Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus tapybos paroda Kaune

2011 m. rugsėjo 7 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Rugsėjo 8 d., ketvirtadienį, 17 val. galerijoje „Aukso pjūvis” (adresas: Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62/ V. Putvinskio g. 53, Kaunas) atidaroma kauniečių menininkų Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus tapybos paroda iš ciklo „Duetai“.

Parodoje abu menininkai rodo abstrakcijas: E. Varkulevičius – naujausias, o  A. Vaitkūno darbai sukurti daugiausia 2000 – 2004 metais.

Kaip teigia  menotyrininkė Kristina Civinskienė, „Parodų ciklas „Duetai“ nagrinėja įvairių dailininkų kūrybos panašumus ir skirtumus. Šį kartą tenka lyginti menininko, jau tapusio klasiku – A. Vaitkūno – ir pretenduojančio juo tapti – E. Varkulevičiaus kūrybą.  E. Varkulevičius į Kauną sugrįžo 2005 m. jau po vaikystės draugo mirties. Taigi šis duetas turi ir tam tikrų siurrealistiškų bruožų.

Yra kelios priežastys, kodėl buvo išskirtas šių menininkų duetas.

Šiedu vienmečiai menininkai yra draugai nuo vaikystės (kartu mokėsi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje, studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute Vilniuje).

Abu jie sudaro XX a. 9 deš. jaunųjų tapytojų branduolį. Tuo metu jaunuosius dailininkus stipriai paveikė mąstytojo Justino Mikučio bekompromisė sovietinei santvarkai filosofija, o jis pats nuo sovietinio režimo kentėjo 1945 – 1956 m. Uchtos ir Vorkutos lageriuose.
Dešimtmetis po studijų išsiskyrė menininkų kelionėmis. Abu dailininkai po studijų keliavo po Žemaitiją (J. Mikučio tėviškę), gyveno V. Didžioko sodyboje Dovainonyse, taip pat Beržore. A. Vaitkūnas anksčiau gavęs dirbtuves, kelionėse, palyginus su E. Varkulevičiumi praleido mažiau laiko. Tačiau abiems tai buvo savęs ieškojimų ir atradimų laikotarpis.

Su A. Vaitkūno vardu yra siejamas Kauno dailės instituto tapybos suaktyvėjimas ir iškilimas. Tuo tarpu E. Varkulevičius labiau įkūnija vienišo klajoklio įvaizdį. Visą laiką svajojęs apie neribotas keliones po pasaulį, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę iš karto išvyko į Vokietiją (1990 m.), o nuo 1994 iki 2005 m. gyveno ir dirbo Niujorke.

Šis charakterių skirtumas netrukdo rasti dailininkų meno sąlyčio taškų. Pagrindinė  A. Vaitkūno ir E. Varkulevičiaus jungiamoji grandis – J. Mikučio filosofija. Jo mąstymas buvo persmelktas krikščioniškos pasaulėjautos, taigi ir menas buvo vertinamas šiuo kriterijumi. Abu menininkai šios temos nevengė. Ryškiausia tapo E. Varkulevičiaus ekspresionistinė, egzistencine kančia paženklinta religinės tematikos kūryba. A. Vaitkūnas neatsiliko ekspresyviai tapydamas pakelių koplytėles, medines bažnytėles. Taip pat menininkus viliojo motyvų, turinčių istoriją, o tai reiškia – prasmę – fiksavimas.

Dabartinėje parodoje matome skirtingą abstrakčią tapybą. A. Vaitkūnas ištikimas aliejiniams dažams. E. Varkulevičius tapybai naudoja akrilą, tušą, vyną, kavą, arbatą ir paveikslus labiau lieja, nei tapo. Tačiau abu fiksuoja procesą, ar anot E. Varkulevičiaus – „Pasroviui“ pagautas akimirkas.

Nepaisant skirtingos darbų išraiškos, abu autorius vienijantis bruožas yra gamta bei nostalgija. Konkretybė jiems – tai tik postūmis minčių, liejamų dažų eigai. Abu menininkai yra kartu ir poetai, tik eiles rašantys spalvomis.

E. Varkulevičius tvirtina, kad A. Vaitkūnas karts nuo karto mirkteli iš padebesių. Taigi du vaikystės draugai ir vėl susitinka tarp paveikslų.“

Paroda veiks iki spalio 7 d.

Iliustracijoje: Arūnas Vaitkūnas, Žolių vartai. 2000. Drobė., aliejus, 195×145.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *