Arturo Bukausko paroda „Atriškite jį ir leiskite jam eiti“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Iki kovo 9 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia Arturo Bukausko paroda „Atriškite jį ir leiskite jam eiti“.

Įsivaizduokime, kad pasitelkę dar nežinomą technologiją galime prikelti iš nebūties ir užmaršties bet ką – bet kurią būtybę, bet kurį laiką, bet kokią pasaulio būseną. Pamatinių fizikos ir metafizikos dėsnių išmanymas bei išsamūs duomenys apie ligšiolinę visatos raidą turėtų leisti tiksliai atkurti kiekvieną ją sudariusį atsiradimo ar nyksmo procesą. Niekada neregėto laiko ir seniai išsisklaidžiusios erdvės atgijimas – bent jau projekcijos, simuliacijos pavidalu – tampa vieša kolektyvine fantazija, atpažįstamu judančių ir nejudančių vaizdų registru. Kraštutinė mūsų reprezentacinio smalsumo išraiška; labiausiai traukia ne tai, ką gali ar galėjo užfiksuoti mechaninio vaizdo įrašymo įrenginiai, o tai, kas vyko iki jų išradimo (kitaip tariant, ne mūsų gyvenamoje tikrovėje).

O tam prikelti reikia algoritmo – bendriausia prasme teksto, instrukcijos, apibrėžiančios, ką trokštame matyti. Taip vaizdas tampa sutartinis ir abstraktus nepaisant savo konkretaus turinio. Svarbiausia ne turinys, o tai, kad toks vaizdas apskritai įmanomas, net jei jo savo akimis nematė jokia šiuo metu gyva sąmonė ir nėra įmanoma nustatyti jo šaltinio ar pirmavaizdžio. Vaizdas lygiai kaip garsas gali būti akuzmatinis, sklindantis iš nematomo šaltinio – iš įgriuvos, ertmės, iš anapus paviršiaus, tarp kadaise buvusių dalykų nuolaužų. To, ką matome ir girdime, šmėkliškumas dabar yra išankstinė sąlyga. Vaizdas yra galutinai atrištas, išvyniotas iš erdvėlaikio įkapių, įgalintas pakilti iš katakombos ir eiti bet kuria kryptimi. Jis nebenurodo į nieką įprastai suvokiamą kaip tikra, bet yra dar neįsisąmoninta prasme gyvas, nes kažkieno atpažintas kaip toks.

Tačiau joks prisikėlimas nevyksta be entropijos ir grėsmės atgijimo liudininkui. Tai, kas sugrįžta, nėra visai tai, ką bandyta atgaivinti, o gali būti ir visiška to priešingybė, nebe šio pasaulio darinys, kuris jau nebesutinka grįžti į duobę ir kėsinasi į žiūrinčiojo savimonės vientisumą. Visgi net ir suvokiant šią riziką, galia atrišti (vaizdą, garsą, žvilgsnį, laiką) ir leisti eiti yra pernelyg viliojanti. Ir tuomet jie atgyja ir ima veržtis į paviršių – arba į vidų. Žiūrinčiajam belieka leistis jų praryjamam ir stebėti, kur jį nuves.

Tekstas: Jurijus Dobriakovas
Architektūra: Mindaugas Reklaitis
Garsas: Benas Buivydas

Fotografijos: Ineta Armanavičiūtė