Artefaktų horizontas. Interviu su Baltijos paviljono kuratoriais

2016 m. birželio 12 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė
Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_02

Gegužės 28 d. Palasport Arsenale duris atvėrė Baltijos paviljonas, pristatantis Estiją, Latviją ir Lietuvą 15-oje tarptautinėje architektūros parodoje La Bienalle di Venezia 2016. Trys šalys jungtinėje parodoje – šis projektas tapo įmanomu tada, kai laimėjo tris atskirus nacionalinius konkursus.

Šioms šalims atstovaujančią komandą sudaro devyni architektai, dizaineriai ir teoretikai (Kārlis Bērziņš, Jurga Daubaraitė, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Niklāvs Paegle, Dagnija Smilga, Johan Tali, Laila Zariņa and Jonas Žukauskas). Kartu jie siekė suprasti, kokiomis konvencijomis ir instrumentais naudojamasi įvairiose pramonės srityse, infrastruktūrose ir procesuose, formuojančiuose architektūrinę aplinką Baltijos valstybėse bei aplinkiniame regione. Paviljone pateikiama beveik šimtas eksponatų iš įvairių laukų – pradedant architektūra ir inžinerija, baigiant geologija ir menu. Pilną autorių ir dalyvių sąrašą galima rasti čia: http://balticpavilion.eu.

Savaitę prieš atidarymą Eglė Juocevičiūtė kalbino tris projekto kuratorius apie jo konceptualią struktūrą.

Ar yra kas nors, kas jūsų akimis nepriklauso infrastruktūrai plačiąja prasme, ir kas negalėtų būti medžiaga Baltijos paviljonui?

Johan Tali:

Tai, ką mes laikome „medžiaga“ paviljonui, yra labai subjektyvus požiūris į šį regioną ir neturėtų būti kategorizuojama kaip „infrastruktūra ar ne infrastruktūra“, o greičiau atsiranda bevystant strateginius uždavinius bei įžvalgas, kuriomis dalinasi didžiulė tyrėjų ar stebėtojų grupė (atstovaujama devynių kuratorių). Taigi, mes kategorizuojame parodos medžiagą kaip elementus, materialybes (materialities) ir projektus, kurie atspindi šiuo metu regioną transformuojančias jėgas. Todėl paroda nėra apie bendrą apibrėžimų vardiklį ar apie tai, kad viską galima išspręsti taikant tą pačią formulę. Ji veikiau siekia atpažinti bendras problemas bei galimybes, būdingas šiai bendrai erdvei. Taip pat tai galima suprasti kaip užduotį ateities architektūrai, pripažįstant, kad daryti sprendimus, tai nereiškia pasirinkti tarp A, B ir C variantų…

Jonas Žukauskas:

Infrastruktūra sudaro galimybes srautų judėjimui, resursų paskirstymui. Infrastruktūros erdvė yra priklausoma nuo resursų, formuojama jų prieinamumo. Erdvinę jos organizaciją būtų galima palyginti su programine įranga: tai veikianti programa, vienu metu siunčianti ir priimanti daugybę informacijos. Tačiau skirtingai nuo skaitmeninių, erdvinės struktūros yra inertiškos, veikiančios materialiose struktūrose: keliuose, geležinkeliuose, vamzdynuose ir pan. Užduotasis klausimas parodo infrastruktūros supratimą kaip valdančios ne tik materialius dalykus, bet ir, pavyzdžiui, struktūras, sudarančias sąlygas žinių kūrimui.Todėl iš tiesų sunku pasakyti, kas negalėtų būti medžiaga Baltijos paviljonui. Būtina pabrėžti, kad mes žiūrime į tai, kaip dalykai siejasi vieni su kitais, kaip jungiasi ir persidengia. Baltijos paviljono projektas nėra bandymas tilpti į vieną iš infrastruktūros apibrėžimų, veikiau apžvelgti daugelį jų, atsekti įvairius būdus, kuriais infrastruktūra siejasi su resursais ir tuo pat metu juos sieja. Šioje parodoje rodoma daug šio santykio variantų.

