Alva Noto Vilniuje: trukmės, užpildai, triukšmai ir begalybės. Aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ 2021

2021 m. spalio 27 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Domas Junelis

Susiduriant su dilema mąstyti (ir tuo labiau – kalbėti) apie muziką, tenka prisiminti tai, ką prancūzų filosofas Gillesas Deleuze’as minėjo apie meną: „Meno kūrinys neturi nieko bendra su komunikacija. Meno kūrinys netalpina nė trupučio informacijos“. Puiku! Vadinasi, apie muziką, kaip apie atskirą meno formą, galima mąstyti be jokio konkretaus minties turinio, t. y. mąstymas čia apskritai galbūt niekuo dėtas, ir norint „patirti muziką“, užtenka paprasčiausiai atsiduoti grynos percepcijos betarpiškai regai. Tuo ir baigiasi kalbėjimas apie muziką, svarbiausia leisti bet kokiam dėmesio griežtumui ar sąmoningai koncentracijai ištirpti trukmės (duration) rezonanse, sutikti būti išplakamam sklindančios akustinės čiurkšlės. Taip, muzika (ir menas apskritai) nėra ta medija, kuri savo esme nukreiptų į konkretų informacijos ar žinių perdavimą; muzika savo pirmine funkcija tikrai nėra komunikacijos rūšis. Tačiau, be abejonės, nėra taip, kad apie muziką negalima kalbėti – muzikos patyrimas neapsiriboja vien tik betarpišku skendimu percepcijos tvenkinyje, – veikiau kalbėjimas apie ją analogiškas vingių ir įdubų išvagotam keliui, neturinčiam konkretaus tikslo. Vadinasi, turime kalbėjimą apie trukmę.

Vokiečių kilmės atlikėjo Alva Noto koncertas Šiuolaikinio meno centro salėje (spalio 22 d.) post factum būtent ir sugrąžino amžinai rekurentiškos dilemos apie „meno prigimtį“ nuojautą – iš tiesų, ką galima pasakyti apie tokią audiovizualinę patirtį (koncertas buvo skirtas ne tik ausims, bet ir akims: padedamas japonų menininko Ken Niibori, atlikėjas projektoriuje paruošė vizualinį žaismą su spalvų lūžiais)? Ką papasakoti draugams? Patiko, buvo įdomu, įspūdis didelis, to ir tikėjausi…, – ar įmanoma kaip nors išartikuliuoti šią afektų gausą, negrįžtant prie subjektyvios redukcijos? Kad kalbėti apie tai nėra būtina – jau išsiaiškinta, tačiau mąstymo trajektorija krypsta link klausimo „kaip?“ galima tai daryti. Apie meną ir muziką prirašyta aibės akademinių ir ne tokių akademinių knygų, kiekviena iš jų tarsi turi ką pasakyti apie muziką, kiekviena iš jų patvirtina faktą, kad kalbėti įmanoma. Pavyzdžiui, britas Davidas Toopas, garsus improvizacinės muzikos kūrėjas iš digitalinės eros, išties neįprastoje knygoje apie elektroninės muzikos istoriją, „Ocean of Sound“ rašo: „Mintyse kyla klausimas: ar garso okeanas buvo tinkama metafora apibendrinti mano muzikos sampratai? Mane labiausiai domina santykių tinklas, labirintiški ryšiai, siejantys mažai tikėtinus dalykus, nepriklausomai nuo žanro, eros, geografijos, socialinės klasės, rasės, kalbos, amžiaus, seksualinės orientacijos ir visų kitų kultūrinių ir demografinių veiksnių, naudojamų muziką suskirstyti (dažniausiai dėl komercinių priežasčių) į tvarkingas kategorijas“. [1]

Davidas Toopas, regis, ieško santykių, kurie suriša muzikos skirtumus ir garantuoja jiems bendrą konsistenciją. Tai panašu į tam tikrą universalumo principą, tik atsisakant neretai naivaus jo suteologinimo, t. y. bendrystės čia įvertinamos kaip bendrų bruožų sukabinimas, o ne kaip muzikos prigimties atkapstymas. Muzikoje jokios prigimties nėra (kaip atskiro, pamatinio sluoksnio, substancijos, anapus paties muzikos akto, trukmės), galbūt tą ir turėjo omenyje Deleuze’as, kalbėdamas, kad muzika netalpina nė kvantinės dulkės informacijos. Kita vertus, mano manymu, Alva Noto koncertas perdavė bent jau vieną svarbų informacijos kvantą, ir tai yra būtent apie užpildo funkciją šiuolaikinio meno pasaulio erdvėje bei apie bandymą tą užpildą išspausti iki kone maksimalių digitalinės eminencijos platybių. Nieko negirdėto nepateiksiu užsiminęs apie šiuolaikinių meno muziejų bei centrų erdvių pernelyg neišsiskiriančias tapatybes (nors, žinoma, detalizuojant bet kurią pasirinktą situaciją visuomet atsiranda skirčių) – panaikinus juos užpildančius kontekstus, ištraukus besislepiantį turinį, jeigu kas ir lieka, tai tik erdvės erdviškumas, o tai tam tikra loginė beprasmybė. Įprastai vienspalviai baltų, nušveistų, sterilių, utilitariai minimalistinių ir grynai funkcionalistinių pastatų vaizdinė padėtis diktuoja tam tikrą emotyvų neutralumą, bet kartu ir būtiną jos konceptualinę sąlygą – leisti erdvės turiniui nepriklausomai diegti savo tikrovę. Tai reiškia, kad šiuolaikinės meno erdvės idėja yra rodyti kuo mažiau savęs ir kuo daugiau meno kūrinio, t. y. aukoti savo tapatybę, kad meno kūrinys pats kalbėtų apie erdvę, užpildytų ją savo (nors ir trumpaeige) išraiška.

Alva Noto pasirodymas Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ 2021

Alva Noto, bent jau reaguojant į užpildančio dreifo sąlygos įgyvendinimą, disponavo bene nepriekaištingai. Šiuolaikinio meno centro salė, arba kvadratinis angaras, beveik dvi valandas galėjo džiaugtis savo pagrindinės funkcijos realizacija, leisti meno kūriniui gausiai rodytis ir taip pildyti eterį. Vokiečių elektroninės muzikos atlikėjo audiovizualinis menas žaidė sinchroniškai: eratiškos spalvų gamos projektoriaus ekrane gaudė garsinį foną, fonetinė reverberacija šliejosi prie dinamiškų kolorito judesių. Alva Noto muzika – tvarkingas triukšmas, disonansų disciplina – prokrustiška pastanga glitchams suteikti ritmingą pavidalą, pajungti juos tolygaus judėjimo formai. Asociatyviai pasirodymas tarsi taikėsi į muzikinį visų įmanomų matematinių begalybių išpildymą, apie kurias kalbėjo matematikas Georgas Cantoras. Idėja tokia, kad įmanoma racionaliai mąstyti (ir skaičiuoti) apie egzistuojančias nesibaigiančias begalybes, ir kad yra begalybių, didesnių už kitas! Taip ir Alva Noto erdvės vakuume, matematinio nulio akivaizdoje bandė sugaudyti fantasmagorišką skirtingų begalybių konceptą ir jį racionaliai pertvarkyti, suteikti jam loginį, ritmu išskleistą pavidalą. Garsinio triukšmo okeanas kurį laiką bangavo Šiuolaikinio meno centro salėje, kol muzikinės begalybės aritmetika priėjo neišvengiamą lemtį – skaičiavimo pabaigą. O po to durys užsivėrė ir erdvė užsisklendė laukti kito trukmės, baigtinės begalybės akto.

Alva Noto pasirodymas Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ 2021

[1] David Toop. Ocean of Sound. London: Serpent’s Trail, 2018. X skyrius

Straipsnio autorius:
Domas Junelis baigė Filosofijos ir politinės kritikos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, ir šiuo metu studijuoja Vilniaus universiteto Filosofijos magistro programoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *