Ar granitas gali būti porolonu?. Mindaugo Navako paroda „Daiktiškumai“ Šiuolaikinio meno centre

2019 m. liepos 15 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Saulė Mažeikaitė

Skulptūros chuliganas Mindaugas Navakas ir naujoje personalinėje parodoje “Daiktiškumai” ir nenuvilia, ir pralinksmina. Tuo įsitikinau atsitiktinai prieš Lietuvos dailės ekspozicijos atnaujinimą NDG aplankydama senąją, kurioje buvo eksponuojamos cinkografijos iš Mindaugo Navako “Vilniaus sąsiuvinio” (1981-1986), sukurtos kompiuterinės eros įsigalėjimo priešaušryje, ekspoziciją. Ekstravagantiškos foto utopijos-idėjos, įgalinusios Vilniaus pastatus ir erdvinius objektus, perkeičiant architektūrinį, jaukų miesto kameriškumą į supergalios vietą, rodos, ir šiame amžiuje nė kiek neprarado sardoniško aktualumo. Pastarąją parodą “Daiktiškumai” ir anuos, sąsiuviniuose susegtus vaizdus, jungia atpažįstamos tūrių ir masių, galios, kylančios iš objekto ar daikto paieškos.

“Daiktiškumuose” daiktų/objektų nedaug: kabantys, stovintys, gulintys, ekspoziciją papildo ištapetuota siena, jau tapusi beveik pastovia Navako parodų dekoracija. Skirtingai nei 2015 m. įvykusi didžioji personalinė paroda NDG, ši – jauki ir kamerinė. Jos eksponatai, kaip ir anksčiau pristatyti didieji: dviaukščiai, nesavarankiškos ar mažieji objektai: dėžutės, minkšti, taip ir šie turi tą prasmės perteklių, priskiriantį juos klasikos kategorijai. Keblumų sukuria etikečių prie eksponatų nebuvimas (įsivaizduoju, kad būsimieji Navako kūrybos klasifikatoriai ir meno rinkos dalyviai kankinsis mėgindami juos “apibūdinti ir išmatuoti”). Pavadinimas padėtų sukurti papildomą naratyvą tiems ne visados aiškios paskirties daiktams. Tačiau darbai be pavadinimų – gana įprasta praktika meno istorijoje, ypač iki 18 a., vėliau adoruota ir modernistų, maniusių, kad jų naudojamas instrumentas – vizualinė kalba ir jokių papildomų nuorodų nereikia.

Daiktai nėra naujas Navako “pomėgis”. Įžengus į jo parodas neretai tekdavo atsidurti kiniškų vazų, santechnikos įrenginių, tentų ir kitokių objektų, savo buitinę paskirtį keičiančių į meno, primetančių naujas taisykles ir prasmes arba beprasmybes, apsuptyje. Todėl šioje parodoje išstatyti daiktai ir kvestionuojamas daiktiškumas atrodo visiškai natūrali anų refleksijų tąsa. Čia pirmiausia komunikuoja medžiagos: granitas ir porolonas, metalas ir tekstilė, daiktas ir objektas. O būtent funkciniai ir medžiaginiai sąlyginumai, kitokie nepatogumai ir neatitikimai verčia pagalvoti, kas daiktą padaro daiktu, meną – meno kūriniu.

Guliverio virtuvės rakandų kolekcija, tokia peršasi pirmoji mintis vos išvydus ant sienų tai šen, tai ten sukabintus gigantiškus įrankius. Labiau įsižiūrėjus – plakiklis ir piltuvas daugiau ar mažiau analogiškas virtuvėje naudojamam. Kiti gi tik tariasi priklausą virtuvei – tai daugiau kvazi objektai, nors ir tvarkingai karantys ant monumentalaus laikiklio, o jų funkcija – veikiau aliuzinė, skirtingai nei iš kurios jie sukurti medžiaga – autentika, naudojama kasdieninėje buityje. Neišvengiamai peršasi išvada, kad Navako rakandai iš tiesų yra labiau ginklai, kuriais galime švaistytis ne tik virtuvėje, bet ir tikrame karo lauke. Jie lengvai gali tapti ir kulto, ir valdžios, ir ritualų įrankiais. Šaltas blizgesys ir dailus žvilgėjimas, anormalus dydis – visi simbolinę galią patvirtinantys požymiai.

Ne visi ant sienų sukabinti daiktai klasifikuotini kaip virtuviniai, karo ar valdžios, tarp jų atsiranda ir vienas kitas nenusakomos paskirties objektas, kurį stengdamasi apibūdinti kuo lakoniškiau, galų gale “išspaudžiu” juokingai skambantį aprašą, tinkamą tik parašyti italiku: granitinis akmuo patubdytas ant dermantininės kėdutės. Čia dar labai pritiktų žodžiai – akmuo įsodintas arba įspraustas (ir kaip čia iš karto netoptelėjo – priešais išdidinta juvelyrika, tik spalvotą granitinį akmenį apsupa ne specialus, tam skirtas tauraus metalo įtvirtinimas, bet sulenkti vandens čiaupai ir juosia dermantino diržas, jau nekvestionuojant objekto mastelio). Šalia akmens ir metalinių rakandų iš kitos pusės beveik palubėje išeksponuotas dar vienas daiktas – sienmaišis, kurį lygiai taip galėčiau pavadinti šienmaišiu, nes jo pynimo raštas ir dydis primena panašų turėjus mano senelį.

Salės viduryje išdėstytos granitinės sienelės – lengvai išlankstomos su viršuje ir apačioje išskaptuotomis aštriomis briaunomis – daugiau panašios į ankstesnius Navako monumentalius objektus, sukurtus iš skulptūrai įprastos nei į iš aplinkoje aptiktos medžiagos. Dar vienas objektas, tarsi per aplaidumą paliktas priešais įėjimą į ŠMC, pagrįstai kelia nuosavybės, autorystės ir meno kūrinio klausimus (tradiciškai, patvirtinimo, kad tai meno kūrinys – nesimatė). Praplėsti parodos ekspoziciją objektais eksterjeruose – Navakui ne naujiena, prie ŠMC 1995 m. stovėjo akmeninė “Pastogė”. Šis objektas – susuktu statybiniu porolonu apsimetantis granitas – tvarkingos aplinkos antipodas ir antikūnis – panašiu būdu kaip kitados “Sąsiuviniuose” modeliuojantis viešų pastatų ar erdvių patobulinimo ar užgrobimo, taip pat apima ir platesnį miesto refleksijų lauką.

Tikrieji porolonai, tiksliai supjaustyti, iškišantys žiūrovams liežuvius nuo kitos sienos, prilaikomi daug mačiusių medžiaginių diržų. Jų prigimtinis aneminis baltumas paslepiamas po susidėvėjusia klijuote ar medžiaga su gėlytėmis, ir kaip tapetų siena švelnina sukurtinį vyrišką (?), kitų parodos eksponatų brutalumą.

Ir ankstesni, ir šie Navako objektai neišvengiamai inspiruoja norą rasti juose ready-made’ų užuominų ar daugiau. Beje, šis giminiškumas, kaip ir ryšiai su tarptautine menininkų bendrija ir pop artu yra išanalizuoti Inesos Brašiškės straipsnyje, kuriame ji cituoja Oldenburgo manifesto eilutes ir tinkamas taip pat šių daiktiškumų atžvilgiu “Aš už meną, kuris užauga nežinodamas, kad jis yra menas. (-) Aš už meną , kuris įsipainioja į kasdieninį šlamštą”[1] ir t.t.

Akivaizdu, kad šioje parodoje Navakas neaktualizuoja vartotojiškų daiktų ar socialinių naudingumo aspektų. Jo intencijos mentalinės ( o gal “mentaliniai žaidimėliai” – Alfonsas Andriuškevičius). Jis apmąsto medžiagos virtimą daiktu ar objektu, t. y. kur baigiasi medžiaga ir atsiranda daiktas, kur išnyksta daiktas ir atsiranda meno kūrinys. Eksponuojamų parodoje objektų arba daiktų prigimtis – daugialypė, iš vienos pusės – tai “daiktai savyje”, turintys savo nepriklausomą būtį (vok. Das Ding an sich – Imanuelis Kantas) ir nepažinūs, iš kitos pusės – daiktai, pradedantys virsti meno kūriniais. Juos “išlukštenti” reikia pastangų, tik klausimas, ar prasmės perteklius, kurį sukuria geri kūriniai, lieka atviras – ar toks kūrinys gali būti iki galo perprastas.

Užbaigdama pritarčiau klasikams – ne taip lengva atpažinti meno kūrinius “įsipainiojusius į kasdieninį šlamštą” . Tam reikia pakrutinti pilkąsias ląsteles, turėti nors šiek tiek jumoro jausmo, o išankstiniai stereotipai, kaip ir ko gero, šiuo atveju pavadinimai, sėkmingam tobulėjimo procesui ne visada reikalingi.

[1] Inesa Brašiškė. Mindaugo Navako daiktai. [Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama, sudarytoja Elona Lubytė, NDG, 2015].

Mindaugas Navakas, “Daiktiškumai”, 2017-2019 m., Šiuolaikinio meno centras. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė, menotyrininkė, šiuo metu dirba leidybinių projektų organizatore leidykloje „artseria“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *