.
2017    03    07

Ar padoru interpretuoti padorumą? „Padori paroda“ VDA „Titanike“

Alberta Vengrytė

Kęstutis Montvidas, Idiotas

Erdvė plečiasi, nes atsiranda vakuumas <..> Tarkim, absoliuti erdvė užduotų sau klausimą:
Ar aš absoliuti?
Ir staiga suprastų, kad į ją skverbiasi vakuumas, ir ji yra besikeičianti, ir sakytų:
Oi, klausykit….
(
Kęstutis Montvidas, 2014 m.)

Šį tekstą pradedu žodine citata iš anksčiau vykusios parodos, kurioje buvo pristatytas ir vieno „Padorios Parodos“ menininkų – Kęstučio Montvido – kūrinys, katalogo. Su filosofu ir vertėju Laurynu Adomaičiu diskutuodamas apie savo darbus „Idiotas“ – pastarąjį šiandien galime pamatyti VDA parodų salėse „Titanikas“ – bei „Švytuoklė“ (2014), Kęstutis atsižvelgė į absoliučios erdvės, kaip reliatyvaus suvokimo problemą. Ji tampa svarbi kalbant apie „Padorioje Parodoje“ iškylančias kūrybinės manijos formas bei objektus-impulsus, vedančius į realiu laiku neakivaizdų, bet nuo parodos kūrinių neatsiejamą savo fizinių ribų perženginėjimą. Šis perženginėjimas pasižymi tuo, jog darbuose glūdintys pasikartojimai ir obsesijos rodo prasilenkimą su norma, tačiau galiausiai paradoksaliai yra įteisinami kaip „padorūs“ ir priimtini meninio proceso rezultatai, reikalaujantys žiūrovo sąmoningo įsitraukimo.

Būtent šį esmingą pirminės idėjos ir daikto nesutapimą norėčiau peržiūrėti lakoniško, bet itin poetiško K. Montvido pastebėjimo kontekste, nes pirmas akivaizdus dalykas, atsiskleidęs mąstant apie „Padorią Parodą“ yra tas, jog bandymas įsijausti į parodos menininkus ištikusį kūrybinį „tiką“ apskritai sunkiai pasiduoda kalbiniam suvokimui. Deja, atrodo, jog nedaug reikšmės turi ir tai, ar ši kalbinio (o ir kritinio) suvokimo siekiamybė įgyvendinama gyvame pokalbyje, virtualaus popieriaus lakšte ar tavo paties sąmonėje, nors ir itin palankioje asociatyviniams sąryšiams, individualių patirčių archyvui bei padorumo normų nevaržomam privatumui, kurie praverčia siekiant suprasti ir įvertinti parodos kūrinius giliai, individualiai, žodiškai.

Jei šiek tiek užbėgtume įvykiams už akių ir pabandytume absoliučios erdvės viziją redukuoti iki kažko ypač paprasto ir prieinamo – tarkime, skaidraus stiklo lakšto – galėčiau teigti, jog „Padorios Parodos“ kūrinių patyrimas primena be galo suinteresuotą, dėl to net šiek tiek juokingą, žiūrėjimą į šį tuščią ir neutralų erdvinio stiklo plotą. Tarsi būnant įsitikinus, kad jame jau visai netrukus išryškės prasmės logika, užšifruotų nekūniškų esinių atributai (suprask, koncepcija tapusi menine forma) ar bent jau kažkas, kas šios koncepcijos yra veikiamas ir galėtų pasireikšti kaip kur kas gilesnis, beveik slaptas, idėjos ir materijos susijungimo efektas.

Tačiau panašu, jog „Padorios Parodos“ dalyviai absoliučiai nesifokusuoja į galimus suvokimo rezultatus, kaip niekad atvirai deklaruodami reliatyvią parodos patyrimo sąlygą: fizinė kūrinių išvaizda yra čia, tačiau ji nėra parodos faktas ar meno įvykis. Iš dalies, toks požiūris žavi jaunatvišku polėkiu realizuoti intelektinę ar jausminę idėją kuo lakoniškiau, abstrakčiau, neuždarant jos konkrečioje, akademiškai „padorioje“ formoje. Tačiau, iš kitos pusės, tai primena nesuvokiamai idealistinį siekį atsiriboti nuo bet kokios materialios daikto (ir jo priežasties) charakteristikos. Kūrybinis padorumas reikalauja bent jau užuominos apie tai, jog egzistuoja kažkokia trilypė manifestacija tarp teiginio ir teiginį ištariančio asmens (menininko), kuris tokiu būdu išreiškia ir save. Tačiau dabar žinome tik tiek, jog įvykis yra prasmė, nors nukreipę akis į tą bereikšmį skaidrų absoliutą, kuris, reikia pasakyti, vis labiau ima panašėti į idėjinį parodos visetą, taip ir nepastebėjome jokios teiginio suformavimo pastangos, provokuojančios tolesnes prielaidas, potyrius, vertinimus.

