Architektūros paroda „Našlaičiai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Lapkričio 5 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma architektūros paroda „Našlaičiai“, pristatanti žymių Lietuvos architektų Gedimino Baravyko, Algimanto Aleknos, Žvaigždro Drėmos, Gintauto Likšos, Gyčio Ramunio, Sauliaus Šarkino, Henriko Šilgalio ir Gintauto Telksnio kūrybinį palikimą.

Našlaičiai – tai ne kažkokio sambūrio, išpažįstančio artimus kūrybos principus, pavadinimas. Tačiau jis tinka kartai, kuriai teko, laimei ar nelaimei, gimti tuo laiku. Likimas lėmė jai per daug greitai išretėti – netekti gabiausių, veikliausių, spalvingiausių profesijos atstovų.

„Našlaitis Guga“, – prisistatydavo telefonu Gediminas Baravykas. Charizmatinis, intelektualus, kūrybiškas, aistringas – realus mūsų kartos, suvokiamos kiek plačiau, nei vienais metais gimusiųjų, lyderis. Mes noriai bendravome, daugelio mūsų architektūros samprata buvo panaši. Bet ne vienoda.

Ar būdami trisdešimties, keturiasdešimties mes jautėmės našlaičiais? Retai kada. Kaip jaunystėje galėjome būti nelaimingi? Tarpais, žinoma, taip. Kai suvokdavom aplinkos nubrėžtas galimybių ribas. Ribas visur, ypač limituotoje kūryboje. Arba ribų nebuvimą – kaip dusinant Prahos pavasarį. Atėjęs po pavasario ruduo nubloškė svajones apie kitokią Lietuvą į beveik neužmatomus tolius.

Palaipsniui suvokdami pasaulį, supratome, ką reiškia draudimai, neleidimai, įtarimai, ribos. Su pavydu akies krašteliu žvelgėme į Vakarus. Nepaisant tikro, nesumeluoto tarnavimo profesijai, techninės, finansinės galimybės pasmerkė mus tarsi autsaiderių likimui.

Vertinom konkursus, ypač tarptautinius. Jie buvo svarbūs ne tik mums, bet ir visai Lietuvos architektūros raidai. Neturėdami galimybės brėžti mūsų sąlygomis techniškai sudėtingų, sakytume, futuristinių objektų perspektyvos, galėjome drąsiau imtis sudėtingų užduočių. „Toks „prisimatavimas“ iki brėžinių ir maketų stadijos tiek patiems autoriams, tiek jų kolegoms tapo varomąja jėga net ir apkarpytų galimybių sąlygomis vaduotis iš primityvios kasdienybės, skatino siekti geresnės architektūros kokybės. Tarptautinis antrojo lygmens „prisimatavimas“ atverdavo galimybę pažvelgti į save kitų, užsienio kolegų, akimis, pasitikrinti, ar iš tiesų nesivelkame pasaulio kūrėjų uodegoje.“ (Eugenijus Gūzas, 2007)

Ekspozicija sumanyta ne kaip „našlaičių“ kūrybos ataskaita, o greičiau kaip paslaptingas idėjinių paieškų proceso atskleidimas eskizuose, piešiniuose, brėžiniuose. Suprantama, parodoje pristatomi architektai buvo ne vieno kirpimo. Ne visi buvo „individualistai“, kai kurie dirbo „komandose“, kur egzistavo tam tikras darbų pasidalijimas. Dar kitus jau buvo pagavęs baisusis kompiuterizacijos virusas. Tačiau visi jie buvo maksimalistai, dėl to – Našlaičiai, dėl to – Meistrai.

Parodos kuratorius Leonardas Vaitys.