Ar šiuolaikiniame mene yra vietos paprastumui? Tomo Daukšos paroda „Šunys ir gėlės“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Kiek mano atmintis aprėpia Tomo Daukšos kūrybą, tai būdavo ryškiaspalviai, žaismingi objektai ar instaliacijos. Tad, išgirdusi apie menininko naują parodą „Šunys ir gėlės“, būčiau banaliai spėjusi, kad „The Rooster Gallery“ erdvėse Daukša žiūrovams pristatys modifikuotus interaktyvius žaislinius cypiančius šuniukus, vasaromis populiarius Basanavičiaus gatvėje Palangoje, ir kokias nors kreizi sintetinių medžiagų gėles. Visgi, nors naujausioje parodoje, kaip ir ankstesnėje menininko kūryboje, netrūksta ryškių spalvų, savo nuostabai ekspozicijoje susiduriu su tapyba. 

Iš teisybės – apsidžiaugiu pamačiusi kitokią nei įprasta menininko kūrybą! Ne todėl, kad ši patiktų labiau už ankstesnius jo darbus, bet todėl, kad Daukša savęs nekartoja nei medžiagomis, nei raiškos forma. Nors to būtų galima tikėtis lokaliai galvojant apie pastaraisiais metais Vilniaus šiuolaikinio meno scenoje populiarių meninink(i)ų autorinę kūrybą. Net jei skirtingų meninink(i)ų kūriniai ar projektai vis dar teikia gilių apmąstymų malonumą, deja, vis rečiau stebina naujomis, konkretiems autoriams nebūdingomis raiškos formomis. Dėl to, lankantis parodose, dažnai apninka deja vu jausmas. Kas, žinoma, yra natūralu, turint mintyje, kad autoriai plėtoja savo autentišką ar laikmetį atliepiančią kūrybos liniją. Jei vaizduojamąjį meną palyginsime su kitomis sritimis, pavyzdžiui, muzika ar kinu, sutiksiu, kad jam nedera kelti lūkesčio kaskart būti kitokiu. Muzikos atlikėjus ar kino režisierius pamėgstame ne dėl jų blaškymosi tarp skirtingų stilių, bet dėl jiems būdingos raiškos. Tad taip pat yra ir su vizualiuoju menu. Bet gal dėl to, kad esu paveikta šiuolaikybei būdingo nepastovumo, kaitos ir įvairovės, jaučiuosi dėkinga Daukšai už netikėtai jo kūryboje pakeistos medijos sukeltą nuostabą, kurios net nežinojau besiilginti. 

Kita vertus itin toli menininkas nuo savęs nepabėga ir vis dar gali būti atpažįstamas, net pakeitęs mediją. Neskaičiavau, ar tikrai, bet anotacijoje rašoma, kad parodoje susitinka 21 šuo ir 21 gėlė. Nors visi jie skirtingų veislių, iš principo Daukšos dėmesys nukreiptas į dvi rūšis – šunis ir gėles. O vienos daiktų ar būtybių rūšies obsesija konkretaus projekto rėmuose, man atrodo, yra Daukšos kūrybai būdingas bruožas. Prisimenant ankstesnes menininko solines parodas, atmintin sugrįš sniego žmonių armija, kvestionavusi tikėjimo ir žinojimo santykį, nužievintos lazdos su šviečiančių lempučių bumbulais, kėlusios klausimų apie tvarumą ir vartotojiškumą, ar aušinimo skysčių fontanai. O šiuokart tai ne fantastiniai objektai, bet realūs šunys ir gėlės.

Tęsiant retrospektyvinę žvalgybą po menininko kūrybą, galima prisiminti Daukšą, kad ir kokia linksma raiška visada kūrusį, savo projektais vis tik žvelgiantį į dalį didžiųjų pasaulio ydų: kapitalizmą, dezinformaciją ar ekologinę krizę. Tad, kaip menininko kūrybą ar šiuolaikinį meną sekantis žiūrovas, tikėtumeisi, kad ir šioje parodoje reikia ieškoti užuominų į globalines krizes bei žūtbūt rasti kritikos nūdienos pasauliui. Judėti šia kryptimi žiūrovą vilioja ir parodai anotaciją parašiusi menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Savo tekste ji siūlo mintį, kad: „Po šia paprasta forma justi abejonė dėl šiuolaikinio dvikojo santykio su gamta, jo beatodairiškų pastangų formuoti ir keisti natūralų būvį į kažką tobulesnio, galinčio kilstelėti dvikojį simbolinio statuso ir evoliucijos laipteliais“. Tačiau matydama ekspozicijos visumą, sudarytą iš daugiausia vienspalviame fone nutapytų įvairių veislių šunų, ir greta jų eksponuojamus gėlių atvaizdus bei skaitydama šiuos Marcišauskytės- Jurašienės žodžius, bandau klausti: negi šiuolaikiniame mene nėra vietos paprastumui?