Taigi, į suvokimo erdvę skverbiasi vakuumas, bet gal tai nieko baisaus? Galbūt tokia yra itin subtiliai perteikto, individualaus ir daugialypio kiekvieno parodos menininko generuojamo kodo perpratimo sąlyga? Nesunkiai juntamas, estetiškai vientisas ir kompozicijos prasme ritmiškas parodos paviršius palieka viltį, jog galbūt prasmė gali išryškėti kaip tik jame, kai per į rezultatą iš anksto neprogramuojamas, tačiau savo pačių nuorodomis sekančias kūrinių vidinės bei išorinės ekspresijos gaires realiu laiku pasireikš prasmės blyksnis, išpildantis Padorios Parodos“ paveikumo pažadą. Panašiai kaip Lewiso Carollio kūriniuose kalba negali egzistuoti be beprasmių žodžių, net jei pastarieji nenurodo jokių reikšmingų konceptų, neatskleidžia veikėjų troškimų, geismų ar įsitikinimų…

Taigi, tam, kad taptų įmanoma praktiškai „patikrinti“ veik nepakeliamai absoliutiškoje parodos erdvėje potencialiai egzistuojančią paskirų kūrinių priklausomybę savo pačių turiniui, būtina skirti dėmesio keleto jų apžvalgai. Tačiau fiziškas drauge esančių, tačiau savo vizualinių formų uždarume paskendusių parodos kūrinių suvokimas pamažu tampa skausmingas, net jei pasitelktume kalbos atvejį ir įsivaizduotume juos kaip uždarą, skirtumais grindžiamą parodinę sistemą. Juk jau struktūralistams užteko padorumo į dienos šviesą iškelti sąvoką différance – žaismingą judėjimą, produkuojantį ir atsiskleidžiantį prasmes per skirtumus. Šiuo atveju, erdvę kaustantis tolygumas nepraleidžia nei spindulėlio.

Kazimieras Sližys „Erdvės pulsas“

Kazimieras Sližys, erdvės pulsas (3)

Jeigu jau susidūrėte su „Padorios Parodos“ anotacija, nenustebsite, kad šį darbą renkuosi aptarti pirmąjį. Šviesdėžėse menininko rodomos fotografijos, padarytos nelegaliose, grėsmingose teritorijose svetimoje šalyje (Rumunijoje) tyrinėja ne ką kitą, kaip selektyvų erdvės išgyvenimą. Pulsometru fiksuodamas savo širdies darbo dažnį, menininkas sąmoningai rinkosi atsidurti pavojingose situacijose, įtempčiausiais momentais siekdamas pulso rekordo. Ženkliškos fotografijos, eksponuojamos ritmiškai tvinksinčiose dėžėse įkūnija tai, ką galėtume laikyti vienu iš nedaugelio parodos gyvybės indikatorių, kai pirmame ekspozicijos plane atsiduria net ne ant menininko riešo pritvirtintas matuoklis ar sunkiai identifikuojama ekstremalios patirties aplinka, bet unikalus ir matematiškas širdies dūžių blykčiojimas, įsiterpiantis į glotnią parodos dermę. Bendroje parodos architektūroje gana laisvai išdėstytos Sližio šviesdėžės užpildo į gluminantį absoliutizmą besitaikančią „Padorios Parodos“ sistemą autonomiškais šviesos dūžiais, kurie kalba apie unikalios patirties galimybę, galbūt ir prasmės diseminaciją, kuri padovanoja parodos visumai epizodą išskirtinumo, momentiškumo, tapdama nuo racionalaus loginio mąstymo vargiai priklausančios biologinės kūno reakcijos atspindžiu. Savitai apmąstytu ir intencionaliu, vis dėlto pilnai nenumatomu. Kazimiero Sližio „Erdvės pulsas“ įkūnija tai, kas galėtų būti suprasta kaip balansas tarp virtualios idėjos ir aktualaus kūno, nebūdamas perdėm akivaizdus, tačiau subtiliai primindamas apie universalaus ir nuolatinio „nesusipratimo“ tarp (žmogiškos) minties bei kūno dviprasmybę.

