Apie liūtus, daiktus ir jų susitikimo vietas. Pokalbis su Ona Juciūte

2020 m. gruodžio 15 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Į Tavo parodą Every Dog is a Lion, vykusią Editorial erdvėje, atėjau internete jau pasklidusiai dokumentacijai iš paskos, tad jau su išankstiniu įsivaizdavimu ir smalsumu. Nežinau, kur buvo mano mintys, kai žiūrėjau parodos nuotraukas, nes galbūt dėl apgaulingos kompozicijos ar rakurso dvi ant sienos pakabintos formos – kaulai, turintys saugoti kaulų čiulpus – man pasirodė kaip du tualetinio popieriaus ritinėliai su vanilės grandinėlėmis. Turėdama omenyje Tavo šmaikštumą, šyptelėjau – gal ir visai neblogas būdas namus pripildyti gamtos. Kita vertus, atidžiai stebėdama kasdienybės aktualijas, šioje parodoje Tu atsispiri nuo fakto, kad vanilė šiuo metu brangesnė už sidabrą. Man atrodo, ritinėlio versija šiomis dienomis irgi visai reali, turint galvoje pandemijos kontekstą ir parduotuvių lentynas siaubiančius pirkėjus.

Norėčiau nuo šios parodos ir pradėti. Gal galėtum papasakoti pavadinimo Every Dog is a Lion atsiradimo istoriją?

Ona Juciūtė (O. J.): Šis pavadinimas atsirado iš posakio „Every Dog is a Lion at Home“. Jis gana populiarus Vakaruose. Rytiečiai turi savo versiją – „Every Dog is a Tiger in His Own Street“. Lietuviško varianto, deja, neturime, įdomu, koks jis būtų. Gal – „Kiekvienas šuo yra briedis savoje girioje“? O jei rimtai, mane apskritai domina liaudies išmintis, visokie neva nepajudinami posakiai. Labai gerai prisimenu, kaip pirmoje akademinio rašymo paskaitoje mums buvo pasakyta, kad po kiekvienu teiginiu turime nurodyti šaltinį: autorių, leidinį ir pan. Nebent teigiame ką nors savaime suprantamo. Kaip tokio teiginio pavyzdys buvo pasiūlytas „dangus yra mėlynas“. Įdomu, kad vienas chameleoniškiausių reiškinių gamtoje tapo stabilios spalvos pavyzdžiu, ir dar savaime suprantamu. Šis pasakojimas turbūt gerai iliustruoja mano santykį su patarlėmis ir posakiais. Panašiai nutiko ir su Every Dog… Reikšmė atrodo akivaizdi: drąsa nulemta aplinkos. Bet drauge pačioje formuluotėje esama šiek tiek suvokimo apie žmogaus žvilgsnį į gamtą. Todėl radusi tą patarlę aš norėjau dar labiau tai akcentuoti ją nežymiai transformuodama. Nuimdama sąlygą at home paverčiau ją kiek absurdišku sakiniu – „Kiekvienas šuo yra liūtas“. Juk joks šuo nėra liūtas, liūtas galbūt yra katė, bet tai irgi žmonijos išrastas būdas kategorizuoti gyvūnus, versti juos rūšimis. Šiame posakyje liūtai ir šunys nustoja būti gyvūnais ir tampa cartoons personažais, kurie įmamomi tik pro žmogiškus akinius.

 

Kadangi viena didesnių šios parodos teminių gijų buvo medžiagų hierarchija, pamaniau, kad toks pavadinimas būtų visai nebloga įžanga. O dėl kaulų ir tualetinio popieriaus paralelės – pati jos nepastebėjau, bet labai daug žmonių man sakė lygiai tą patį. Aš nieko jiems tada nesakiau, bet pasakysiu tau: mano šuns du mėgstamiausi žaislai yra kaulų čiulpus apkabinantis kaulas ir tualetinio popieriaus ritinėliai. Tiesiog rūšių skirtumus ignoruojantis panašumas.

A. M. S.: Kiekvienas šuo yra žaltys savo upėje? Kad ir kaip būtų, tavo parodų pavadinimus mėgstu skaityti kaip įspėjančius ženklus ant keistų kambarių durų rankenų. Kačiukai!; Uodega ir galvos!; Kiekvienas šuo yra liūtas! Šioje vietoje man dar įdomus daiktų gebėjimas kalbėti už save. Juk, atrodo, savaime suprantama – daiktai tyli; ir turbūt mažiausiai norėtume paslaptis šaukiančio stalčiaus. Žinome puikų nutildymo būdą – užkalbame daiktams dantis juos paaiškindami savo demistifikuojančiais liežuviais. Nors, į naujas vietas atkeliavę iš pačių skirtingiausių kontekstų, daiktai tarsi pamiršta, iš kur atėję, paskui juos vis tiek atseka buvusių erdvių vaiduokliai. Įdomu, kaip yra su menu. Ar daiktas, prakalbęs už save, tampa kūriniu? Tavo kietmedžio lentyną Editorial erdvėje nusėda dulkės, aukščiausiame jos kampe apsigyvena voras (jį sutikau!). Saulė po truputį keičia riešuto atspalvį, vanilė praranda kvapą. Kaip manai, kūrinys tada kinta ar kuriasi? Ar vis dėlto tai tas pats „mėlyno dangaus“ klausimas? Atrodai žinanti įvairiausių burtažodžių ir įsižiūrėjimo technikų.

O. J.: Man patiko viena Every Dog is a Lion lankytojo pastaba, kad paradoksalu, tačiau šioje parodoje pats stabiliausias dalykas atrodo judantis vaizdas. Metalas siūbuojantis, medis plonas, beveik popierinis, duona trupanti ir pelijanti, vanilė džiūdama praranda kvapą ir pan.

Ona Juciūtė, Triufeliai, 2020. Vengės, vyšnios lukštas, Editorial projektų erdvė. Vaizdai iš Onos Juciūtės solo parodos Every Dog is a Lion. Nuotr. Ugnius Gelguda

Ona Juciūtė, Topics, 2020. Sidabras, vanilė, chromuotas varis, duona. Editorial projektų erdvė. Duonos ausis užmaišė Kamilė Krasauskaitė. Vaizdai iš Onos Juciūtės solo parodos Every Dog is a Lion. Nuotr. Ugnius Gelguda

Nežinau, ar paroda kuriasi dėl to, tiesiog medžiagų stabilumas man apskritai kelia klausimų. Sakykime, mediena, net virtusi baldais, grindimis ir durimis, yra pusiau gyva, tartum zombis. Juda, plečiasi, girgžda. Savo filme „Slow Glass“ Johnas Smithas klausia, iš kur mes žinome, kad kažkada buvęs skysčiu stiklas jau visiškai sustingęs. Gal jis vis vos vos juda, tik plika akimi neįmanoma to pamatyti. Kuriant šią parodą tos temos man buvo svarbios.

Smagu, kad sutikai vorą. Ši paroda buvo apskritai mėgstama vabzdžių, vabalų ir nariuotakojų, tavo sutiktasis voras ten įsikūrė tik pakabinus lentyną ir beveik nejudėjo visos parodos metu. Aš kaip ir laukiau, kad jis sumegztų voratinklį, bet, atrodo, mano sukurti namai jam buvo tinkami. Priėmiau tai kaip komplimentą.

Bitė parodos Every Dog is a Lion instaliavimo metu

Man neatrodo, kad daiktai kalba už save ar kalba apskritai. Sakiniai ir žodžiai turi pradžią, pabaigą ir kažkokias trajektorijas. O objektai pasakojimų fone gali pasirodyti mąslūs, kuklūs ar susigėdę, nesiveržiantys ir priekį ir nieko neaiškinantys. Tuo mane jie ir traukia – tam tikra žvilgsnio laisve. Pats gali apsispręsti, kiek laiko ar kokiu kampu nori juos apžiūrinėti. O jei apsisprendi nežiūrėti, vis tiek jau būni bent šiek tiek matęs. Jie neturi iš anksto sugalvotos trukmės, priešingai nei vaizdo ar garso kūriniai, ir aš, kaip nekantri asmenybė, esu jiems už tai visada dėkinga. Gal keistai skamba, bet tie statiški jų pasireiškimai tarsi išlaisvina mane elgtis taip, kaip noriu. Ir tai galioja ne tik parodose sutinkamiems objektams.

A. M. S.: Skaitydama prisiminiau tavo pokalbiuose su Viktorija Damerell vis prašmėžuojančios rašytojos Clarice Lispector pastraipą iš A Breath of Life, kurioje ji neįtikėtinai dėmesingai medituoja apie krėslą: jai jis nebylus, stambus ir jaukus, švelniausiai priimantis kiekvieną nugarą ir atidžiai ją saugantis. „The armchair is mute, it’s fat, it’s cozy. It greets every backside like any other. It’s a mother.“ Atrodo, ši mintis ir tavo kūryba vis prisėda šalia. Sakai, kad objektai išlaisvina elgtis taip, kaip nori, tarsi paleidžia tave iš rankų. Man pačiai, rodos, yra atvirkščiai: būtent savo vienatve ir nebyliu buvimu daiktai taip sugriebia mano galvojimą, trukteli už liežuvio arba pirštų galų, nebūtinai tam, kad imčiau juos kalbinti arba liesti, – pakanka noro įkristi į glėbį, nes įtariu, kad turime daug bendro. „To be alone is a state of being. I learned this from things. It’s obvious, it’s clear that things tend to be alone. But a living room set is so lonely!“[1]

Šiemet pirmą kartą duris atvėrusioje projektų erdvėje Swallow pastatei Bruno Mathssono Pernilla krėslą ir pavadinai tai Savaitgaliais. Tik mintys ir dulkės galėjo ant jo nusėsti – toks trapus! Smalsu, kad anglų kalboje armchair dar reiškia „nepraktišką“ – kažką, kam trūksta konkretumo, kuo sunku naudotis. Kokios tavo mintys jį supa?

Ona Juciūtė, Savaitgaliai, 2020. Bruno Mathssono Pernilla krėslas, šilkas. Ekrane windysilk „YouTube“ kanalo medžiaga iš 2019–2020 metų. Vaizdai iš grupinės parodos PALYDOS Swallow projektų erdvėje. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

O. J.: Jei buvai Swallow debiutinėje parodoje Palydos, galbūt matei ir vaizdo ekraną, pakibusį vos virš raudono Pernilla krėslo. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Tame ekrane aš rodžiau „YouTube“ rastą windysilk kanalo medžiagą. Tai dešimt labai panašios choreografijos trumpų vaizdo siužetų, kuriuose matome autorių, filmuojantį savo torsą, vėjyje glostomą šilkinių marškinių bangų ant aukštos kalvos, gana svetimoje mūsų akiai geografinėje zonoje. Mane nuoširdžiai nustebino, kad tas vaizdo įrašas buvo ir labai subtilus, specialus, ir tuo pat metu grubus, atsainus. Iš vienos pusės, šilkiniai marškiniai vėjyje, iš kitos pusės, jokio montažo, dulkėtas automobilio stiklas, atsainiai numestas telefonas ir pan. Mane nustebino ir prajuokino toks kaubojiškas solo act– vienas žmogus, automobilis, gamta. O filmuoja save su įvairiaspalviais plazdančiais šilko marškiniais. Net dešimt skirtingų marškinių savo kolekcijoje šis anonimas turi sukaupęs. Sakau „anonimas“, nes jo veido mes taip ir nepamatome, tik nugarą, pilvą ir rankas. Dar šiek tiek užpakalio. Tas nerūpestingumas šalia šilko marškinių atrodo genialus – taip pati medžiaga ir jos elgesys gamtoje tampa pagrindiniu herojumi. Tarsi šalia vėjo ir šilko kombo visa kita taip nebesvarbu. Šioje situacijoje man įdomus žmogaus ir gamtos reiškinio santykis. Atrodo, reikia nemažai įrankių vėjui patirti: savo kūną vežti už miesto automobiliu, apsivilkti marškinius, filmuoti tai telefonu ir pan. Kitas šio kūrinio herojus Bruno Mathssonas buvo vienas garsiausių Švedijos baldų dizainerių, savo dizaino ištakas rėmęs santykiu su gamta, pats kilęs iš miškingos kaimo vietovės. Kurdamas Pernilla ir kitus tos serijos baldus, jis eksperimentavo su kita stichija – sniegu. Per jį mėgino geriau suprasti savo kūną, pavyzdžiui, sėsdamasis į pusnis ir tyrinėdamas savo sėdmenų atspaudus, jis ieškojo idealios formos sėdėti. Keista, kad ne jis išrado memory foam. O gal ir visai nekeista, nes atsisėdus į Pernilla krėslą apima nejaukumo jausmas – ar man patogu, o gal tas krėslas jau per artimai kartoja mano kūno linkius, pasijunti, lyg kas mėgintų nuimti tavo formą. Panašiai elgiasi ir vėjas drauge su šilku. Užsinorėjau šiuos du vyrus supažindinti viename kūrinyje, kurį pavadinau Savaitgaliais, – pavadinimas toks pat dviprasmiškas, kaip ir mūsų santykis su gamta. Iš vienos pusės, savaitgaliai yra mūsų laisvės teritorija, iš kitos pusės, pats savaitės principas neturi jokio pirmykščio atitikmens, tai tarsi civilizacijos išradimas. Savaitgaliai – kaip dovana už savaitės darbą. Pervilkdama tamsiai rudos odos solidžią pernilą raudonu skirtingų atspalvių šilku, norėjau iš jos atimti gero interjero solidumą, paversti minkštimu, gabalu mėsos ar žiedu. Pauliui Andriuškevičiui (jis rašė recenziją) ji priminė burną be dantų, bet su dviem liežuviais. Nors tiesiogiai šiame kūrinyje nesirėmiau Clarise Lispector, smagu, kad ją paminėjai, man atrodo, ji galėtų pasiūlyti įdomią trajektoriją šiam kūriniui skaityti.

Clarice turbūt kaip niekas kitas moka kasdienę aplinką paversti brutalia pirmykšte situacija. Jos kuriamos scenos, iš pirmo žvilgsnio tokios paprastos, kasdienės, net nuobodžiai buitiškos, kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu virsta visiškai nepažiniu nėrimu gilyn link pačių mūsų prigimties šaknų. Ir net darydama tai ji sugeba išlaikyti lengvą ar net šmaikštų toną.

Ona Juciūtė skaito Clarice Lispector

Savaitgaliai plačiąja prasme yra apie laisvę ir trajektorijas, kuriomis tai laisvei galima judėti. Šiame kūrinyje daiktai tampa pagrindiniais veikėjas, bet tik santykyje su žmogumi. Jie tarsi antagonistai, viliojantys mus pažinti gamtą, vėją ar savo kūną, tuo pat metu mus pametantys tą pačią akimirką, kai patikime tokia galimybe.

A. M. S.: Dažnai apie parodas kalbi kaip apie magišką vietą arba dėvėtų drabužių parduotuvę, kurioje daiktai susitinka, kad sukurtų naujus derinius. Esi tikrai puiki kontekstų dizainerė, gebanti taikliai susieti pačius skirtingiausius radinius į vieną netikėtumą. Kadangi ne tik kuri, bet ir kuruoji parodas – su bendražyge Viktorija leidiesi į kuratorines keliones po užsienio ir Lietuvos akademijas, – įdomu sužinoti, ar turi ypač mėgstamą vietą, į kurią labiausiai norisi skubėti dėl jos naujo asortimento. Ar jaunų menininkų istorijos, skauduliai ir juokai, išgirsti, pavyzdžiui, Frankfurte, ypač skiriasi nuo Vilniaus?

O. J.: Nemanau, kad galėčiau apibendrinti istorijas iš Vilniaus ar Frankfurto, ar bet kokios kitos akademijos, nors tuomet mes jų ir nemažai išgirdome. Labai įvairių žmonių sutikome visur. Kita vertus, pats peržiūrų kontekstas ir nuotaika kai kuriose užsienio meno akademijose nuo Vilniaus skiriasi kaip diena nuo nakties. Užimtumas, gyvumas, ekspozicijos įvairovė, aktyvi publika ir savo kūrybos nesigėdijantys jauni menininkai nuteikia pozityviai, to Vilniuje pasigendu. Savo ruožtu Vilnius galėtų pamokyti lėtumo, erdvės ir įsiklausymo.

Ieškodama meno kūrinių simpatijų, visada skubu į Art Viewer, bet šiandien ypač smagu pasitvirtinti išorinio pasaulio egzistavimą. Jei kalbame apie kitokias keistas daiktų susitikimo vietas, aš gyvenu netoli Halės turgaus ir ten, prie įėjimo į parduotuvę „Maxima“, būriuojasi pavieniai savo daržo gėrybių pardavėjai, o jų eilės gale visada būna toks vyriškis. Jis atsineša kelis daiktus, kasdien vis kitus. Tų daiktų kombinacijos dažnai būna itin netikėtos, specialiai tokių nesugalvotum. Turiu teoriją, kad jis tuos daiktus randa išmestus ir tokiems našlaičiams bando surasti naujus namus išmainydamas į porą eurų. Dažnai rytais vedžiodama šunį skubu jo aplankyti. Kaip kasdien kintančios pop-up galerijos ar kokio Vilniaus naujienlaiškio – ko mums nebereikia šiandien.

Turgaus prekeivis ir jo prekės. Onos Juciūtės asmeninio archyvo nuotraukos

[1] Clarice Lispector, A Breath of Life, New Directions, 2012.

Straipsnio autorius:
Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė, kurianti formas, nardančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Ji baigė Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, rašo Lietuvos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno internetiniams žurnalams, dalyvauja ir rengia grupines bei solo parodas. Šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje, yra meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programos dalyvė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *