Apie vietą tarp judrios gatvės, geležinkelio bėgių ir besileidžiančių lėktuvų. Pokalbis su Danute Gambickaite

1997 metais įsteigta Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) iš kitų Lietuvoje veikiančių kūrybinių organizacijų išsiskiria dėl skirtingiems veiklos profiliams atstovaujančių narių. Tokia pati įvairi ir sąjungos veikla bei projektai – nuo žurnalų, katalogų ir knygų leidybos, tarpdisciplininio meno archyvo formavimo ir pildymo, Vilniaus galerijų savaitgalio organizavimo. Tačiau ryškiausia sąjungos veiklos kryptimi galima laikyti projektinių erdvių kuravimą. Tai viena iš kitos estafetę perimančios „Malonioji 6“, „Sodų 4“ ir nuo 2019-ųjų rudens pradėjusi veikti „Atletika“. Kokia šių erdvių vieta bendroje Vilniaus galerinėje ekosistemoje ir kokių ambicijų turi sąjunga, pasakoja naujoji LTMKS pirmininkė, menotyrininkė ir kuratorė Danutė Gambickaitė.  

Nuo pavasario esi nauja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkė. Kokia buvo tavo asmeninė motyvacija imtis šių pareigų?

 LTMKS veiklą iš arti sekiau jau kurį laiką, nes nuo 2012 metų kelias kadencijas buvau tarybos narė. Asmeninė motyvacija turbūt ir buvo susijusi su buvimu tarybos nare. Pamažu suaugau su sąjunga. Taryboje išbuvau kelias kadencijas iš eilės, bet tas buvimas man asmeniškai buvo toks pakankamai pasyvus. Norėjosi arba pasitraukti ir užleisti vietą kam nors kitam, arba imtis iniciatyvos ir dar labiau su sąjunga susisaistyti. Turėjau minčių, kokiomis kryptimis sąjunga galėtų judėti toliau ir pamaniau, kad verta išdrįsti jas pasiūlyti nariams.

 Aktyviai dalyvavai Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos veikloje ir prieš tai. Štai 2013 m. kartu su Gintare Matulaityte kuravai grupinę sąjungos narių parodą „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos (?)“, kurioje buvo siekiama apmąstyti tarpdiscipliniškumo reiškinį. Tekste, kuris pasirodė kiek anksčiau už parodą rašei: „Žodis „tarpdisciplininis“ nusėdo oficialioje kalboje ar akademinėje terminijoje kaip meno istorijos leksikos dalis. Kai pagalvoji, ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos veikla iš tiesų nėra labai aktyvi, greičiau – tik iš reikalo.“ Ar galima sakyti, jog vienas iš tavo, kaip naujos sąjungos pirmininkės tikslų ir yra priversti šią sąjungą veikti ne „iš reikalo“? Kokias apskritai matai šios sąjungos perspektyvas, kai vis labiau išryškėja tame pačiame tavo tekste paminėtas „sluoksniavimasis ne tarp disciplinų, o vienas kitą dengiančiais ir vietomis susiliečiančiais ar prasilenkiančiais karkasais (bendraminčių grupėmis)“?

Gaudai mane už kažkada senokai parašyto teksto uodegos, kaip kokią politikę. Bet politikė nesu, nemėgstu tokių pagyrūniškų pasakymų kaip „priversti šią sąjungą veikti ne „iš reikalo“ ir niekada nedrįsčiau taip teigti. Esi aktyviai rašantis žmogus ir turbūt susiduri su tuo įdomiu jausmu, kai imi ir perskaitai savo kažkada rašytą tekstą, vienoms mintims pritari, kitos sukelia šypseną (visomis prasmėmis). Bet tai yra labai natūralu, nes pasikeitė ir laikas, ir autorius, ir skaitytojai. Kai rašiau tavo cituojamą tekstą visgi buvau dar pakankamai mažai susidūrusi (arba šviežiai susidūrusi) su sąjungos veikla ir norėjau sutirštinti spalvas, pažiūrėti ar tas sutirštinimas išprovokuos dar vieną diskusiją. Kelis menininkus iš tiesų išprovokavo ir supykdė. Taip pat norėjau sureaguoti į menotyrininkių Laimos Kreivytės bei Dovilės Tumpytės rašytus tekstus apie tarpdiscipliniškumo sąvoką. Mano tekstas būtent ir buvo tų diskusijų apie tarpdiscipliniškumo sąvoką, projektinę kalbą bei terminiją tąsa. Tad tame kontekste „iš reikalo“ įgauna dar kitokią prasmę. Nemanau, kad tas tekstas dabar yra aktualus ir naudingas. Juolab, kad ir tarpdisciplininio meno sąvoka savo pavidalu ir pločiu (ne prasme) tampa (arba jau seniai tapo) panaši į tokias sąvokas kaip kūrybiškumas, dailė etc. LTMKS yra per daug plati, kad galėtum ją pavadinti bendraminčių grupe, visi pažįstantys meno lauką ir užmetę akį į LTMKS menininkų sąrašą matys, kad čia susiburia skirtingų kartų, laukų ir požiūrių menininkai, tame ir matau šios sąjungos perspektyvas.

Viena iš ryškių LTMKS veiklos sričių – projektinių erdvių kuravimas. Pradedant nuo „Maloniosios 6“, „Sodų 4“, o nuo šiol ir galerijos „Atletika“. Kiek ši nauja parodinė erdvė tęs buvusių kryptį ir kaip pati tą kryptį apibūdintum?

 Žiūrint kaip ta kryptis buvo suvokiama anksčiau. Pavyzdžiui, aš „Malonioji 6“ ir „Sodų 4“ mačiau kaip skirtingų kartų, laukų ir požiūrių menininkų kūrybą, eksperimentus ir kitas veiklas pristatančias erdves, kuriose sąmoningai nebūdavo koncentruojamasi ties kokios nors vienos „bendraminčių grupės“ akcentavimu. Kur kiekvieną kartą gali rasti labai skirtingą šiuolaikinio meno turinį. Šia prasme išliksime panašūs. Taip pat liksime panašūs ir ta prasme, kad maždaug pusę programos sudarys LTMKS narių parodos, renginiai ir t.t., o kitą pusę sudarys kitų, sąjungai nepriklausančių, užsienio ir Lietuvos kūrėjų pristatymai. Taip pat turėsime dar vieną kiek unikalesnę liniją – daugiau dėmesio skirsime videomeno rodymui ir sklaidai, turime tam skirtą erdvę.

 „Atletika“ yra pirmoji būsimo kultūros komplekso „SODAS 2123“ erdvė. Šį Vitebsko gatvėje esantį pastatų kompleksą Vilniaus miesto savivaldybė ateinantiems 10-čiai metų pavedė kuruoti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Čia planuojama įrengti daug skirtingos paskirties erdvių: scenos menų, performansų, kino ir muzikos salę, galeriją, kavinę, skaityklą, fonoteką, edukacines patalpas, repeticijų ir susitikimų kambarį, sodą ir daržą. Užmojis – milžiniškas, tačiau ir patalpos pribloškia erdvumu. Jau vien sąjungos pavadinimas nurodo, jog viena meno rūšis nebus privilegijuojama kitų sąskaita. Kokiomis aplinkybėmis užgimė tokio multifunkcinio komplekso idėja? Kokios organizacijos prisidės prie šios vietos įveiklinimo?

Pasibaigus nuomos sutarčiai su „Sodų 4“ patalpų savininku, nusprendėme jos nepratęsti dėl kylančių kainų ir tam tikrų buitinių tos erdvės minusų. Tad ėmėme gana įnirtingai ieškoti naujos erdvės, nes turėjome tęsti jau suplanuotą programą. Tuo pačiu metu iš kelių sąjungos narių sužinojome apie savivaldybės rengiamą konkursą kultūrinei ir ją aptarnaujančiai veiklai vykdyti buvusios mokyklos patalpose. Puikiai žinojau šią Rasų kolonijoje esančią vietą – tai mažas ir jaukus kvartalėlis, vadinamoji Montvilos kolonija. Iš pradžių neturėjome ambicijos pretenduoti į tokio dydžio erdves, bet netikėtai užgimusi kultūros komplekso idėja vis brendo ir nedavė ramybės, tad suvieniję jėgas pradėjome ieškoti partnerių, kultūros organizacijų, kurios ryžtųsi leistis į šią avantiūrą drauge. Ir radome jų labai nemažai, nes erdvių poreikis Vilniuje yra milžiniškas, o kultūros organizacijoms rinkos kainos neįkandamos. Labai džiaugiamės savivaldybės sprendimu suteikti nenaudojamas ir pamažu nykstančias patalpas kultūrininkams.

