Ankstyvo ryto ruoša. Ričardo Šileikos paroda „Mizanscenos“ galerijoje TRIVIUM

Aristavos kaime Kėdainių rajone, kaip ir Vilniuje prie Olandų žiedo, švinta. Įpusėjus kovo mėnesiui, švinta apie šešias ryto. Virš šimto kilometrų atstumas besimainančio dangaus padangtėje. Dvi artimon kaimynystėn nesutelktas vietas sugretina keistoka susižinojimo paskata. Šiapus, įkypai pirštų, krebždenančių juodus kvadratėlius baltomis raidėmis, brazda tykus nagingas kalenimas. Per dilbio atstumą, aukšteliau plaštakų, ten lyg ir kažkas stikle atsispaudžia. Kai rašmenys tėra ankstyvo ryto ruoša, atokiau rankovėje tarsi snūduriuoja vėliau būtinai ištiksiantis jų nubudimas.

Iki septynių likus ketvirčiui valandos, naktis čia jau spėjo išsivadėti. Aristavoje pievos dengtos šalna. Fotografo Ričardo Šileikos mamos Veronikos sodyboje, matyt, jau ne kartą pragydo gaidys. Spėlioti apie garuojančius puodus virtuvėje dar turbūt per anksti. Teks akylai įsižiūrėti į galerijoje TRIVIUM, parodoje Mizanscenos vaizduojamus daiktus, surikiuotus ant prieždo. Žodį atidarymo metu į ausį prie balto (o gal raudono) vyno taurės pakuždėjo buvusi kolegė, parodos lankytoja. Kaišiadorių muziejaus enciklopedija patikslina: „Priežda (prieždas, priežiedas, priepečkis) – plūktinės arba plytinės kepamosios krosnies priekinė dalis, priekrosnis, vieta prieš krosnies angą. Ant jo kačerga sužerdavo žarijas. Priežde susidėdavo puodus, kitus ant krosnelės (Dovainonys). Iš kūrentos krosnies ištraukia žarijas į prieždo puses (Kaugonys)”[1]. Kaišiadoriškį Aristonyse tikėtina sutikti tik apiepiet, dingteli.

Krebždenimas juodaisiais kvadratėliais baltomis raidėmis kažin kodėl paspartėja. Penkios minutės po septynių. Fotografijose ‒ diena. Buities rakandų, puodų ir keptuvių, kibirėlių, stiklainių, ant pečiuko išdėliotų vaisių, prijuosčių, mazgočių ir rankšluostėlių mizanscenas iš kraštų dengia pilkšvos užuolaidėlės. Galėtų būti lininės, bet ar yra? Intrigos, matyt, reikėtų ieškoti taip pat, kaip ir domėtis nebesančiu fotografijų rėmu: popierius prismeigtas prie sienos vinukais iš kraštų, jame paliktos baltos kraštinės it paraštės.

Septynios valandos trylika minučių. Ideali laiko atkarpa užuominai apie Vilkpėdės gatvę ir mįslingą buto-galerijos pavadinimą TRIVIUM. Ar aptikta vilko pėdų Aristavoje? Ką reiškia ta puodų atodanga vietoje, kuriai žymėti reikalingos didžiosios raidės pabrėžtinai kitoniško laiko kalba? Žodynai ir enciklopedijos tikslina, jog toje kalboje žodis trivium reiškia įžanginį gramatikos, retorikos ir logikos studijų kursą viduramžių universitete. Tokią šaknį privalu valgyti žalią. Tuo tarpu metraštininkas (o gal panašaus kurso studentas?) eina užsikaisti vadnens puodeliui kavos.

Trisdešimt penkios (štai jau ir šešios) minutės po septynių. Krebždenant kvadratėliais tenka šį bei tą paredaguoti. Stikle virš plaštakos, kiek aukštėliau dešiniosios rankovės. Redaguoti taip krebždenant klavišais, tiesą sakant, tenka nuolat. Aristavoje tuo tarpu metas daržams ravėti perdėm ankstyvas. Ir vis dėlto pastaba, kad ravėti teks tą ir tą kalendorinį mėnesį, galbūt netgi tą ar kitą kalendorinę dieną, būtų visai savalaikė norint perteikti įspūdį, jog virš kalvų pakilusi saulė jau meta ant žemės paviršiaus savuosius spindulius. Ir norint perteikti mintį, kad mintis nebūtinai gena darbą po darbo. Tuo, matyt, darbas skiriasi nuo ruošos.

Ketvirtis iki aštuonių. Esame linkę manyti, kad įprotis pavaldus laikui. Bet laikas kartais priverčia suabejoti, ar jis visada matuojamas laikrodžiu. Pamažu susižinodamas tiek su sodyba Aristavoje, tiek su Jumis, mieli skaitytojai, susižinau ir su savimi. Sekdamas laiką kompiuterio ekrane, matau jį išreikštą skaičiais. Virtuvėje, kaisdamas vandenį kavos puodeliui, šįkart neatkreipiu dėmesio į tiksintį sieninį laikrodį. Seną, dailų, iš pažiūros prašmatnų. Tačiau atkreipiu dėmesį į įstrižainę, skiriančią saulės apšviestą plotą ir šešėlį ant kaimynų namo sienos. Kavos puodelis jau ant padėkliuko šalia dešiniosios rankovės. Dedu pastangas neskubinti rašmenų nubudimo, apie kurį jau spėjau prasitarti. Metas visgi ankstyvas, o įpročiai turi charakterį.

Lygiai aštuntą panūsta susimąstyti. Kursorius nušoka į kitą darbinį rašinio lapą ekrane. Netikėtai ištinka atidėtas baltojo lapo déjà vu. Du menkai pažįstami kirčiai ant balsių prancūziškame triskiemenyje dviejuose žodžiuose paskolina mintį kartotėms. Netrunku prisiminti prancūzakalbius rašytojus, rašančius ilgais sakiniais, vengiančius pauzių, akcentuojančius ritmą. Bet čia privalau sustoti, mat imu įtarti, jog akcentas netruks pasimesti. Tarytum paskęs Vilnelėje, jos smulkučiuose vingiuose ne taip jau toli Olandų žiedo šiapus. Pasitikrinu žemėlapyje ‒ Aristavoje yra tvenkinys. Priebalsiais ir balsėmis it šakelėmis sunerto, lūžinėjančio teksto kapotes tokioje atokioje kaimynystėje geriau paversti varlyte nugludintu akmenėliu ir paleisti strykčioti lygaus, dangų ir šviesius debesis atspindinčio tvenkinio paviršiumi. Dar vis rytas ‒ tikėtina, akmenėlis lengvai ir iš lėto grims dugno link, ratilai tolygiai plėsis skaidriame vandens paviršiuje, o nuo tolimo kranto vės ūkanotos miglos likučiai kaip kad dar visai neseniai išvėso nakties tamsa. Nelygu laikas, nelygu atstumas.

Praslinkus dar trečdaliui valandos, jau norisi grįžti prie daiktų. Rašmenys it spragėsiai ima skleisti pusryčių kvapą. Jame ima rūkti skiemenys ir sakiniai. Eilutė ‒ ne puodas ir ne rankšluosčio raštas. Šiapus nuotolio veidrodis žvelgia į krebždančią kambario tylą ir atspindi visus nutylėjimus. Ne viskas telpa į skrynią, ir nors stiklą pučia iš kaitinto smėlio, ne kaskart rakandas randa vietą prieždo kaitroj. Aristavos kalba teikia akstiną kitiems susižinojimo būdams, bet šio ryto vėsa prabyla tik apie ruošą ir laiką. Atokiai kaimynystei netolygūs linkėjimai įpročiais.

[1]   Kaišiadorių muziejaus enciklopedija

Ričardo Šileikos paroda „Mizanscenos“ galerijoje TRIVIUM. Ričardo Šileikos nuotraukos