Apie produktyvią cenzūrą, meldimosi keliems dievams ypatumus ir strategiją rodyti blogus darbus

2016 m. birželio 22 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Eglė Mikalajūnė
1 (1)

E. M. pokalbis su V. S. kolektyvu apie parodą “Kolektyvinis ego” Lietuvos medicinos bibliotekoje (2016 05 13 – 06 27, parodos kuratorius Virdutis Simoka, dalyviai Varvidoras Simys, Vildrius Sinušonis, Viržys Sędas, Virholl Simy, Vedras Simūras, Vidiš Simur)

 E. M.: “Kolektyvinis ego” yra pirmoji jūsų rengta paroda Vilniuje. Esate iš Alytaus. Kuo skiriasi rengti parodą Vilniuje ir Alytuje? Ar, rengiant parodą Vilniuje, jautėte daugiau spaudimo? Gal parodos temos atsiradimas susijęs ir su šia aplinkybe?

V. S.: Alytuje turėjau vieną personalinę parodą, buvau vienos parodos kuratorius. Maniau, kad Vilniuje bus kitaip. Tačiau susiklostė taip, kad pasirinkta parodinė erdvė Vilniuje, lyginant su Alytaus parodų erdvėmis, yra labai panašaus formato. Alytuje mano personalinė paroda vyko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, o mano kuruota [“Juodas triukšmas”, E. M.] – Kraštotyros muziejuje. Tai yra erdvės, tiesiogiai nepritaikytos meno parodoms rengti, su sava specifika. Taigi, nors Vilniuje tikėjausi sulaukti kitokio, atviresnio požiūrio – turiu omeny santykį su institucijoje dirbančiais žmonėmis – patirtis buvo panaši.

E. M.: Praėjus kuriam laikui po atidarymo jūsų paprašė dalį darbų pašalinti (dėl jų skleidžiamo kvapo) ir uždaryti šaldytuvo duris, kad jame gulinti galva nešokiruotų žmonių. Jūsų tai nepradžiugino?

 V. S.: Kai skiri darbui ketverius metus, negali džiaugtis, kai jį nusprendžia uždaryti. O šiaip, panašių dalykų buvo ir Alytaus parodose. Parodoje Kunčino bibliotekoje buvo keli darbai su cigaretėmis, viena jų dingo. Buvo skutimosi peiliukai, kaip kūrinio dalis. Kadangi praeivis “vos nepersipjovė gerklės”, teko juos apklijuoti. Taigi, parodos metu vyksta “derinimas”, paroda tampa gyvu procesu.

E. M.: Ar nemalonus kvapas buvo intencija? Man atrodo, kad jis yra paveikus ir be jo kūriniai būtų kitokie. [Kūriniai – tai skulptūrinės abstrakcijos ant drobės, pagamintos naudojant sintetinę gumą, EM]. Tarkime, kūrinyje “Kristus laimina pasaulį” sintetinis avietinis kvapas dar labiau paryškina ironiją.

 V. S.: Tai nebuvo sąmoningas tikslas. Tiesiog tokie stori sluoksniai labai ilgai džiūsta. Nebuvo reikalo „jautrinti“ tos aplinkos dar labiau – ji ir taip jautri šiuolaikiniam menui, žmonės nėra labai atviri.

E. M.: Norėčiau dar pratęsti kalbą apie jūsų reakciją į reakciją. Kai šiandien vaikščiojau po parodą, bandžiau suvokti, kodėl fotografija su čiaburaška vadinasi “Miške”. Tada supratau, kad po naujai pakabintais objektais (performanso metu naudota dujokauke; kaulu; jau minėta fotografija) liko senų kūrinių pavadinimai. Visgi “cenzūra” tapo inspiracija tolimesnei kūrybai?

V. S.: Taip. Kuriu žaidybinę situaciją. Iš tikro, po “cenzūros” man netgi bendra erdvės kompozicija pasitaisė – prieš tai erdvė buvo pernelyg perkrauta; tačiau stambius objektus pakeitus smulkiais, vaizdas pagerėjo. Be kūrinių, kuriuos pakabinau vietoje nuimtų, atsirado ir dar daugiau papildomų kūrinių. Vienas jų, “Vaivorykštė”, yra mano pirmas bandymas prieiti prie tapybos per skulptūrą. Nežiūrėdamas ant drobės supilu dažus ir juos glostau, stumdau, kreipdamas dėmesį ne į spalvas, bet į judesį. Yra ir dar vienas darbas, sukurtas tokiu pačiu principu. Šioje parodoje jis atrodo blogai. Tačiau turėdamas tinkamą apšvietimą, išryškinantį peršviečiamą struktūrą iš bjauraus darbo jis galėtų tapti gražiu. Todėl ir pavadintas ‘Bjauriuoju ančiuku”.

E.M.: Anotacijoje rašoma, kad kai kuriuos menininkus reikėjo priversti parodyti kūrinius. Apie kuriuos kūrinius kalbama?

 V. S.: To, kurį reikėjo ištraukti per prievartą, taip ir nepabaigiau iki galo ir jis liko neparodytas. Jaunystėje lankiau tautodailės amatų mokyklą, kur drožiami rūpintojėliai ir angeliukai. Nuo tų laikų liko angeliukas, į kurį žiūrint mane purto. Kurio nerodyčiau niekuomet… Bet parodysiu… To angeliuko sparnai turėjo būti iš plunksnų – tautodailei nebūdingas dalykas. Tačiau sparnų taip niekad ir nepadariau. [Parodoje stovi tuščias pjedestalas su kūrinio pavadinimu, E. M.]

E. M.: Kodėl žmogų reikia priversti rodyti kūrinį, kurio rodyti jis nenori?

 V. S.: Kad nugalėtų savo baimes ir išsilaisvintų. Rodydamas darbus, kurie tau nepatinka, gauni laisvės potyrį ir tada gali judėti toliau. Aš Lietuvoje jaučiu didelį “grūzą” – žmonės sau kelia labai aukštus kriterijus, per kuriuos neperlipa.

E. M.: Mąsčiau apie tai, žiūrėdama jūsų parodą. Tik maniau, kad tai – meno lauko kritika; žvilgsnis į menininką, kaip savo ego iškeliantį žmogų. Dabar suprantu, kad jūsų požiūris platesnis.

Parodoje yra daug skirtingos išraiškos kūrinių, kurie, nors ir su tam tikru konceptualiu prisilietimu, referuoja į apibrėžtas, viena nuo kito smarkiai besiskiriančias meno kryptis: yra realistiniai biustai, abstrakti tapyba, hiperrealistinė skulptūra, surengėte fluxus tipo performansą. Viena vertus, tai gali atrodyti kaip “perėjimas” per meno istoriją . Kita vertus, kai turi tokio skirtingo prado kūrinius, tarsi prisitaikai prie skirtingos publikos. Įsivaizduokime, ateitų koks nors ypač mažai menu besidomintis žmogus. Jo akimis, parodoje būtų profesionalių menininkų sukurtų skulptūrinių portretų ir kartu kažkokių šūdų šalia (turbūt dėl noro šokiruoti). Ateitų vyresnės kartos menininkas, sakytų – štai, žmogus įdomiai eksperimentuoja su forma, na, tiesa, kažkas greta rodo vakarykštį realizmą, kažkas užsiima žaidimais. Ateis koks menotyrininkas, pasakys – kuratorius pažiūrėjo postmoderniai, per ironiją sužaidė su meno istorija. Kitaip tariant, atsiranda daugiakryptis priėjimas prie skirtingų žiūrovų ratų.

 V. S.: Tame kontekste galiu paminėti kitą savo formalų žingsnį įstoti ir į Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą, ir į Dailininkų sąjungą. Į vieną organizaciją stojant reikia parodyti vienokį meną, kitiems – kitokį. Tada lieka klausimas – kur čia aš? Vis dar keliu šį klausimą.

E. M.: Taip ir atsirado kolektyvinio ego idėja?

V. S.: Koncepcija atsirado, kai dar planavau rengti parodą (AV17) galerijoje. Ten kūrinius rodo skulptoriai konceptualistai. Kitaip tariant, reikia kažkokio koncepto. Nors tarp mano darbų yra visokių… Tačiau atsiradus galimybei rodyti kūrinius Medicinos bibliotekoje, ši koncepcija atsiskleidė dar geriau.

E. M.: Kitaip tariant, bibliotekoje susidūrei su vienokia cenzūra, tačiau išvengi kitos, meno erdvėms būdingos cenzūros. Visgi, visos meno erdvės, jei neturi savo menininkų rato, turi bent jau tam tikrą kryptį… O ar galėtum pakomentuoti performansą? Jis sukurtas būtent šiai parodai ir šiai erdvei, ar ne?

 V. S.: Taip. Įėjau į erdvę, pamačiau euroremonto lentelę [šioje lentelėje pažymama, kad Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika parėmė vieningų medicininių terminų klasifikatoriaus sukūrimą kokybiškų elektroninių paslaugų plėtrai sveikatos priežiūros įstaigose, E.M.] ir supratau, kad noriu prie jos atlikti performansą. Įvedėme politinį kontekstą. Performansas buvo pateiktas kaip tam tikras ritualas, garbinimas – turint omeny dabar vykstančius poslinkius.

E. M.: Šalia garbinimo, buvo dar ir valymas. Tokioje institucijoje, jis gali sukelti mintis apie sterilią “medicininę tvarką”. Taip pat paradoksalu, kad įvykiai susiklostė taip, jog institucija iš tikro vėliau suveikė kaip “valymo” institucija – pašalino blogą kvapą skleidžiančius paveikslus, uždarė šaldytuvą, kad nesimatytų bjaurios nukirstos galvos.

 V. S.: Man yra tekę atlikti performansą Alytuje, ant Savivaldybės laiptų, ten irgi buvo valymosi. Baigėsi tuo, kad mus išvežė į policijos komisariatą, pas tardytoją.

E. M.: Neturėjote leidimo rengti performansą?

 V. S.: Ne. Niekas nebuvo įspėtas. Vyko Alytaus bienalė [II-oji Alytaus bienalė „Los artistas jamas seran Vencidos”, 2007, E.M.] , ir man kiek nepatiko, kad joje viskas turėjo vykti pagal tam tikrą tvarką, bienalės organizatorių norus. Taip kilo sumanymas surengti kažką, kas neturėtų nieko bendro su bienale. Tačiau išėjo taip, kad bienalės organizatoriai visgi atlėkė į policiją mūsų gelbėti, nors ir nebuvo žinoję apie rengiamą performansą. Jiems pasakiau, kad mes su jais performanso nederinome, ir todėl jie neturėtų jaustis atsakingais. Ir visgi, po to buvome įtraukti į katalogą.

E. M.: Galbūt net apsidžiaugė? [kad sukūrėte herojišką situaciją, E.M.]

V. S.: Galbūt net apsidžiaugė. Taigi, valymasis man asocijuojasi su tvarka. Perdėto pareigingumo rodymu. Noru būti labai geru, pareigingu. Neduok Dieve, kažką kitaip pagalvosi, lentelę mažesnę padarysi.

E.M.: Kai kalbėjote apie tai, kodėl, jūsų akimis, menininką reikėtų priversti rodyti kūrinį, kurio jis rodyti nenori, apibrėžėte tai kaip pozityvų veiksmą. Man pačiai buvo kilusi kita, labiau kritiška mintis, susijusi su tvarka. Tu – menininkas, todėl, prašau, dabar rodyk kūrinį, tokia tvarka. Kitaip tariant, jei baigei meno studijas, reiškia, esi menininkas ir turi daryti parodas.

 V. S.: Man nėra priimtina idėja, kad menininkas yra toks iš prigimties ir pašaukimo, kad jis negali nekurti. Aš galiu taip pat puikiai gulėti pajūryje ar kloti plyteles ir nematau tame nieko blogo. Galiu žiūrėti į meną ir kaip į darbą.

E. M.: Skaičiau anotaciją, kur rašoma apie kolektyvinį ego ir apie viename menininke besiniaujančius skirtingus menininkus. Kai žiūrėjau parodą, man kilo mintis kad paroda nesiūlo “taikos pakto” ar kažkokio sprendimo, kitaip tariant kova išlieka. Ką manote jūs? Ar jaučiate, kad šia paroda kažkas buvo išspręsta?

 V. S.: Aš žiūriu į tai “graikiškai” – turiu omeny senovės graikų dievų panteoną. Turi daugybę dievų, kai reikia pagalbos, pasimeldi vienam – gauni palaikymą. Jei nepadeda, tada eini pas kitą, kuris tau kažko duos.

E. M.: Koks būtų skirtumas jei ši paroda būtų pavadinta, pavyzdžiui, „Retrospektyvinė Vido Simanavičiaus paroda“? Jei kūriniai būtų su datomis ir pan.?

 V. S.: Tada būtų duota aiški kryptis – horizontalė, vertikalė… įstrižainė… O dabar įsivelia neaiškumas. Gal aš vis dar kursiu ir realistinius ar hiperrealistinius kūrinius, gal dar kursiu tapybą. Su šia paroda man prasivėrė platesnis horizontas, ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasirinkti kelias kryptis. Kad nesu atsakingas kaip ego. Kolektyvinis ego sulaužo ego, o kai įprastinis ego nebegalioja, turi žymiai daugiau pasirinkimo ir laisvės.

1 (2) 1 (3) 1 (4) 1 (5) 1 (6) 1 (7) 1 (8) 1 (9) 1 (10) 1 (11) 1 (12)

Nuotraukos: Vaiva Vaišvilaitė

Straipsnio autorius:
Eglė Mikalajūnė yra meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *