Anton Karyuk paroda „Neseniai neseniai“ galerijoje „išgirsti“

Iki balandžio 14 d. queer galerijoje „išgirsti“ (Darbininkų g. 8-1, Vilnius) veikė tarpdisciplininio menininko Anton Karyuk paroda, pristatanti Neringos Dangvydės asmeninį archyvą.

„Ką aš čia matau? – sušuko jis. – Taigi mano sodininkė su virėja bučiuojasi! Jūs pažeidėte šitos šalies įstatymus, nes čia uždrausta mylėti.“ (Neringa Dangvydė „Gintarinė širdis“)

Rašytojos, poetės, literatūros kritikės, redaktorės, vertėjos, pasakų knygos „Gintarinė širdis“, tapusios kovos už LGBTQ+ bendruomenės žodžio laisvę simboliu, autorės Neringos Dangvydės asmeninių daiktų „išgirsti“ queer archyvas gavo 2022-ųjų pradžioje. Jie buvo pasmerkti išnykti ar pasklisti po skirtingas rankas, bet, palankių aplinkybių dėka, beveik porą metų dulkėjo mažai judintame Neringos kambaryje Užupyje, kol galiausiai buvo rūpestingai pastebėti ir pasiūlyti „išgirsti“. Dalies daiktų kambaryje, žinoma, nebebuvo, dar dalies perduoti negalėjo, tačiau queer archyvas gavo LGBTQ+ bendruomenei neįkainojamą rinkinį. Šis asmeninis archyvas tik pradedamas tvarkyti, procesas užtruks. Visgi „išgirsti“ norisi bent šiek tiek kartu su menininku Anton Karyuk ir jumis praverti dėžutes, prisimenant Neringą ir jos teisingumo siekį, paminint „Gintarinės širdies“ dešimtmetį, Lietuvoje tebegaliojant LGBTQ+ bendruomenę žeminantiems įstatymams.

Didžiąją dalį Neringos archyvo sudaro atvirukai. Dalis jų – adresuoti Neringai, dalis – niekam neadresuoti, jos pačios rinkti ir nespėti išsiųsti. Jie tampa ir centriniu parodos elementu. Pridengti veidrodžiais, simboliškai kuria ryšį su lankytoju, įtraukia į kitus pasaulius, sumaišo laiko nuovoką, atspindi pasikartojimą ir būtinybę kartoti. Asmeninių papuošalų voratinkliai primena, kad veriant ir medituojant prisiminimus, kartotę galima ir nutraukti. Užkeikimai neamžini, kerai išsisklaido. Kai nebežvelgi atgal, o pažvelgi į vidų.

Neseniai neseniai, visai ne tolimoje šalyje, kur cenzūravo knygas, apie kitokius pasaulius galėjai tik pasvajoti. Ten laimi gėris, sunkumai visada įveikiami, naivumas ir tikėjimas yra dorybė. Pasauliai, kuriuose atvirai ir nuoširdžiai rūpi vaikas. Kurį nori auginti taip, lyg pasaka būtų galima, tikra. Pasakose dažniausiai išgelbsti meilė. Kol dar neuždrausta mylėti, Neringos pasaka, dar gali baigtis gerai, o žinojimas, kad cenzūra yra, likti tik seniai seniai.

„Gyvendama heteronormatyvioje visuomenėje, tapau šizoidinio tipo asmenybe, nes per ilgai slapsčiausi. Dabar laikas apsikeisti galios pozicijomis. Pripažinti viešai savo orientaciją. O aš orientuota į meną, gerbiami kolegos, ir tuo didžiuojuosi, ne­pai­sant to, kad esu lesbietė, kovojanti už savo teisę mylėti taip stipriai ir šviesiai, kaip jūs.“ – 2012 metais Neringa meta burtažodį „Literatūroje ir mene“.

Menininkas – Anton Karyuk, kuratoriai – Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova. Eiles skaito: Modesta Ambrazaitytė, Jūratė Juškaitė, Birutė Sabatauskaitė, Lina Žigelytė.

Fotografijos: Anton Karyuk