Beatričė Mockevičiūtė „Be pavadinimo“

Beatričė Mockevičiūtė, be pavadinimo

Iš to, kas žinoma apie Beatričės parodoje pristatomą kūrinį ir iš to, ką, galbūt, spėjome sužinoti apie ankstesnę jos kūrybą atkeliauja išvada, jog menininkė šį kartą renkasi dar ženkliškesnį, serijiškesnį, o tuo pačiu – paradoksaliai – universalesnį metodą kalbėti apie periferinius prisiminimus, trapias supančios aplinkos apraiškas ir intymius išgyvenimus, kai balansuojant tarp rašto ir vaizdinio sukuriama autonomiška, privati kalba. Net jei norisi kvestionuoti tokios meninės strategijos perskaitymo galimybę, būtent kalbos (taip pat, vaizdingo užrašymo ar įženklinimo) koncepcija tampa aiškiu probleminiu akcentu menininkės kūrinio naratyve, kai siekis pabrėžti sunkiai užfiksuojamą ribą tarp to, kas regima ir perregima, pareikalauja absoliučiai naujo požiūrio į kalbėjimą, vaizdą ir prasmę. Jei ankstesniuose savo kūriniuose Mockevičiūtė realizuodavo meninį sumanymą minimaliomis fizinėmis formomis (prisiminkime ant skardos tramplino užtiškusį glicerolio lašą (Lašas, B. Mockevičiūtė, M.R. Kudabaitė, 2014), kurio garso aidas liko neišsakytas, tačiau sugėrė aplinkos kūnų reakcijas, arba standartizuotų aliuminio kaleidoskopų, kaip naujam kasdienybės poezijos dialektui įgalintų ready-made’ų, funkcionavimą praėjusių metų ArtVilnius meno mugėje), šį kartą pati darbo forma atstovauja kalbėjimo būdui, ir šį bruožą, apskritai, galima išskirti iš „Padorios Parodos“ organizmo, kaip bene labiausiai nevienareikšmį, kai problemą atspindi ne perskyra tarp metodo ir sąmonės, bet tapsmas tuo kažkuo, kas ir yra neužrašyto ir neišsakomo prisiminimo kūnas.

Valdas Jucius „Daiktai“

parodos ekspozicija (5)

„Valdui patinka kai kurie daiktai“, – skelbiama anotacijoje. Jie atsiranda jo dirbtuvėje, jiems suteikiamas kitas gyvenimas, tačiau ne pakeičiant ir / ar konceptualizuojant šių daiktų paskirtį, bet atstatant buvusią daikto prasmę ir priežastį. Parodoje eksponuojami keli Valdo Juciaus restauracijos variantai – sąvartyne rastas irklas ir menininko mėgiama sudužusi taurė – priverčia galvoti apie senosios Olandijos meistrų natiurmortus ar Hemingvėjaus „Senį ir Jūrą“. Klausi savęs: Ar padoru interpretuoti padorumą? Tam nėra jokios aiškios priežasties, tačiau tam, kad suprastum daiktiško tobulumo link menininko rankomis nuglostytą irklą, griežtai kaip meno kūrinį ar bent jau jo simuliakrą, privalai kažko imtis. Savitikslis būties pakartojimas kuratorių, kolegų, kasdienybės realijų fone gali būti suprastas be galo skirtingai, tačiau daugeliu atveju irklas parodinėje erdvėje naujomis geromis grindimis atrodo kur kas geriau, nei sąvartyne.

Kiti parodos kūriniai:

Vitalijus Strigunkovas, Be pavadinimo. Dvi identiškai sudužusios plytelės

Rytis Urbanskas, Open mic

Gintautė Skvernytė, Parafino vonelė

Kęstutis Montvydas, Idiotas

Gabrielė Vetkinaitė, Be pavadinimo

Austėjos Vilkaitytės performansas

Parodos idėjos autorės: Viktroija Damerell ir Ona Juciūtė.
Paroda veikia: 2017-02-23 – 03-09 d. VDA parodų salėse “Titanikas”, Maironio g. 3, Vilniuje.