Ar jautrumo gali būti per daug?

Hold me tender – kreipiasi į žiūrovą parodos pavadinimas, skelbiantis artumą, prašantis saugumo ir kviečiantis užmegzti glaudų ryšį. Pavadinimas duoda toną, sukuria familiarią, kone intymią atmosferą, tarsi skatina sulėtėti. Jis įsupa į švelnų atminties audinį, nuaustą vaizduotės nugludintų artumo prisiminimų. Šio tik menamo audinio teikiama ramybė pamažu atpalaiduoja, leidžia panirti į tylą ir beveik užmigti. Hold me tender – tai ir pagalbos prašymas ar pri(si)pažinimas esant pažeidžiamam, tad ir noras būti apgintam. Lyg ištiktas stuporo, besikreipiantis pagalbos sustingsta ir laukia, kol prisiglaudimas – emocinis ar fizinis – pratirpdys protą ir jusles suvaržiusį ledo sluoksnį. Turbūt šį pavadinimu suponuojamą Siim Preiman kuruotos parodos dvilypumą galima traktuoti kaip konceptualinę ašį, jungiančią eksponuojamus Baltijos šalių menininkų kūrinius. Juk artume, kaip konkrečiame santykio principe, visada slypi ir prievartos pavojus.

Paroda Hold me tender išsamiau pristatoma patraukliai nedidelės knygelės nepatraukliai smulkiu šriftu atspausdintuose tekstuose. Kuratorius pratarmėje rašo, jog čia „dalyvaujančių menininkų darbuose kalbama apie santykius, rūpestį, socialinius vaidmenis ir atsakomybę, kalbą ir etniškumą, pažeidžiamumą ir smurtą“. Sprendimas suburti visų Baltijos šalių menininkus, nagrinėjančius šias temas, atrodo prasmingas – veik vienu metu įvykęs išsivadavimas iš sovietinės imperijos gniaužtų nulėmė panašiais vektoriais ir tempais besiklostančių naujųjų nepriklausomų valstybių raidą bei perėjimą į demokratija ir kapitalizmu grįstą tikrovę. Parodoje pristatomi po vieną olandų (?) ir latvių, du lietuvių ir septyni estų meninink(i)ų kūriniai. Siim Preiman – taip pat estas, tad tokia disproporcija nestebina. Manau, kad tai netrukdo kuratoriaus paminėtomis temomis kalbėti visų Baltijos šalių vardu – Nepriklausomybės laikotarpiu iškilusios sociopolitinės problemos aktualios visam mūsų regionui. Tačiau tų problemų sprendimo ar bent kalbėjimo apie jas būdai skiriasi priklausomai nuo šalies, ką pratarmėje aptaria ir kuratorius. Taigi, tendencija rodo, jog iššūkiai regionalūs, o atsakas į juos lokalesnis.

Nedidelėse „Medūzos“ galerijos salėse pateikiama išklotinė, kaip šiuolaikinis menas artikuliuoja žmogaus laisvių ir teisių, tapatumo, neretai pasenusiais ir nebepritinkančiais stereotipais suformuotų socialinių vaidmenų ar geopolitinių įtampų temas. Tuo pačiu tai ir konkreti (šiuolaikinio) meno sampratos išsklaida, pabrėžianti meno „pareigą“ būti socialiai jautria kultūros sritimi, išryškinančia pokyčių reikalaujančias visuomenės – lokalios, regionalios ar globalios ­– ypatybes ir pateikiančia amplitudėje nuo nuosaikios iki radikalios svyruojančias alternatyvas esamoms normoms. Kitaip tariant, Hold me tender generuoja aktyviai įsitraukusio ir socialinėje tikrovės plotmėje dalyvaujančio meno sampratą, kvestionuojančią ribą tarp meninės kūrybos ir to, kas įprastai suvoktina kaip gyvenimas.

Žvelgiant istoriškai ir liekant mūsų regiono rėmuose, iš tokio aprašymo galima pamanyti, jog parodoje eksponuojami devyniasdešimtinių (pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio) kūriniai. Prisiminkime to laikmečio Lietuvos šiuolaikinio meno ypatumus arba dabartines Talino KUMU muziejaus devyniasdešimtinius pristatančias ekspozicijos sales: menininkas kaip etnografas, kūniškosios ir socialinės tapatybės problematika, kasdienybės estetika arba Fukuyamos „postistoriją“ įvaizdinantys svarstymai apie globalizmą Nepriklausomybės suteiktos laisvės paradoksų fone. Turbūt, šią paralelę išvesti skatina ne pavienių Hold me tender meninink(i)ų kūriniai, o kuratoriaus požiūris į meną, ko gero, įtakotas Nepriklausomybės pradžios Baltijos šalių meno praktikų. Nors mūsų regionas skaičiuoja jau ketvirtą laisvės dešimtmetį, dalis kūrybinių tikslų ir strategijų atsikartoja, primindami praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tai nėra priekaištas, veikiau – ženklas, jog atitinkamos temos ir problemos, nors ir pakeitė išorinį „rūbą“, nepasitraukė iš kūrėjų akiračio ir mūsų gyvenimo horizonto.