Mūsų tikslas buvo suburti tas organizacijas, kurios kelia klausimus, eksperimentuoja, neša naujus formatus ir labai ženkliai prisideda prie Vilniaus ir visos Lietuvos kultūros ir edukacijos lauko įvairinimo, organizuoja puikius daug dėmesio sulaukiančius renginius, festivalius, koncertus, bet neturi erdvių, kuriose sutelktų savo fizinę ir intelektualinę bazę, tai ir „Archfondas“, „Kūrybinės Jungtys“, „Pojūčių teatras“, „Dizaino fondas“, su muzikos lauku dirbantys „Empty Brain Resort“, „Unarcheology“, „Roofsound“, Adomas Palekas, Jonas Narbutas, Žygimantas Mesijus Kudirka, Juta Pranulytė su naujosios muzikos mokykla, „Kirtimų kultūros centras“ su būriu muzikos grupių, stop kadro ir lėlinės animacijos studija su Ignu Meilūnu ir Juste Beniušyte, nepriklausoma meno organizacija „Common Interests“, laboratorija „Institutio media“, naujas galerijos namuose „Trivium“ padalinys, Edgaro Gerasimovičiaus ir Audriaus Pociaus projektų erdvė, su kinu dirbančios organizacijos „Just a moment“, „SPONGE“, Antanas Gerlikas su dirbtuvėmis ir kitos organizacijos. Taip pat komplekse įsikurs būrys menininkų ir LTMKS narių su savo studijomis, tai – Jurga Barilaitė, Emilija Škarnulytė, Tomas Martišauskas, Vitalij Červiakov, Eglė Ridikaitė, Gabrielė Gervickaitė, Adomas Danusevičius, Agnė Jokšė ir kiti. Taip pat turėsime kelias kiek kitokio tipo studijas – vienoje dirbs būrys menininkų, kurie yra emigravę, bet vis dar kiekvienais metais grįžta dirbti į Lietuvą, taip pat studija, kurioje dirbs VDA fotografijos ir medijų meno studentai, kelios bendradarbystės (angl. coworking space) erdvės, kuriose įsikurs specialistai, kuriems reikia stalo ir kompiuterio. Viso virš keturiasdešimt kultūros kūrėjų. Tik tada kai turėjome dalies jų padrąsinimą, išdrįsome dalyvauti, nes iššūkis visgi milžiniškas.

Erdvės nėra pačios prasčiausios būklės, bet visgi apleistos ir reikalauja nemažų investicijų, o sąjunga, kaip žinote, didelių biudžetų ir stabilaus finansavimo neturi. Kita vertus, tikime, kad suvienijus jėgas tuos iššūkius įveiksime. Tvarkysimės etapais ir pamažu įsikūrinėsime iki 2023. Tiesa visuomenei atsiversime jau gerokai ankščiau, kaip matėte su pusiau lupta, pusiau skusta „Atletikos“ erdve jau atsidarėme. Tiesa tokia „remonto“ estetika mums yra svarbi, tikimės, kad jos niekada neprarasim.

„SODAS 2123“ idėjos autorių komandoje esame šešiese – viso komplekso vykdomoji prodiuserė yra Kotryna Žukauskaitė, konsultantas ir rezidencijų vadovas – Vytautas Michelkevičius, aš dirbu su „Atletika“ ir esu „SODAS 2123“ meno direktorė, Lina Rukevičiūtė taip pat dirba su „Atletika“, projektais ir užsienio ryšiais, taip pat idėjos autorių komandoje yra konsultuojantys architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Komandą jau praplėtėme ir ateityje, žinoma, dar labiau plėsime ir stiprinsime pačios LTMKS kaip sąjungos infrastruktūrą.

„SODAS 2123“ kompleksas. Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros iliustracija

 Seniau šiose patalpose veikė mokykla, darželis, bendrabutis. Kokius dar istorinius sluoksnius ar išskirtines istorijas slepia dabar gausiai grafičiais padengtos sienos?

Didžioji dalis pastato (geltonų plytų) ir buvo statyta kaip mokykla, o mažesnioji (pastatas, kuriame įsikūrusi „Atletika“) statytas antrojo pasaulinio karo metu. Tikslią jo pradžios paskirtį dar tyrinėjame, kalbamės su senaisiais Rasų kolonijos bendruomenės gyventojais.

Komplekso lokacija miete gana specifiška – nors visai šalia turistų lankoma Subačiaus apžvalgos aikštelė, Aušros vartai, kita vertus, gatvelėje daug nuosavų namų bei nedidelių daugiabučių. Kokius matote šios vietos pliusus ir minusus?

Vieta iš tiesų magiška ir mums nuostabiai tinkanti įvairiais aspektais. Ir šiek tiek atokiau nuo centro, bet ir labai arti. Mums svarbu kurti ne tik visuomenei atvirą kultūros kompleksą, bet ir kuo geresnę darbinę atmosferą bei aplinką komplekso rezidentams, o buvimas šiek tiek atokiau, bet ir labai arti, manau, yra labai tinkamas variantas darbinei aplinkai. Taip, geografiškai tai unikali vieta, kvartalėlis įsikūręs ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai į visas Vilniaus puses. Komplekso vietoje prieš kelis šimtmečius buvo Rojaus sodai (Ogrod zwany Raj), o šiuo metu Rasų kolonija yra įspūdingai pripildyta ir aplipdyta miestiečių daržų (žr. Google maps). Kvartalas inicijuotas Juozapo Montvilos, o projektuotas bei pastatytas 1898–1902 m. architektų Vladislovo Stipulkovskio ir Augusto Kleino. Čia gyveno žymus to meto fotografas Stanislaw Filibert Fleury. Dar įdomiame kontekste apie vieną Rasų kolonijos gatvę rašo ir Jurgis Kunčinas. O kiek man teko kalbėti su vyresniais šio kvartalo gyventojais, anot jų, viena kvartalo gatvė buvo skirta gydytojams, o kita bankininkams. Dar įdomu, kad dabar Rasų koloniją juosia trys skirtingų transporto priemonių takai – judri Drujos gatvė, geležinkelio bėgiai ir besileidžiantys lėktuvai.

 Akivaizdu, kad naujosios galerijos „Atletika“ pavadinimas tiesiogiai susijęs su vieta, kurioje ji ir įsikūrė – tai sena sporto salė. Tačiau, kas dar be akivaizdžių konotacijų slepiasi po šiuo pavadinimu? Gal tai sąmoninga prieštara Artūro Railos meno kaip antisporto teorijai?

Negalėčiau teigti, kad labai daug kas slepiasi, bet negaliu ir neigti. Žinoma, Artūro Railos meno kaip antisporto teorija man yra žinoma, bet tiesiogiai jos netaikėm. Kita vertus, menas ir sportas visada turėjo pačių įdomiausių ryšių ir politikoje, ir filosofijoje, ir dar daug kur. Tiek menas, tiek sportas (ypač žaidimai, žaidynės) turi savitiksliškumo ir tai yra labai įdomus ir unikalus žmonijos reiškinys. Bet mes norėjome ir šiek tiek lengvumo, neapsikarstyti teorijomis ir/ar konkretybėmis. Pats žodis „atletika“ mus labai žavi ir fonetiškai.

 Galima pagalvoti, kad šis pavadinimas yra savotiška replika apie bendrą aktyvią galerijų ir projektų erdvių veiklą – siekį palaikyti formą dažnai rengiamomis parodomis, keičiamomis vietomis. Kaip vertini bendrą šios galerinės ekosistemos situaciją? Kaip apibrėžtum „Atletikos“ vietą bendrame parodinių erdvių žemėlapyje?

Džiaugiuosi, kad tokios interpretacijos atsiranda. „Atletikos“ vieta bendrame parodinių erdvių žemėlapyje bus ir panaši į „Sodų 4“, bet ir šiek tiek skirsis. Skirsis tuo, kad mastelis bus visai kitas. O taip pat, kaip jau minėjau, turėsime ir dar vieną liniją, kuri galbūt gali pasirodyti keista, susitelksime į vieną mediją – videomeną. O dėl bendros galerinės ekosistemos, džiaugiuosi, kad ji judri, besikeičianti, besiplečianti, persiformuojanti. Kita vertus, iš tiesų pastebiu ir sutinku su viena šių metų Vilniaus galerijų savaitgalio diskusijoje ŠMC nuskambėjusia mintimi, kad nors erdvių ir daugėja, bet menininkai rodomi tie patys. Mums svarbu ir aktualu sekti, kad to „Atletikoje“ nebūtų per daug. Kita vertus, menininkai labai dažnai savaip reaguoja į erdves ir tie patys kūriniai, kiekvienoje erdvėje įgauna vis kitas prasme ir pavidalus.

„Atletika“ startavo per 4-ąjį Vilniaus galerijų savaitgalį, renginį, kurį 2016-aisiais taip pat inicijavo LTMKS. Kokią matai šio renginio ateitį? Ar jis ir toliau bus vykdomas?

Vilniaus galerijų savaitgalis be jokios abejonės bus vykdomas ir toliau. Tai LTMKS, o ir visam Vilniaus meno erdvių laukui, labai svarbus renginys. Kiekvienais metais jaučiame vis didėjančią jo svarbą ir proporcingai didėjantį lankytojų skaičių. Šiais metais per 4 dienas, skirtingas meno erdves aplankė per 12000 lankytojų. Galbūt ateityje inicijuosime daugiau skirtingas erdves apjungiančių renginių ir dar daugiau dėmesio skirsime sklaidai bei kuo platesnei komunikacijai.

Nuotraukos: Vitalis Vitaleus, Kotryna Žukauskaitė