Mintyse skrolindama nišinės šiuolaikinio meno scenos populiarumo spinduliuose besimaudančių meninink(i)ų kūrybą ar kuratorių ir kritik(i)ų tekstus, sakyčiau, kad ne – paprastumui nėra vietos šiuolaikinio meno diskurse. Ši niša dažnai žongliruoja sunkiasvorės kategorijos žodynu: (geo)politika, komercializmas, urbanizacija, socialiniai reiškiniai, antropocenas, distopija, apokalipsė, naujasis materializmas, (post)kolonializmas, feminizmas, trauma, (techno)kapitalizmas, tęskite patys. Šie raktažodžiai sufleruoja kritiką daugumai minimų reiškinių ar titanišką siekį bandyti perrašyti kanonizuotą istoriją. Tačiau sunkiai perskaitomos, pretenzingos parodos pačios save atitolina nuo žiūrovų, gal net juos nesąmoningai menkina, neva kaip galima nesuprasti reginio, nors be papildomų paaiškinimų neretai yra išties sunkiai suprantamos. Ir tuomet geriausiu atveju susijungia su žiūrovu nebent per estetinės pajautos suderinamumą, kuris irgi ne visada priimtinas plačiajai visuomenei. Ne kartą esu susidūrusi, kad net ir patiems kuratoriams sudėtinga rišliai sudėlioti mintis ir akcentus, apie ką yra jų kuruojamos parodos, dėl ko imi abejoti, ar už pretenzingų parodų apskritai slypi kokia nors prasmė, poveikis žiūrovui. Esu beveik įsitikinusi, kad tokia mano nuomonė tarp daugumos šiuolaikinio meno nišos veikėjų nebus populiari ar priimta kaip alternatyvus požiūris. Bet Daukšos paroda atrodo tinkama nusimesti perdėto rimtumo, sofistikuotos asmenybės kaukę ir kviečianti supaprastinti žvilgsnį, pabūti ne fake it till you make it profesionalu, o tiesiog – žmogumi, žvelgiančiu į tai, ką mato prieš akis, neieškant eketės panirimui į povandenes kūrinių idėjų sroves.

Žinoma, šiuolaikinio meno profesionalai tikrai galėtų Daukšos parodą pritempti kaip kalbančią apie tarprūšinius santykius. Ekspozijoje matome gretinamas dvi skirtingas gyvybės rūšis, ir galėtume manyti, kad kaip žiūrovai esame skatinami mąstyti apie jų koduojamas metaforas vienas kito atžvilgiu, veislinį ir dvarniaškinį kontrastą, žmogaus poveikį jų modifikacijoms, svarstyti, kas šios būtybės yra šiandien – vis dar gamta ar jau kultūra. Tačiau paprasta kūrinių forma manęs neįtikina, kad menininkas šia paroda siektų tarprūšinio santykio temą nagrinėti pernelyg sudėtingai ar remdamasis filosofinėmis teorijomis. Manyčiau, kad jei Daukša ir nagrinėja tarprūšinį santykį, tai labai paprastai ir kasdieniškai, galbūt vos vieno kvadratinio metro aplink save perimetre. Menininkas tiesiog nukreipia dėmesį į savo buvusius ar esamus augintinius. Iš paveikslų nesužinome naratyvo, kaip Daukša susitiko su šiais augintiniais, koks buvo ar esti jų tarpusavio santykis, kuo, be savo išvaizdos, gyvūnai ar gėlės įstabūs ar išskirtiniai. Tai yra tiesiog Daukšos augintinių memorabilija, galbūt išreiškianti šeimininko meilę, įamžinant mažuosius veikėjus, palikusius pėdsaką gal tik mūsų asmeninėse istorijose, taip jiems padėkojant už draugystę, kurią patiriame viename ar kitame savo gyvenimo etape.

Be abejo, žodis memorabilija nurodo, kad parodoje ryški atminties tema. Ją taip pat galima laikyti viena aktualiausių temų šiuolaikiniame mene. Anot ekspoziciją lydinčio Marcišauskytės-Jurašienės teksto: „Parodoje menininko šunys susitinka tokie, kokie yra išlikę prisiminimuose. Kai kurie prisiminimai neišsamūs, likusios tik kažkurios labiausiai įsiminusios šuns savybės, todėl ir nutapyti taip, lyg kliaujantis pirmo prisiminimo įspūdžiu ar jausmu“. Bet tiek žiūrėdama parodą, tiek skaitydama tekstą, nemanau, kad Daukša šioje parodoje nagrinėja atmintį kaip nors įmantriai. Manau, kad tiesiog ją kasdieniškai pasitelkia, nesiekdamas parodyti jos veikimo principų.  

Nauja Daukšos kūrybai tapybos medija, mano manymu, ne tik pakeičia tai, kokioje šviesoje galima pamatyti menininko darbus, bet ir atrakina naują požiūrį. Man džiugu, kad sudėtingoje, niūrių nuotaikų ir rūpesčių kupinoje dabartyje dar yra vietos parodoms, kurios gali būti tiesiog estetiškai malonios, paskatinančios nusiimti makro linzes bei pažiūrėti į pasaulį be jokių filtrų ir tokioms, kurios norintiems misti sudėtingais konstruktais šį alkį numalšins. Kad ir kaip vartyčiau šio rubiko kubiko sieneles, man ši paroda byloja apie paprasčiausią meilę gyvūnams ir jų teikiamos draugystės jausmą, be didaktikos žmonių rūšiai ar jos demonizavimo, nebent su moralu pačiam šiuolaikiniam menui ir jo prieinamumui. Bet čia jau pritempiu aš.