Žiūrovą paroda pasitinka Bas Jan Ader videokūriniu – stambiu planu nufilmuotu nebyliai verkiančiu menininku. Nors pastarasis kilmės ar kūrybinio gyvenimo požiūriu tiesiogiai neturi nieko bendro su Baltijos šalimis, kūrinys sklandžiai įveda į parodos atmosferą bei veikia it smuiko raktas, nurodantis parodos visumos tembrą ir emocinę paletę. Liūdintis ar juo labiau verkiantis vyras neatitinka tradicijos suformuotų lyčių stereotipų ir neva kelia pavojų sociumui. Visuomenė iš individo tikisi visiško įsitraukimo į vaidmenį – vyriškumo tapatybės prisiėmimo – ir tuo pačiu brėžia hierarchinį santykį pavienio žmogaus nenaudai, o šį santykį Bas Jan Ader kritikuoja atvirumo, net tiesmukumo įrankiais. Apie socialinius vaidmenis kalba ir kitoje salėje eksponuojamo Marko Mäetamm iš akvarelių ir eilėraščių sudarytas kūrinys „Our daddy is a hunter“. Kontrasto principu (švelnus ir atsakingas versus sadistiškas tėtis) paremtas darbas man priminė Sylvios Plath eilėraštį „Daddy“, kuriame taip pat vaizduojamas ambivalentiškas santykis su tėvu ar jo archetipine figūra. Mirusio tėvo ilgesys Plath tekste persipina su pykčiu ir kaltinimais, kurių formuojama įtampa juntama ir Mäetamm darbe, kalbančiame apie tėvo ir sūnaus vaidmenų pareigas ir (ne)galimybes. Kelu Maasik videokūrinys „Three brothers“ parodoje tęsia lyčių stereotipų giją. Vaizdo įraše kalbantys vyrai pasakoja apie ginklų svarbą jų gyvenimuose. Darbas sukurtas prieš penkerius metus, bet, kaip nurodo parodos kuratorius, prasidėjus karui Ukrainoje, kūrinio prasminiai sluoksniai konfigūravosi. Si vis pacem, para bellum. Tiesa, žūrint šį kūrinį, abejonių kėlė ne tiek jo ypatybės, kiek parinkta eksponavimui vieta ­– iš gretimos patalpos sklidęs kito kūrinio triukšmas nepadėjo įsijausti.

Agnės Jokšės kūriniams „Išgramža 1“ ir „Išgramža 2“ (keista, kad jų neįtraukė į parodos leidinuką) tiktų angliška sąvoka bittersweet. Sgrafitiniai plokštuminiai kūriniai formaliuoju požiūriu tarsi nukreipia į praeities kūrybinius principus ir simuliuoja liaudies meną, kurį plačiojoje visuomenėje priimtina laikyti svarbia tautinio identiteto dalimi, prakilniu pasididžiavimu, „vertybių“ ir „tradicijos“ terpe. Jokšė šį normatyvinį saldumą pakartina (ir atvirkščiai) fiktyvios tautodailės rėmuose apgyvendindama nežinomų, išsibarsčiusių prasmių nuotrupas, pažirusias visuomenės kasdienybės kloduose. Tai niekada iki galo nepažinus Kitas, leidžiantis identitetui apsibrėžti „save“ per skirtumą. Jokšės darbas tarsi apverčia sau tapataus „aš“ (tautiškumo konstrukto) ir Kito pozicijas, svetimu paversdamas tai, kas laikoma savu.

„Apglėbk mane švelniai“, – sako parodos pavadinimas. „Būk jautrus ir empatiškas“, – kalba parodos kūriniai. Tačiau dažnas šiuolaikinio meno parodų lankytojas įprastai toks ir yra, tad kyla mintis, jog parodos(-ų) žiūrovas nėra tikslinis adresatas, todėl klausimas, kaip pasiekti jautrumo stokojančiuosius, lieka neatsakytas. Galbūt ne parodos Hold me tender kūriniai, o jų žiūrovai yra mediatoriai, įpareigoti parodos artikuliuojamas idėjas sukaupti ir vėliau išspinduliuoti už galerijos ribų. Bet tai skamba utopiškai ir naiviai. Kažkur šalia ar kartu su jautrumu turi dalyvauti ir šiek tiek cinizmo bei ironijos.