Dagnija Smilga:

Mąstant apie kultūros infrastruktūrą, pavyzdžiui, Latvijos nacionalinė biblioteka nėra tiesiog pastatyta struktūra, žymima žodžio „infrastruktūra“. Gilinantis į šį klausimą, kaip pavyzdį galima paminėti skaitmeninį tinklą, rišantį visas Latvijos bibliotekas į vieną internetinį katalogą, turintį pakeisti tai, kaip vartotojai naudojasi bibliotekomis mažuose miesteliuose visoje šalyje. Šiam tinklui reikia ne tik programinės įrangos išmanymo, bet ir optinių kabelių, kurie dažniausiai tiesiami pagal kelių tinklą. Šiuo pavyzdžiu aš noriu parodyti sudėtingesnį infrastruktūros vaizdinį, tokį, kuris susideda iš bibliotekos pastato, kaip architektūrinės ikonos, programinės įrangos, kaip operacinės sistemos ir kabelių, kaip po žeme tiesiamų jungčių. Prisimenant šio projekto šaknis mes, kuratoriai, visada norėjome įkurti agentūrą, kuri veiktų įvairiais režimais, o taip pat būtų idėjų, laike ir erdvėje susijusių su regionu, archyvu, bei galėtų kelti klausimus ateičiai. Šis projektas suteikė mums neįtikėtiną galimybę priartėti prie anksčiau neprieinamos informacijos ir žinių. Galbūt Baltijos paviljonas turi potencialo tapti pagrindu procesams, kurie bus svarbūs žmogaus kuriamai aplinkai ateityje. Jis galėtų būti tarsi tam tikra infrastruktūra mąstymui.

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_03

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Kiek sociogeografinė, geologinė ir / ar politinė regiono istorijos svarbios projektui pačios savaime? O kiek jos yra pagrindas svarstyti apie ateityje galimas bendras infrastruktūras?

D. S.: Baltijos šalyse yra tendencija panaudoti industrines erdves kultūrinėms infrastruktūroms. Šios struktūros, istoriškai skirtos gamybos tikslams, ima veikti kaip vieta kultūros renginiams. Su tuo, žinoma, atsiranda tam tikra atpažįstama estetika. Kadangi infrastruktūra reikalauja didelių investicijų, laikinas jau egzistuojančių struktūrų pakartotinis panaudojimas – logiškas sprendimas.

Sovietiniais laikais, kai infrastruktūra buvo galios ir klestėjimo ženklas, pastatyta daug kas – tai, ką dabar, demokratinėje visuomenėje, išlaikyti sunku. Daugiasluoksniai europinių projektų prioritetai fragmentiškesni, labiau išsklaidyti. Didžiausia užduotimi išlieka Baltijos valstybėse išsaugoti, panaudoti, iš naujo atrasti tarpukario bei pokario infrastruktūras, kurios dažnai nuvertinamos dėl to, kad kelia problemas, reikalaujančias naujų sprendimo būdų. Šis paveldas būdingas visoms trims šalims, todėl natūralu, kad dalinamės idėjomis ir veikiame kartu.

Apsilankius su paviljonu susijusiuose renginiuose – paskaitose ir diskusijose apie fosforito kasybą Estijoje, Ignalinos atominės elektrinės uždarymą ir išmontavimą Lietuvoje – atrodo, kad tyrimo procese ne kartą kilo klausimų apie santykį tarp industrializavimo procesų ir tautiškumo jausenos reiškinio. Gal padarėte išvadų, kaip šis santykis veikia arba galite prognozuoti, kokios diskusijos laukia ateityje?

J. T.: Svarbiausia – viešoji erdvė! Valdysena (governmentality) yra stipriai susijusi su daugiau ar mažiau demokratiniais procesais, kuriais pati maitinasi. Visuomenė (arba tauta) tampa vis svarbesniu ištekliu sprendimų priėmimo procese. Pavyzdžiui, viešąją sferą formuoja populistinės politikos sustiprėjimas – pradedant sienų nuo imigrantų statymu ar giliausių geologinių sluoksnių ištuštinimu pelno tikslais. Pastebėjome, kad kai kuriais momentais klausimai apie erdvės kokybę gali tapti platforma viešajai diskusijai. Tokiu būdu mes galime pakreipti debatus apie estetinę bei erdvinę aplinką viena ar kita linkme.

D. S.: Prisimenant 2016 metų vasarį Taline vykusią diskusiją apie fosforito kasybą, akivaizdu, kad debatai 9 deš. labai skyrėsi nuo šiandienos. Tada juose buvo smarkiai remiamasi nacionalistiniais argumentais, o kasyba suprantama kaip dalis Sovietų sąjungos plano. Dabar diskusijos apima Žemės ūkio ministeriją, gamtosaugininkus ir naftos pramonės įmones. Reikšminga, kad nesugebėjimas formuluoti tvirtų argumentų už arba prieš kasybą akivaizdžiai kyla iš informacijos stokos ir nepapakankamų tyrimų abejose pusėse. Galiausiai prieita išvada, kad žinoma per mažai, jog būtų kas nors nuspręsta. Ateityje mūsų diskusijos turėtų apimti tiek visuomenės nuomonę, tiek ekspertų vertinimus, tiek išteklių gavybos trapiame kraštovaizdyje problemą, tiek regiono politikos ir plėtros strategijas.

Konkrečiu fosforito atveju svarbiausias klausimas būtų ne kaip gauti greitus pinigus iš išteklių išgavimo, veikiau, kaip sukurti vertę tiems ištekliams vietoje. Tam mums reikia rasti būdų papildyti savo žinias ir techninius įgūdžius, susijusius su šiuo klausimu. O jeigu švietimo politika būtų susieta su kasybos įstatymais ir sprendimais? Kas galėtų puoselėti šiuos saitus? Gal galėtume investuoti į mokslo įstaigą fosforito kasybos specialiojoje ekonominėje zonoje (SEZ), kur bendradarbiautų geografai, geologai, antropologai ir kt.? Gal tai diversifikuotų žinių ir medžiagos srautų pasiskirstymą regione ir pakeistų žmogaus kuriamą aplinką?

Kokioms kategorijoms priklauso eksponatai (dokumentinės, meninės fotografijos, moksliniai piešiniai, schemos, objektai, modeliai ir kt.)? Ar eksponatų funkcijos / prasmės daro kokią nors įtaką paviljono kaip patyrimo modeliavimui (ar visada schematinė, abstrakti, funkcionali objekto ar temos reprezentacija eina greta vizualios)?

J. T.: Ilgą laiką flirtavome su idėja, kad tai turėtų būti kolekcija arba vizualus atlasas tokių objektų, kurių neįmanoma priskirti vienai kategorijai, bet reikalaujančių ieškoti erdviškumo (spatiality), išbaigiančio tą kolekciją. Erdviškumą lemia jo dirva, kultūrinė veikla, įstatymai ir standartai, veikiantys jame. Be abejo, tarp šių objektų bei idėjų raiškos būdų ir skirtingų erdviškumų yra stiprus ryšys.

J. Ž.: Būtent. Projektas skleidžiasi kaip jutimo būdų spektras. Dvi jo pusės atitinka skirtingas atvaizdų ir reprezentacijų funkcijas, matomas santykyje viena su kita: pirma, tai operatyviniai vaizdai, tokie, kaip diagramos ar dokumentacija, tai infrastruktūros, verslo, medžiagų srautų paskirstymo valdyme naudojami vaizdai, o antra – subjektyvios projekcijos ir refleksijos, įgaunančios autentiškas formas.

D. S.: Išsikėlėme iššūkį – svarstyti klausimus pasitelkiant trimačius objektus. Šiose sudėtingose temose mums svarbiausia buvo erdvės dimensija. Artefaktų išdėstymas erdvėje atspindi jų tarpusavio ryšius. Tai sukuria tankų vizualinį ir intelektualinį lauką, „artefaktų horizontą“. Objektai kuria santykius tarpusavyje – tiek apgalvotus, tiek nenuspėjamus.

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_26

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Ar galima rasti paralelę lyginant trijų Baltijos šalių fragmentiškas politines ir sociokultūrines jungtis su šių valstybių ryšiais infrastruktūrose?

J. Ž.: Atrodo, jog nacionalinio identiteto paieškos sutelkia publiką ties fragmentuojančiais apibrėžimais, tokiais, kaip „nacionalinė valstybė“, kas yra senovinis mitų gamybos mechanizmas, saugi vieta nukreipti ir įžeminti energiją, kurią visi turime. Tuo pačiu metu infrastruktūrinė erdvė visada reguliavo ir reguliuoja srautus, kurių ši fragmentacija neapibrėžia.

Mes labiau susiję, nei mums atrodo?

J. Ž.: Baltijos paviljonas sutelkia dėmesį į momentą, kai infrastruktūros erdvė iškyla į šviesą ir dėl geopolitinių įtampų pasidaro visuomenei rūpimu klausimu. Šios įtampos egzistavo ir Baltijos šalių kovų už nepriklausomybę laikais, tačiau pastarųjų metų įvykiai suintensyvino visuomenės dėmesį ir paskatino atidžiau sekti jėgas, valdančias išteklius sovietinės industrializacijos laikais sukurtose infrastruktūrose. Dabar, kai supratome, kad kasdienės, su infrastruktūra susijusios praktikos, verčia mus inertiškais, suvokiame, kad turime priemonių ne tik diversifikuoti energijos tiekimo srautus bet ir visiškai perprogramuoti erdves, kuriose gyvename.

J. S.: Infrastruktūros projekto reikšmė ryškiai atsiskleidžia ne tik pastatytose erdvėse, bet ir visuomenės mentalitete. Naujas vamzdynas ar transporto linija, dėka procesų, kurių reikalauja jų įgyvendinimas, tampa ne tik fizine intervencija, bet ir mentaline jungtimi. Infrastuktūra yra ypač matoma tada, kai neveikia. Ji tampa bendra patirtimi, kurioje žmonės įsijungia į tą pačią veiklą.

Dabar, kai Baltijos šalys artėja prie prioritetinio ES projekto „Rail Baltica“ – geležinkelio linijos, sujungiančios visas tris Baltijos šalis – įgyvendinimo, labai svarbu diskutuoti apie tai, kaip strategiškai planuoti gerai veikiančią transporto sistemą bei infrastruktūrą. Negalime sau leisti patekti į biurokratinius spąstus, lydinčius tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Toks projektas neturėtų būti ribotas, tarnautų regiono prieinamumui ir gyvybingumui, skatintų mainus jo viduje. Reiktų įsivaizduoti geležinkelį, nusidriekusį per baltišką kraštovaizdį. Ką mes matome? Koks potyris įlipti į traukinį „Rail Baltica“ stotyje Rygos oro uoste ir išlipti Taline?

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_35

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Kai Palasport Arsenale buvo įkurtas oO, Lietuvos ir Kipro paviljonas 55-oje tarptautinėje meno parodoje La Biennale di Venezia 2013, šioje institucijoje paprastai vykstanti veikla (tai vietinis sporto centras), jos „bendruomeninis charakteris tapo projekto konceptualios struktūros dalimi. Kokia situacija šįkart? Ar paviljonas taps keliaujančia paroda rugsėjo mėnesį dėl Palasport tvarkaraščio?

J. T.: Tiesa, kad ši paroda anksčiau ar vėliau baigsis mūsų išnuomotoje erdvėje. Svarbiausia, kad įgautas pagreitis iššauktų įvairias reakcijas ir atoveiksmius. Tiesą sakant, nemanau, kad į šį projektą galima žiūrėti kaip į gaires architektams. Jis nesiekia nurodyti, kaip dalykai turėtų būti daromi ir neteigia, kad visi privalo pamatyti tai, ką mes čia pradėjome. Tačiau norėčiau, kad ir kiti projektai būtų tokie įdomūs jų vykdytojams.

J. Ž.: Palasport yra grynas brutalizmo architektūros pavyzdys. Pastatas pavadintas Giobatta Gianquinto, venecijiečio, italų komunistų partijos nario ir Venecijos mero, ėjusio pareigas nuo 1946 iki 1951 m., vardu. Brutalistinės, vietoje išlietos pliko betono formos neša etinę programą. Statymo metu, 1977 m., architektūra siekė rasti komunikacinių ryšių tarp statybinių technologijų ir socialinių tikslų. Mano nuomone, Palasport tarsi išpildo užduotį, kurią to meto architektūra sau kėlė: formuluoti bei kurti visuomenei tokias erdves, kurių ji anksčiau neturėjo. Istorinio miesto kontekste Palasport siekė naujo tikslo, kuris išliko iki dabar. Pastatas intensyviai naudojamas bendruomenės sporto renginiams. Naudojimosi šia erdve procesas sudėtingas ir smarkiai susijęs ne tik su jos tvarkaraščiu, bet ir apskritai su jos funkcija: suteikti galimybę žmonių grupėms džiaugtis bendra veikla. Turbūt neatsitiktinai šios erdvės etiška architektūrinė forma papildo tai, kaip Baltijos paviljonas įrengtas, leidžia jam prisitaikyti prie aplinkos, laikui bėgant keisti savo formą.

BalticPavilion_IngelVaikla_77

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016

BalticPavilion_IngelVaikla_56

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016

BalticPavilion_IngelVaikla_9

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016

BalticPavilion_IngelVaikla_57

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016

BalticPavilion_IngelVaikla_37

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_10

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_23

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_30

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_32

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Baltic_Pavilion_Venice_Biennale_2016_©David Grandorge_14

Baltijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016. Nuotrauka: David Grandorge

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *