas ar turtas skatina žudyti? Kodėl odos spalva ar tautybę nusakanti išskirtinė nosis, kuriomis aprengė genetika, tampa priežastimis su žmonėmis elgtis kitaip? Juk galiausiai visi mirštame panašiai. Nesvarbu, kokiuose namuose gimstame ar kokiais rūbais vilkime, ar [savo egzistencija] žemę maloniname daugelį metų, ar trumpai [1]. Tarsi nepakanka natūralių iššūkių – ligų, psichologinių sutrikimų, negalių, senėjimo proceso, planetos rūstybės, iš esmės – paties fakto, kad čia esame laikini. Deja, visų naivių klausimų, kurių laikui bėgant tik daugėja, atsakymai aiškėja sunkiai besirandą, nes ne viskas taip paprasta. Tai susiję su tuo, kad skirtingų patirčių suskaidytas žmogus turi gyventi kompleksiškoje išorinio pasaulio tikrovėje, kur galioja platesnio spektro nei myli – nemyli jausmai, sąlygojantys, kokiais veiksmais jie yra išreiškiami.

Ryšį su praeities minčių pėdsakais šios parodos atžvilgiu turbūt pajutau neatsitiktinai. Tai susiję su tuo, kad totaline instaliacija virtusi kuratorių Olandijos multimedijų menininkės Saskios Boddeke ir britų režisieriaus Peterio Greenaway ekspozicija siekia megzti dialogą su jaunąja karta, kuri perima ar netolimoje ateityje perims pradžioje įvardytų nūdienos įtampų paveldą. Šiuo būdu parodos autoriai išreiškia nerimą dėl ateities vaikų, kurie patys pradeda rūpintis rytojumi (pavyzdžiui, Gretos Thunberg atvejis). Kreipimasis į apibrėžtą ir / ar ją ugdančią kartą pirmiausia atpažįstamas ekspozicijos apipavidalinime. Tai vaikiška maniera kurti piešiniai, kaip žaidimo „Klasės“ šablonas ant grindų ar balionėlių figūros ir burbuliukų kontūrai ant sienų. Taip pat su maištinga paauglystės dvasia besiasocijuojantis, grafiti stilių primenantis „paveikslas“, vaizduojąs parodos naratyvu tapusio kuratorės Boddeke eiliuoto pasakojimo apie Susą Bubble pagrindinę veikėją. Pasakojimu, kurį autorė skyrė savo dukrai Pip, menininkė siekė perteikti pusiausvyros paieškų idėjas bei jas veikiančius sunkumus ir nuteikti, kad ateityje dukrai teks kovoti.

Eiliuotame pasakojime fiktyvi būtybė Susa Bubble patiria transformacijas dvigubėdama iki 33 savo versijų, kol paskutinioji lieka be kopijos ir dėl to jaučiasi vieniša bei prislėgta. Tai susisiejo su žmogaus nuolatiniu kismu, kurį lemia jo asmeninės evoliucijos stadijos. Pastarosios veikia viena kitą plėsdamosi ir komplikuodamos žmogaus vidinį pasaulį. Todėl tai pratęsė dialogą tarp skirtingų manyje mėginančių sugyventi savęs versijų, likusių po įvairių gyvenimo patirčių. Metaforiškas pasakojimas atliepė ir kontekstualiai įprasmino žmogaus daugialypumą, kylantį iš asmenybėje kunkuliuojančių prieštaringų, viena kitą norinčių nurungti jo pusių ar bandančių sinchronizuotis skirtingų minčių ir charakterio bruožų. Tokią heterogenišką žmogaus būklę atspindi Susų Bubble klano pastangos sugyventi vienoje bendruomenėje, kuria atskiriems individams tampa juos įkalinantis kūnas:

6-ąją trikdė, kaip 7-a valgė, / 4-ai nepatiko, kada ėjo gult 9-a, / 3-ioji erzino 21-ą dėl strazdanų ant nosies, / 11-a tikino, kad 16-os kojų pirštų forma keista, / 10-a provokuodama spjovė 8-ai į vyną, / 15-a nervino 12-ą garsiu juoku, / ir 2-a atsisakė būt viena iš jų. [2]

Be sudėtingų heterogeniškos būklės sąlygų, kai veikiant įvairiems vidaus agentams komplikuojasi sugyvenimas subjektyvioje individo realybėje, chaotišką vidinį pasaulį talpinantis kūnas turi egzistuoti išorinėje tikrovėje ir, maža to, dar koreliuoti su jos dinamika. Naviguodamas tarp kitų žmonių, vietų, kintančio laiko, jis pats tampa dar vienu kompleksiško pasaulio elementu. Tad nuostaba dėl to, kaip neišliekame vientisi ir nuolat skylame, mažta, nes prisitaikydami išlikti išorėje vidiniai asmens agentai yra veikiami įtakų, įvykių, (melagingų) žinių, grėsmių, manipuliacijos.

Sunku nesvarstyti, kad Susų Bubble klano kiekis yra susijęs su Jėzaus Kristaus, paties dvilypės – dieviškosios ir žmogiškosios, kitaip tariant, skilusios – personalijos nugyventu amžiumi. Tai tarsi užduoda simbolinį klausimą, ar šiuolaikinių konfliktų ir problemų verpete gyvenančios kartos yra pasmerktos baigtis dėl praeities sprendimų ir jų suformuoto palikimo, ar vis dėlto stovi ant prisikėlimo slenksčio, už kurio pasislėpusi dingusi 34-oji Susa Bubble tampa geresnės ateities ir vilties alegorija.

Be naratyvo gijos, parodoje žmoniją ištikusių konfliktų ir problemų įtampą iliustruoja viena iš Boddeke ir Greenaway vaizdo instaliacijų, kurioje ant Susos Bubble odos projektuojamas besikeičiančios dokumentinės medžiagos koliažas, reflektuojantis dabarties panoramą. Tai fragmentai iš žiniasklaidos reportažų apie pabėgėlių migraciją, trečiųjų šalių vargą, oro taršą, atogrąžų miškų gaisrus, potvynius, išpuolius, pasikėsinimus, protestus, karą. Jų visumos gausa atspindi kasdien atakuojantį žinių srautą. Pastarajam intensyviai kintant darosi sudėtinga atskirti, kuri informacija yra svarbesnė visoje jų gausoje. Kartu tai klaidina supratimą, kada viena aktualija baigiasi, o kada jos įtampa tėra prislopinta naujos. Reaguojant į vykstančius reiškinius neretam taip pat norisi suprasti ar ir kaip su viskuo yra susijęs jis pats, net vienai Susai klausiant Ar aš draugas? / Ar priešas? / Aš pradžia? / Pabaiga? [3] Todėl susiskaldžiusią Susą Bubble ir jos pastangas tarpti kompleksiškame pasaulyje instaliacijoje įprasmina dubliuojamas Susos kūnas: užsidengdama ausis ji mėgina atsiriboti nuo informacijos srauto ir nebepriklausyti chaotiškam pasauliui, bet tuo pat metu stengiasi atjausti ją supančias situacijas, atiduodama iš krūtinės išplėštą širdį.

Kuratorių pasirinkimu ekspozicijos kolekcijoje, papildytoje 23 lietuvių menininkų darbais, dominuoja figūratyvo motyvas. Jis iliustruoja, kokie vien paviršutiniškai skirtingi – patrauklūs ir atgrasūs, vyrai ir moterys, vargšai ir turtuoliai – yra žmonės, tarp kurių atsiduria ir žiūrovas kaip dar vienas kitoks. Skirtingų autorių kūrinių kontekstai nuodugniai apžvelgia reiškinius, dėl kurių mums sunku mylėti vieniems kitus ar save. Tai įrodo, kad nuolat supamės sudėtingame bei iššūkių kupiname ir komplikuotame problemų mikropasaulyje, todėl negebame mylėti tiek kitų, tiek savęs, įsivaizduodami, kad neatitinkame socialinių normų ar grožio standartų, turime per mažai pinigų ar kitos šiuolaikinės valiutos, esame nepakankamai išprusę ir t. t. Figūratyvo pasirinkimas parodą sujungia į integralią kolekciją ta prasme, kad atliepia skirtinguose kūnuose gyvenančius daugialypius asmenis, kurie tais kūnais turi egzistuoti jau aptartame kompleksiniame pasaulyje.

Atskirai nagrinėjant autorių kūrinius atsiskleidžia, kad Žygimanto Augustino ar Algimanto Sližio tapybos darbai, kuriuose pirmasis šaržuoja save, o antrasis karikatūruoja personažus, galėtų būti sietini su atskirtimi tarp realybės ir iliuziškumo arba #instagramvsreality. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos menininkai žiūrovą atitolina nuo socialiniuose tinkluose brukamo tobulybės dirbtinumo ir priartina prie tikroviškos kūno įvairovės. Vito Luckaus fotografijose tikrovė apnuoginama stambaus plano kadrais išryškinant vizualius kūno trūkumus – raukšles, iškritusius dantis, susitaršiusius ar praretėjusius plaukus.

Ugniaus Gelgudos fotografijų ciklo „Gyvenimas kartu“ (2004) kūriniai perteikia visuomenės įvairovę, įamžinant netradicines poras. Kuratoriams atrinkus daugiausia tos pačios lyties porų – „Ieva ir Baiba“, „Solvita ir Ieva“, „Oskars ir Aigars“ – portretus, menininko darbai atliepia #lgbtrights judėjimą. Fotografijų veikėjai – realios asmenybės, kadruose neslepiančios šiltų jausmų, kurie perteikiami apsikabinimu ar prisiglaudus, ir tai reiškia niekam nebadant akių išsišokimu. Porose tvyro bendražmogiškas noras būti kartu, gal net nepastebėtiems, net kiek nerimaujantiems patekus į fotografo objektyvą. Solvita, vienoje iš fotografijų portretuojama mergina, anuomet nerimavo: „Latvijoje bijočiau fotografuotis, nes situacija dar nestabili.“ [4] Nuo Gelgudos ciklo sukūrimo praėjus šešiolikai metų įtampa tarp visuomenės ir seksualinių mažumų tebeegzistuoja, nors padidėjo solidarumas jų atžvilgiu ir kai kuriose šalyse išplėstos jų teisės – legalizuota santuoka, tėvystė.

Lauros Guokės hiperrealistinės tapybos portretai „Monika ir Rima su Muhamedu Ahmedu“ (2016–2017) ir „Berniukas iš Alepo“ (2018) sietini su Lietuvai gal kiek tolimesniu #refugeeswelcome judėjimu. Tačiau tie patys kūriniai gali turėti savo balsą diskusijoje apie tautinių mažumų integraciją visuomenėje ir šiuo būdu atitinkamoje temoje tapti universalesnės kalbos įrankiais. Juk tiek tautinės mažumos, tiek pabėgėliai iš trečiųjų šalių yra veikiami neigiamas nuostatas atliepiančių ir visuomenėje įsišaknijusių stereotipų, neva tai žulikai, nešvarūs, tingūs ir dar kokie nors žmonės, t. y. suabsoliutinant žmonių grupes ir subendravardiklinant jų individualias istorijas bei asmeninius bruožus.

Kitų parodoje pristatomų autorių darbai nebūtinai sietini su konkrečiais grotažymių judėjimais, tačiau taip pat nagrinėja ar atliepia nūdienos pasaulio peripetijas. Monika Furmana tapybos darbe „Gyvenimo medis“ (2019) pasitelkdama motinos ir vaiko santykį nagrinėja problemišką šiuolaikinės moters padėtį. Turėdamos ne mažesnes nei vyrų karjeros ambicijas, moterys turi gebėti derinti skirtingus savo vaidmenis – motinos, mylimosios, nepriklausomos asmenybės, profesionalės. Tai iliustruoja Furmanos kūrybai būdingas kūnų suaugimas ar išaugimas vienam iš kito, atspindintis asmens hibridiškumą. Šeimos temą taip pat nagrinėja Leonidas Alekseiko, tik jau kitu rakursu. Portretuodamas šio socialinio konstrukto buitines akimirkas autorius atskleidžia žmonių tarpusavio susvetimėjimą, užsisklendžiant patiems į save, kai bendravimas nyksta ir, be bendro gyvenamojo ploto, niekas nebesieja.

Kaip kažkas sakė, kai buvo sukurtas automobilis, buvo sukurta ir autoavarija. Tad panašiai ir visos problemos, ir sunkumas mylėti yra paties žmogaus konstruktas. Ateidami nepasirinkome nieko – lyties, odos spalvos, socialinės klasės, ką ir kaip mylėsime, kuo žavėsimės, kokios patirties trokšime, bet būdami sukūrėme viską – gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą, karą ir taiką, skurdą ir turtą. Tai nėra aiškesnis atsakymas į klausimą „Kodėl taip sunku mylėti?“, bet galbūt padeda suprasti, kodėl tas atsakymas nėra toks paprastas.

[1] Orig. cit. – „so we all die alike. No matter which house we are born into, no matter what clothes we wear, whether we grace the earth for many years, or briefly.“ Graikų mito apie Ariadnę interpretacijos vokiečių serialo „Tamsa“ (Dark, kūrėjas Baranas bo Odaris, 2017) pirmo sezono šeštojo epizodo scenarijus.

[2] https://gidas.mo.lt/turai/kodel-taip-sunku-myleti/kodel-taip-sunku-myleti-izanga/

[3] https://gidas.mo.lt/turai/kodel-taip-sunku-myleti/kodel-taip-sunku-myleti-izanga/

[4] https://daile.lt/artist/gelguda-ugnius-99159550/solvita-and-ieva-from-the-photographic-series-life-together-2998

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje, 2020. Nuotraukos: Rytis Šeškaitis