„Apsireiškimai Vilniaus prieigose“. Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda

2020 m. liepos 9 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

 

Liepos 9 d. 18 val. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) atidaroma Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda „Apsireiškimai Vilniaus prieigose“.

 Apie parodą

Geroji mergaitė, Mėlynbarzdė mergelė arba, jeigu jums taip labiau patinka – Mėlynbarzdžio mergelė, galerijoje Užupio prieigose, matyt, apsireiškia paskutinį kartą, nes Birutė šiais darbais tarsi užbaigia ciklą – tam tikrą savo kūrybos, o kartu ir gyvenimo, išgyvenimų etapą.

Kaip ir ankstesnėse parodose, kur buvo eksponuojami šio ciklo darbai, Birutė toliau reflektuoja slėpiningas moteriškos sąmonės, pasąmonės ir savimonės teritorijas ir jose kunkuliuojančias aistras, kartėlius, nuostatas, potroškius, kartais – užslėptą desperaciją.

Estampuose, gana sudėtingo ikonografinio konstrukto piktografinėse, ikoniškose misterijose, autorė naudoja aibę XIX, XX a. pr. graviūrose, litografijose, oleodrukuose arba knygose randamų iliustracijų, pasakojimų bei religinės emblematikos, kartu – tarsi žvelgdama periferiniu žvilgsniu – įterpdama ir Vilniaus miesto labai gerai atpažįstamų ikoniškų vaizdų, urbanistinio peizažo detalių, kurie gali tiek nukelti į nekonkretizuoto amžiaus atmosferą, tiek ir priminti jausmą „čia ir dabar“.

Sąvoka, terminas „apsireiškimas“, kaip žinia, dažniausiai naudojama nagrinėjant, nupasakojant Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos arba archangelų, šventųjų apsireiškimus mokiniams, piemenėliams arba šiaip dievotiems žmogeliams. Čia kalbama apie kiek kitokius apsireiškimus, postmodernioje visuomenėje aptariamus arba nutylimus reiškinius, moteriškos savasties paieškas, moteriškos prigimties ir mumyse slypinčių skausmų, o kartais ir nedidelių demonų apraiškas, graužatį – tai, kas gali kiekvieną iš mūsų, moterų, ne tik prislėgti, bet ir fiziškai sunaikinti, taip kaip Mėlynbarzdis mergeles savo paslaptingoje pilyje.

Birutė meistriškai pasinaudoja iš praeities pasiskolintais vaizdiniais, archetipiniais paveikslais bei paveikslėliais, tokiais kaip moteriško pamaldumo iliustracijos, Kristaus kankinystės emblematika, dažna praėjusių amžių paveiksluose ir graviūrose, reprodukcijose, kabėjusiose beveik kiekvienuose doro kataliko namuose. Kalbėdama apie moterį jau iš XXI a. perspektyvos ji tarsi kultūros antropologė tyrinėja, preparuoja moters potroškius, neviltis, tikėjimą, aukojimąsi, aukojimą, bejėgystę, kartais ir neapykantą, pasipriešinimą refleksų, klišių kupinam požiūriui į moterį. Tyrimų objektu kartais tampa ir pačios moters savivertės dramos, kurios tarsi „išverčia visus vidurius į paviršių“ ir byloja ne tik apie skausmą, bet ir siekį taip išsinuoginus, atsivėrus, apsireiškus Pasauliui, išdrįsti keistis ir būti savimi.

Precizikos kupinuose estampuose Birutė laisvai, koliažo principu komponuoja vaizdinius, ženkliškus vaizdus, vaizdines klišes ir, nors naudojasi „senobiškais“ šaltiniais, jai pavyksta būti net labai šiuolaikišku pasakotoju, kuriam nesvetimas sarkazmas, ironija ir net autoironija.

Taigi Mėlynbarzdė, Mėlynbarzdis ir Geroji mergaitė tikriausiai jau atliko savo misiją ir apsireiškia Vilniaus prieigose paskutinį kartą…

Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Paroda veiks iki rugpjūčio 8 d. Įėjimas nemokamas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *