Apie trapų kultūros ir kino bendruomenės audinį. Pokalbis su Ilona Jurkonyte

Kovą medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ pristatė pirmuosius atliekamo kultūros tyrimo Lietuvos regionuose rezultatus. Kelis mėnesius kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) lange veikusi instaliacija „Projektorinė. Kino teatras regione“ kvietė sužinoti, kiek ir kokių senųjų kino teatrų yra išlikę šalies miestuose ir miesteliuose. Šiandien, projektui Vilniuje jau pasibaigus ir ruošiantis keliauti po Lietuvą, trapius kino kultūros procesus apmąsto Monrealyje šiuo metu gyvenanti ir studijuojanti kino kuratorė ir tyrėja Ilona Jurkonytė.

Galima sakyti, kad tavo kartu su kolegomis 2007-aisiais pradėtas organizuoti Tarptautinis Kauno kino festivalis užgimė ne tik dėl noro rodyti išskirtinį kiną, bet ir atkreipti dėmesį į nykstančias kino erdves. Kaip pastarąjį tikslą matai iš laiko perspektyvos?

Kauno kino festivalio pradžią ir „Romuvos“ gelbėjimo akciją prisimenu kaip sudėtingą ir įdomų procesą, pareikalavusį daug jėgų ir energijos, kurios – pripažinsiu – šiandien vargu, ar galėčiau rasti. Įvyko daug teigiamų pokyčių, bet tuo pačiu teko patirti ir pamatyti daug neigiamų dalykų. Kadangi labai daug dirbome nemokamai, tai šiandien mane verčia galvoti apie tokių veiksmų ekonomiką: ką reiškia leisti sau pilnai pasinerti į gelbėjimo akciją ir atsisakyti stabilumo, pajamų, net sveikatos, nenutuokiant, kad tai gali užsitęsti, pavyzdžiui, penkerius metus. Ką reiškia kino rodymo sričiai taip smarkiai priklausyti nuo asmeninių pastangų? Ką veikia institucijos?

Tuo metu kino kultūros infrastruktūros likučiai ėmė sparčiai ir akivaizdžiai nykti. Teorinės šių procesų refleksijos bando vytis tik dabar. Kai tada pamėginome kelti šiuos klausimus, supratome, kad viskas yra sudėtingiau nei atrodo, atsitrenkėme į prichvatizacijos procesus. Daug kas mūsų reikalavimus saugoti kino infrastruktūrą suprato kaip nepagrįstus, buvome išgirsti taip, kaip klausiusios ausys buvo pasiruošusios mus išgirsti. Svarbu, kad buvome subūrę daug palaikymo, kuris tiesiogiai reiškė viešą interesą ir reikalavo su juo skaitytis.

Galvoju, kad 2007 m. Lietuvoje buvo dar labai ryški 20 amžiaus kino rodymo infrastruktūros atmintis, tai ir yra pagrindinis skirtumas – kitas laikas verčia mus kitaip formuluoti tuos pačius poreikius. Galų gale ir tuo metu organizuotas kino festivalis nėra tas pats, kas kino festivalis yra šiandien. Tai buvo labai unikalus metas, nes kartu keitėsi ir technologijos, tačiau svarbu mąstyti ne tik apie tai, kokiu būdu kinas mus pasiekia, bet ir kur. Gal todėl apmaudu, kad tuo metu viltingai atrodžiusi „Romuvos“ gelbėjimo akcija šiandien Panevėžio „Garso“ situacijoje atrodo kaip nebetekusi prasmės. Kaip po „Romuvos“ išgelbėjimo gali būti nugriautas „Garsas“?

Šiuo metu esi doktorantė Konkordijos universitete Kanadoje. Kaip matai šią problematiką iš atstumo? Kokia kino žiūrėjimo įpročių ir kino teatrų paveldo situacija Kanadoje?

Kanada yra didelė savo teritorija ir resursais, bet gyventojų skaičiumi yra mažesnė už Lenkiją. Labiausiai pažįstu Kvebeką, kuris yra kinematografiškiausia provincija – čia kinui skiriama daugiausiai dėmesio, finansų, o Kvebeko kinas yra labiausiai matomas tarptautiniuose festivaliuose. Čia taip pat uždaromi kino teatrai, bet jų infrastruktūros istorija yra visai kitokia, juo labiau, kad kai užsidaro seni, tuo pat metu atsidaro ir maži bendruomenių kino teatrai. Pavyzdžiui, neseniai šalia mano namų atsidarė 52 vietų kino teatras, kuriam svarbūs tiek kino renginiai, tiek repertuarinis rodymas.

Kol rašau disertaciją, geriau su šia vieta susipažįstu dėstydama kino kuratorystę. Daug mąstau apie kino kultūrą daugiakultūriame kontekste, todėl man svarbu su studentais rasti bendrą kalbą sparčiai kintančiame pasaulyje. Socialinių sukrėtimų – tokių kaip pasaulinė pandemija – akivaizdoje vienos institucijos patenka į laikiną nesvarumo būseną, kitos priešingai – tampa svariomis ir svarbiomis. Skirtingai nei teisėsaugos ar kitos disciplinavimo institucijos, kultūros organizacijos tokiomis virsmo akimirkomis dažniausiai netenka svorio. Tačiau vienas aspektas išlieka stabilus – tai bendruomenė. Apie bendruomenę galvoju plačiai: ir kaip apie kino kultūros atskaitos tašką, ir iš ilgesio Lietuvai, ir kaip apie prisiminimą, kai gelbėjant „Romuvą“ pavyko suburti didelį bendraminčių būrį. Politikai privalo skaitytis su bendruomene. Plačiai kerojantis populizmas, kurį pastebiu Panevėžyje – tai nepagarba bendruomenei ir jos potencialui, Lietuvos ateičiai.

Savo dėstomą kino kuratorystės kursą pradedu nuo kino ir bendruomenės kūrimo santykio. Tie, kas yra dirbę kino rodymo srityje, paantrins, kaip sudėtinga suburti bei užauginti kino bendruomenę ir kaip tai svarbu Lietuvos kino srities vystymuisi. Dalyvavimas kultūros lauke yra esminis dvasiniam bendruomenės balansui. Galų gale, tam reikia paskirti ir daug asmeninio laiko, kurio kiekvienam kultūros lauko dalyviui turi likti nuo darbų. Tačiau kas yra laikas be erdvės? Panevėžio atveju, sunaikinta erdvė, tradicija. Kino teatras išvietintas. Tai, be abejonės, trauminė patirtis bendruomenei. Kai politikai negerbia bendruomenės, galime užsakinėti tyrimus, kurie parodys, kad toks elgesys yra nuostolingas miestui, tačiau, nemanau, kad atsirastų politinės valios tokiems veiksmams. Paprasčiausia būtų tiesiog susitarti, puoselėti trapų kultūros audinį organiškai, pagarbiai, įsiklausant.

Savo studentams demonstruoju skirtingus kino kultūros puoselėjimo būdus, modelius, jų genealogijas. Situacija Lietuvoje iš šios perspektyvos ima atrodyti kaip vis labiau neišnaudotas potencialas dėl puikios kino rodymo infrastruktūros sunaikinimo. Gal ir nestebina, kad dar 2009 m. itin svarbias pataisas klaidingai išverstame Orhuso konvencijos dokumente inicijavo būtent kino teatro gynimo iniciatoriai^[1]. Bet tai jau chrestomatinė istorija. Tik liūdna, kad šis teisės aktas vis dar neįveiklinamas bendruomenės labui. Kino teatrų „gynimas“ į lietuvių kalbą įsiliejo kaip normalizuotas kalambūras. Nuo ko mes – kovotojų tauta – tuos kino teatrus giname? Nuo savo deleguotų politikų ir nuo jų miklumo panaudoti įstatyminę bazę prieš piliečius?

Tuo metu čia, Kanadoje, iš arti stebiu čiabuvių siekius susigrąžinti teises. Bandau suvokti sėslaus kolonializmo kasdienes išraiškas ne vien dėl to, kad specializuojuosi (post)kolonialistinės krypties studijose. Neretai mintys nevalingai grįžta prie Lietuvos ir prie to, kaip mums pasisekė. Pasisekė, kad kasdien kuriame savo valstybę. Pandemijos patirtis svečioje šalyje mane dar labiau priartino prie vietos, kurioje esu, ir prie mokymosi artikuliuoti poreikius aiškiau ir garsiau. Gal todėl vis dažniau sugrįžtu prie klausimo, kodėl daugelis balsų negirdimi, į juos neatsižvelgiama, kodėl viešo intereso gynimas kuo toliau, tuo labiau įgauna kovos savybių? Kodėl mes negalime susitarti?

Kokią vietą, tavo manymu, filmo žiūrėjimas kino teatre užima šiandieninėje kultūroje?

Kino žiūrėjimas kino teatre yra nepaneigiamai svarbus. Neseniai klausiausi didžiųjų pasaulio kino festivalių atstovų dalijimosi pandemijos patirtimis bei ateities projekcijomis. Buvo įstabu klausytis, su kokia pagarba ir kokiu dėmesiu buvo kalbama apie kino teatrų infrastruktūrą, koks svarbus akcentas buvo dedamas būtent kolektyvinei kino patirčiai. Privalome apie tai kalbėti. Mintimis grįžtu prie Kauno kino festivalio laikų, kai šis renginys bendradarbiavo su nepriklausomomis kino erdvėmis visoje Lietuvoje. Tai buvo svarbus, dažniausiai finansiškai nepasiteisinantis, tačiau prasmingas veiksmas. Lietuvoje reikėtų skirti daugiau dėmesio renginiams, organizuojamiems ne sostinėje. Regionams reikėtų rasti būtų palaikyti nepriklausomų kino teatrų tinklą.

Didžioji dalis Lietuvos regionuose pastatytų kino teatrų nurašomi kaip nevertingi ne tik dėl neva neypatingo socialistinio realizmo ar sovietinio modernizmo architektūros stiliaus, bet ir to meto politinio režimo įkrovos. Kas tavo nuomone galėtų tapti kontraargumentu, norint išsaugoti tokius architektūrinius objektus? Ar pritari, kad pati ėjimo į kiną patirtis vis labiau tampa verta išsaugojimo?

Šiandien apie kino kultūrą, kuriai priklauso ne tik pati produkcija, bet ir infrastruktūra ar minėta ėjimo į kino teatrą patirtis, aptariama kur kas plačiau: atliekami tyrimai, vyksta edukacija, kalbamasi, kaip tai susiję su bendruomene. Nors kinotyra Lietuvoje dar tik skleidžiasi, svarbu, kad ji atkreipia dėmesį į kompleksinius kino srities aspektus, tokius kaip kino infrastruktūra. Net jei dauguma kino teatrų Lietuvoje statyti sovietmečiu, tai yra mūsų paveldo dalis. Sovietmečiu pastatytų kino teatrų architektūra lygiai taip pat kaip gotika ar barokas atstovauja tam tikram istoriniam sluoksniui. Noras išvalyti miestovaizdį, paradoksaliai, panašus į tuos pačius sovietmečio procesus – architektūra skaityta kaip ideologinis tekstas – Sovietmečiu lygiai taip pat tam tikri pastatai buvo griaunami, neatstatomi, apleidžiami, pakeičiama jų paskirtis… Tai toks santykis su architektūra, kuomet toje architektūroje „gyvenantis“ žmogus, jo įpročiai ir per tai sukuriamas ištisas prasmių laukas – ignoruojami.

Suprantama, kad sovietmetis yra trauminė ir skausminga patirtis. Už Atlanto dažnai tenka apie tai kalbėti ir priminti, kad Lietuvoje reta šeimų, kurios dėl to nenukentėjo. Tačiau kai galvojame apie kino kultūrą, ji yra XX a. kultūra, tad ką reikštų Lietuvoje eliminuoti pusę amžiaus? Kino kultūrai tai būtų pernelyg didelis praradimas. Juk neišsižadėsime sovietmečiu kurto Lietuvos kino paveldo. Tai mūsų dalis. Kita vertus, mąstyti apie šią sritį kreipiant dėmesį tik į laikmeną/pastatą, būtų pernelyg reduktyvu, pernelyg supaprastinta.

Akivaizdu, kad šiandien architektūros nurašymas, dažniausiai, naudojamas kaip neoliberalių užmačių priedanga, siekiant pasigviežti dalį nekilnojamo turto vertės jo „vystymo“ eigoje. Jei 2000-ieji buvo prichvatizacija vulgaris laikai, tai kino teatrų likučių naikinimą šiandien galima būtų apibūdinti neoliberalizacija vulgaris. Liūdniausia, kad šis procesas mūsų kultūroje turi ir dar vieną žalingą efektą – tai eidžizmo (angl. ageism) – diskriminacijos dėl amžiaus bruožą. Nurašoma tai, ką 20-ame amžiuje kūrė Lietuvos bendruomenė, dėl kurios pastangų šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Su siaubu prisimenu, kaip buvo normalizuotas „laukimas kol išmirs tam tikra karta“. Gal šis posakis nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pradžios dabar jau ir rečiau naudojamas, bet jis ataidi per mūsų tradicijas, per paveldą, per tai, ką juo laikome…

Ilona Jurkonytė. Autoportretas Venecijoje

Atrodo paradoksalu, kad, kai Lietuvoje auga nepaprastai produktyvi kino kūrėjų karta, pelnomi svarbūs tarptautiniai apdovanojimai, lietuvių režisierių filmai keliauja po pasaulį, o ribos tarp disciplinų kone visai išsitrina – vis daugiau vizualaus meno kūrėjų imasi kurti filmus, o kino festivaliai įsileidžia dar daugiau eksperimentų, tuo pat metu žiūrėjimo vietų mažėja. Kaip paaiškintum šiuos neproporcingus kino kultūros procesus?

Oho, koks daugiaaukštis klausimas! Pamėginsiu atsakyti paeiliui. Manau, kad Lietuvoje kuriamas kinas, kaip ir kiti raiškos būdai, yra esminis savęs identifikavimo būdas, per kurį apmąstome, kas mes esame, kas mums nutiko, taip pat kuriame projekcijas į ateitį. Labai gerai, kad technologijų prieinamumas, švietimo sistema ir vieši finansavimo šaltiniai sudaro sąlygas kino gamybai. Tai, kad vizualaus meno kūrėjai imasi judančio vaizdo, yra neabejotinai teigiamas ir nelabai naujas reiškinys.

Jau kurį laiką pastebima tendencija, kad profesionalaus kino gamybos išsilavinimo neturintys kūrėjai atneša į kiną naujų raiškos būdų, neretai jie apie judantį vaizdą mąsto kitaip, nei perėję gana niveliuojančią edukacijos bei kino industrijos sistemą. Kino kanono šalininkai ir kino festivaliai nuolat ieško įdomių maištininkų, tačiau toli gražu ne visiems tokiais maištininkais leidžiama tapti. Nors tai, kaip filmai kuriami, pasitelkiant meno institucijas, taip pat prieinama ne visiems, tendencijos byloja, kad kino finansavimo, bendros gamybos bei sklaidos schemos siekia tam tikrą išsisėmimą. Tai svarbi ir atskiros analizės verta tema. Plačiau apie tai esu rašiusi anglų kalba^[2].

Šiuo atveju, siekiu atkreipti dėmesį, kad mąstymas apie kino sklaidą, nesvarbu apie kurį kubą bekalbėtume – juodą ar baltą – prasideda dar scenarijaus apmatų etape. Jei kūrėjai primygtinai skatinami mąstyti apie žiūrovą tiek kūrybinių ieškojimų kontekste, tiek ir teikiant paraiškas nacionaliniams fondams, apie kokią sklaidą galime kalbėti, jei nugriovėme kino teatrus? Kaip galime kalbėti apie žiūroviškumą, skaičius ar geografinę sklaidą, jei Lietuvoje sukurtas plėšrus multipleksų monopolis? Kas gali garantuoti rodymo sąlygas? Kodėl Lietuvoje kino gamybos finansavimo sistema (bendrąja prasme) reikalauja iš kino kūrėjų sklaidos, o kai kūrėjai tarnautojų prašo negriauti „Garso“ kino teatro, į profesionalų bei miesto bendruomenės poreikius nėra atsižvelgiama? Suprantama, kad sprendimus priima atskiros skirtingų teisės aktų reguliuojamos institucijos – tai ir yra problema. Akivaizdu, kad Lietuvos kino kultūros ekosistemoje egzistuoja pleištas.

Apie besitrinančias disciplinų ribas mąstau daug ir seniai. Galiu pasidalyti raktu, norintiems nenusisukti sprando mėginant atsakyti į šį klausimą. Vieša paslaptis, kad esama skirties tarp praktikos ir to, kaip filmų gamybą apibrėžia gamybos paramos fondai.

Kompleksiniai klausimai – akademinės srities arkliukas. Tačiau, akademinės disciplinos turi savo inerciją – kinotyra, kino teorija, kino istorija turi visai skirtingą disciplinų raidą nei menotyra, meno teorija, meno istorija, po kurių stogu yra klasifikuojami, teorizuojami, istorizuojami menininkų filmai. Tai, kaip praktiškai keičiasi filmų gamyba ir sklaida kino ir meno industrijų kontekstuose yra potencialiai šių disciplinų tyrimo lauke, tačiau profesionalių tyrimų, ypač Lietuvoje, atliekama itin mažai, juolab, kad daugybės aktualių klausimų Lietuvoje nėra tradicijos kelti. Lietuvoje kino gamybos bei sklaidos situacija yra unikali, jai apmąstyti reikalingi unikalūs įrankiai, kuriuos turime patys susikurti. Siekiant suprasti kino kultūrą, reikalinga kompleksinė metodologija, turime vienu metu turėti omenyje keletą kompleksinių sričių – ištisą gamybos sritį su jos virsmais, kino rodymo istoriją bei ateities tendencijas, kino edukaciją, paveldosaugą… Ne kiekvienas kinotyrininkas specializuojasi bendruosiuose kino kultūros tyrimuose, nors kiekvienas kinotyrininkas, be abejonės, turi nuomonę apie kino kultūrą ir joje aktyviai dalyvauja. Deja, „Garso“ kino centro atvejis yra liūdnas – politikai turi tiek arogancijos, kad jie, nė iš toli neragavę nei kinotyros, nei dirbę kino produkcijoje ar rodymo srityje, leidžia sau priimti sprendimus naikinančius tai, kas Panevėžyje (ir bendrai, Lietuvoje) buvo puoselėjama ilgiau nei amžių. Kai, tuo metu, logika, etika bei tarnystė viešam interesui reikalauja, kad būtų kviečiami ekspertai, kad būtų įsiklausoma į bendruomenės poreikius. Pasikartosiu – liūdna, kad nemokamai ir aktyviai siūlytos ekspertizės bei išreikštas viešas interesas nieko nedomino.

Kadangi šis interviu pasirodo internetiniame šiuolaikinio meno žurnale, labai įdomu, kokia tavo kaip patirtį ir žinių šioje srityje turinčios kuratorės nuomonė apie sprendimą Panevėžyje vietoje kino teatro „Garsas“ statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą. Kaip žvelgi į šią kultūrinę apytaką, kai nauji meno centrai atsiranda vietoje kitų kultūrinės veiklos vietų? Kokia žinutė tokiais veiksmais siunčiama kino bendruomenei? Ir ar perfrazuojant gerai žinomą citatą, vieni menai tokiais atvejais netampa svarbesniais už kitus?

Kai vyko „Romuvos“ gelbėjimo akcija, kino teatrą norėta paversti kazino, „Lietuvos“ kino teatras turėjo virsti butais. „Garso“ atvejis tebyloja diagnozę, kad tas pats reiškinys yra tiesiog kitaip verbaliai apipavidalinamas. Bendrai, manau svarbiausia susitelkti į faktą, kad griaunamas unikalią kino funkciją turintis pastatas, o su juo ir ilgalaikė tradicija. Tai, ar vietoj bendruomenei svarbaus dalyvavimo kine atsiras kazino ar „gūgenhaimas“ – esmės nekeičia. Rezultatas, abiem atvejais, yra griovimas ir naikinimas. Lietuvoje yra tiek daug fizinio ploto bei metaforiškos vietos reikštis… Kodėl norima įsiamžinti griovimu?

Ieškau sinonimų žodžiui „liūdna“. Liūdna, kai prieš bendruomenę ir ekspertus pasitelkiama manipuliacija teisine kalba, kuri viešumoje netenka jokių sąsajų nei su profesinės, nei su miesto bendruomenės poreikiais. Kraupu skaityti politikų kaltinimus kino teatro gynėjams, faktų iškraipymą, atskirų asmenų juodinimą… Tačiau ši strategija man, deja, skausmingai pažįstama dar iš „Romuvos“ gynimo laikų. Liūnai (!) juokauju, kad teismo salė ateina į „Delfi“ ir, kai tai įvyksta, išryškėja čaižus disonansas tarp to, ko tikimės iš savivaldos ir to, ką ji su mumis daro. Politikai žiniasklaidoje kalba už mokesčių mokėtojų pinigus pasamdytų teisininkų patarta retorika, skirta paminti viešą interesą.

Tačiau kaip tarpusavyje sukabinti egzistuojančią teisinę bazę, politiko moralę, viešą interesą, bei kino kultūros dalyvavimą jame? Kaip įterpti kino žiūrėjimo patirtį? Kokios institucijos turi susitarti, kad balsai būtų girdimi? Panašu, kad Lietuvoje yra vakuumas ten, iš kur turėtų būti artikuliuojamas kino paveldas. Kurdami svajonių Lietuvą, pamiršome šią svarbią funkciją, kurios, panašu, niekas Lietuvoje neturi mandato artikuliuoti, tad susiduriame su nuomonių nurašymo tendencija.

Pasigirsta nuomonių, jog kino žiūrėjimo patirtis virsta vis labiau autonomiška ir atsieta nuo institucijos, t.y. kino teatrų ir jų infrastruktūros, kuriems iš pažiūros jie ir yra, ar pagal tradiciją turėtų būti kuriami. Kone tapatūs procesai vyksta ir vizualiųjų menų scenoje, kur fizinė galerinė erdvė, o ypač ilgą laiką idealizuotas baltas kubas patiria nuvertėjimą ir siekiamas permąstyti. Tačiau jei šiuolaikinio meno scenoje pastaruoju metu tarsi norima iš šių sterilių ekspozicinių buveinių ištrūkti, kokie procesai vyksta su juodos dėžės samprata? Ar kinas nėra kur kas labiau ortodoksiškas ir konservatyvus šiuo prisirišimo prie sunormintų jo žiūrėjimo aplinkybių klausimu?

Hm… Geras (sudėtinis!) klausimas, nurodantis į mano tyrimų sritį. Dėl to atsakymas gali būti arba labai ilgas, arba labai trumpas. Pamėginsiu išsisukti pasiūlydama analogiją. Šiuolaikinės technologijos be visų kitų priemonių, mums siūlo VR akinius. Ar tai, kad tik su VR akiniais galime patirti tam tikrus kūrinius, paverčia VR akinius konservatyvia technologija?

Kokią įtaką kino žiūrėjimo įpročiams, tavo nuomone, turės per pandemiją įgytos žiūrėjimo patirtys, atsiradusios naujos platformos? Ar tai atsilieps žiūrovų ėjimui į kino teatrus?

Kai galvoju apie kino teatrą, galvoju apie jį kaip apie viešą erdvę. Per šį pandeminį laikotarpį viešą erdvę perkėlėme į namus. Tikriausiai jau visiems gana varginančių pastangų namus paversti viskuo ir įsivaizduoti, kad namai gali atstoti bendruomenės jausmą. Dėstome, geriame kavą su draugais, dalyvaujame viešose paskaitose internetu. Internetinės kino platformos – atskiras būdas patirti kiną. Tai jokiu būdu nėra ir niekada netaps kino žiūrėjimo viešoje specializuotoje erdvėje patirties pakaitalu.

^[1] Corrected Lithuanian edition of Aarhus Convention, in Vilma.cc, 2009 m. sausio 22 d. [interaktyvus] http://www.vilma.cc/lietuva-timeline/2009/01/22/corrected-lithuanian-edition-of-aarhus-convention/

^[2] Ilona Jurkonytė, „From What to How“, in Onandfor.eu, 2021 m. balandžio 30 d. [interaktyvus] https://onandfor.eu/texts/from-what-to-how

Iliustracija viršuje: Ilona Jurkonytė. Foto: Joëlle Girard