Alternatyvi edukacija. Dešimt metų trunkantys Ruperto debatai apie kūrybingą mokymosi įstaigą

Rupert, įsikūręs tarp miškų Vilniaus šiaurėje, siekia kurti „platformas pokalbiams, tyrimams ir mokymuisi“.

Alternatyvios edukacijos programa (AEP), greta viešų renginių organizavimo ir tarptautiniu mastu pripažintos meno rezidencijos, yra viena iš trijų svarbiausių šio meno centro veiklos sričių. Nepaisant jos svarbos Ruperto vizijai, iki šiol žinia apie AEP tarptautiniu mastu sklido turbūt mažiausiai.

Tačiau dabar taip nebėra. AEP įkurta siekiant suteikti Lietuvoje gyvenantiems bet kokios tautybės menininkams galimybę integruoti savo praktiką į platesnį kontekstą ir pradėti karjerą už akademinės sistemos ribų; bet Ruperto rezidencijų programą nuo pat jos įkūrimo lydėjusi sėkmė ir milžiniška jos paklausa ilgainiui paskatino didesnį susidomėjimą dalyvauti Alternatyvios edukacijos programos kasmetiniuose atviruose kvietimuose.

Dabar į šią programą susirenka eksperimentinio, transdisciplininio ir palyginus nebrangaus išsilavinimo meno srityje ieškantys dalyviai iš visos Europos ir Lietuvos. Šešių mėnesių trukmės programa kviečia lektorius, menininkus, rašytojus, kuratorius ir kitus kūrėjus iš įvairių šalių vesti seminarus ir mentorystės sesijas nedidelei dalyvių grupei.

Kadangi neseniai Rupertui sukako dešimt metų, kalbuosi su AEP kuratoriumi Tautvydu Urbeliu apie iniciatyvos tikslus, skirtingų mokymosi modelių poreikį ir bendrą meno edukacijos situaciją.

—-

JL Murtaugh: Kaip gimė mintis steigti Ruperto alternatyvios edukacijos programą?

Tautvydas Urbelis: Išties Rupert prasidėjo pirmiausia būtent kaip alternatyvios edukacijos programa. Viskas vyko dar prieš man pradedant ten dirbti, bet iš buvusių darbuotojų ir steigėjų supratau, kad tokiai programai buvo poreikis. Ji įkurta prieš dešimt metų, kai ir švietimo, ir meno aplinka Lietuvoje gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Manau, kad vienas iš pagrindinių poreikių buvo gauti daugiau informacijos ir vytis tai, kas vyko „Vakaruose“. Atrodė, kad visas likęs pasaulis mus stipriai lenkė, ypač kalbant apie skirtingų disciplinų ir teorijų jungtis.

Buvo žmonių, kurie domėjosi tarp- ar transdiscipliškumu, teorijos, filosofijos, mokslinių tyrimų ir meno praktikos jungtimis, ko galbūt trūko meno akademijose ir universitetuose, ypač prieš dešimt metų. Internetas buvo kitoks, ir apskritai prieiga prie informacijos tam tikrais atžvilgiais kai kuriems žmonėms buvo ribota. Informacijos apykaita tarp Lietuvos ir likusios Europos nebuvo tokia sklandi kaip dabar, ypač kalbant apie studentus, besidominčius, kas vyksta mene ir norinčius įsitraukti į bendrą pokalbį.

Reikėjo kitokių žinių, reikėjo tapti dinamiškesniais, drąsesniais. Nes universitetai gali būti gan lėti, jiems sunku reaguoti į besikeičiančius studentų poreikius.

JLM: Ar yra kokių objektyvių priežasčių, dėl ko Ruperto programa galbūt yra pranašesnė už akademinę?

TU: Nesakyčiau, kad kažkuri yra geresnė už kitą. Man atrodo, prasmingiau būtų kalbėti apie jų skirtumus, ką jie gali reikšti tų programų dalyviams ir ką gali duoti besikeičiančiam švietimo kraštovaizdžiui apskritai. Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, yra Ruperto lankstumas. Tai mažesnė struktūra, ji gali lengviau keistis, daug greičiau ir be didelių praradimų diegti naujoves.

Be to, tai jaunesnė institucija, su ja susiję žmonės ne taip stipriai laikosi vienos mąstymo mokyklos ar metodikos. Jie lankstesni, drąsesni. Tai ypač akivaizdu, kai susiduriame su menininkų lūkesčiu, kad aplinka atitiktų jų laisvės viziją. Mes lengviau prisitaikome prie jų norų ir poreikių, suteikiame erdvės nesėkmėms ir bandymams kurti tai, ką jie nori.

Tad svarbiausi skirtumai yra lankstumas ir tempas. Ir entuziazmas – tiek kurti, tiek eksperimentuoti, tiek priimti kartkartėmis vis tiek neišvengiamas nesėkmes. Tačiau nesiimčiau teigti, kad Rupert dėl to yra geresnė vieta mokytis. Edukacija yra sudėtingas procesas, apimantis platų poreikių ir kompetencijų tinklą.

JLM: Entuziazmas: mažiau to specifinio nuovargio, kuris laikui bėgant įsiskverbia į daugelį švietimo įstaigų.

TU: Žmonės mažiau bijo, kad kokia smulkmena nepasiseks. Nėra tiek daug spaudimo išlaikyti status quo tam, kad pateisintum savo poziciją, meninę praktiką ar net tapatybę. Pavyzdžiui, čia retkarčiais galima ir nusikeikti. Tai privilegija, kurią suteikia darbas entuziastingoje ir lanksčioje aplinkoje!

JLM: Ar sutiktumei, kad Ruperto struktūroje nėra hierarchijos? Kaip, pavyzdžiui, sudaroma programa, sugalvojama tema metams ar ilgesniam laikotarpiui?

TU: Viskas priklauso nuo to, ką laikysime hierarchija. Visi turime atlikti labai aiškius vaidmenis. O kadangi komanda tokia nedidelė, prireikus tie vaidmenys persidengia. Pavyzdžiui, būsimos programos temą darbuotojai galvoja drauge.

Ruperto direktoriui – ar iki šiol, direktorei – tenka nemažai administracinių pareigų, be to, ji atsakinga ir už tai, kaip įgyvendinama bendra įstaigos veiklų kryptis. O toji kryptis kyla iš Ruperto kuratorių darbo. Jie siūlo temas, kviečia mentorius, atrenka rezidentus ir alternatyvios edukacijos programos dalyvius. Prie to gali prisidėti ir kiti darbuotojai, tačiau pagrindinį darbą atlieka kuratorių komanda.

Turime ir komunikacijos vadovę, kuri siūlo sklaidos būdus, bei koordinatorę, kuri rūpinasi veiklų įgyvendinimu. Kiekvienas žinome savo stipriąsias puses ir esame atsakingi už skirtingus dalykus. Galima tai vadinti hierarchija, bet išties tai labiau susiję su pagalba vienas kitam ir darbo krūvio valdymu.

JLM: Nes veiklų įgyvendinama gana daug, ar ne? Programa išties gan kompleksiška. Žinau, kad nedirbai Ruperte visus dešimt jo gyvavimo metų, bet vis tiek paklausiu – kaip, tavo supratimu, Alternatyvios edukacijos programa keitėsi? Ar per tą laiką ji augo, vystėsi?

TU: Pokytis yra turbūt kaip tik tas žodis, kuris geriausiai Rupertą apibūdina. Ši institucija labai dinamiška. Greta aiškiai apibrėžtos programinės Ruperto struktūros yra ir mažiau apibrėžta, nerašyta, kažkas panašaus į vaibą.

Man atrodo, kad jame dirbant, arba jei kas nors seka Rupertą visus dešimt metų, jo tapatybė atrodo gan atpažįstama ir nuosekli.

Palauk… koks buvo klausimas?

JLM: Norėjau išgirsti, kaip institucija keitėsi. Kas, tavo žiniomis, buvo pradžioje ir kas pasikeitė. 

TU: Svarbiausia turbūt tai, kad padaugėjo struktūros ir strategijos, ypač kalbant apie Alternatyvios edukacijos programą. Bet nebuvo prarastas ir eksperimentiškumas, dinamiškumas. Geriau suvokiame, kas esame ir ką darome, ypač – kuo galime būti naudingi kitiems. Tai labai padeda.

Turint tokį supratimą galima drąsiai žingsniuoti toliau, didinti intensyvumą, kurti iššūkius, gilintis, eksperimentuoti. Tam tikri saugikliai lieka, žinoma, kad visa institucija nenulėktų nuo bėgių. Tai leidžia išlaikyti vientisumą.

Rupert prasidėjo iš aistros. Toji aistra ir veda jį toliau, žinoma stumdama jį ir link perdegimo – nuolatinis svyravimas ties perdegimo riba neišvengiamas. Tiek daug investuoji ir sulauki tiek daug atgal. Tai intensyvi dinamika. Alternatyvios edukacijos programos atveju eksperimentinė buvo ne tik intencija, bet ir struktūra. Ji kūrėsi procese.

[Pavyzdžiui,] tai, kad programa gali turėti temą, buvo kažkas naujo, tai buvo eksperimentas. Anksčiau tikslas buvo vienas ir visuomet tas pats: iš esmės pakeisti tai, kaip suprantame edukaciją, ir įgyvendinti naujas idėjas. Tai buvo bandymų poligonas, laboratorija, kurioje galima išbandyti naujus mokymosi būdus ar tiesiog čia pat juos taikyti. Nuolatinio tobulinimo(si) vieta, kur idėjos gali būti labai vaisingos, bet kur atskleidžiamas ir jų ribotumas.

Tai niekur nedingo. Tik atsirado kiek daugiau struktūros, o grįžtamasis ryšys padeda užtikrinti, kad girdėtume ne vien savo pačių mintis.

JLM: Kai sakai „grįžtamasis ryšys“, turi omenyje grįžtamąjį ryšį su programos dalyviais ar platesnį kontekstą?

TU: Ir tai, ir tai, bet daugiausia ryšio palaikome su buvusiais rezidentais, darbuotojais ir kitais žmonėmis, anksčiau dalyvavusiais edukacijos programoje, kurių nemažai grįžta į Rupertą jau kituose amplua. Jų įžvalgos labai padeda pamatyti, kas keičiasi ir kas lieka pastovu.

JLM: Kokius modelius esate nagrinėjęsi, kokiais modeliais rėmėtės veiklos pradžioje – tu pats arba Rupert? Ar yra panašių iniciatyvų regione ar užsienyje, kurios jus būtų ypač paveikusios ar įkvėpusios Ruperto alternatyvios edukacijos programą?

TU: Negaliu kalbėti už kitus, bet esu tikras, kad tokių modelių būta. Kai pradėjau dirbti, o atėjau ne visai iš meno lauko, įsivaizdavau, kad tokių iniciatyvų yra gana gausu. Bet iš tikro…

JLM: Jų labai nedaug.

TU: Taip, ir nors nedidelių su edukacija eksperimentuojančių meno erdvių yra nemažai, jos, deja, gan greit užsidaro. Bet šiuo atžvilgiu itin vertinu kitus kontekstus, ne tik meno. Manau, kad mūsų institucijai ne meno erdvės turi žymiai daugiau įtakos. Bent jau man.

Pavyzdžiui, Kopenhagos restoranas „Noma“. Man atrodo, kad jo įtaka mūsiškei alternatyvios edukacijos programai kone didžiausia. Arba, pavyzdžiui, mano ilgametė patirtis skvotų bendruomenėse. Tai praeitis, su kuria turėjau vienaip ar kitaip susitaikyti. Dirbdamas Ruperte išmokau praktines tokio tipo žinias taikyti [praktinėse,] teorinėse ar institucinėse struktūrose.

Yra, be abejo, ir daug metų veikiančios švietimo įstaigos, tokios kaip Olandijos meno institutas, Casco, „School of the Damned“ („Prakeiktųjų mokykla“) ar „Mountain School“ („Kalnų mokykla“) JAV. Iš visų jų galima semtis daug įkvepiančių dalykų ir pamokų. Taip pat yra ir „Serpentine“ galerija Londone. Ypač vertinu jos atliekamus tyrimus. Ateityje ir mes turėtume labiau tuo užsiimti, daugiau laiko skirti tyrimams ir savo raidai. Ne viskas turi būti vieša, turėtume pasilikti daugiau erdvės eksperimentams.

JLM: Įdomu, kad paminėjai kaip tik šias iniciatyvas, nes jos ir man asocijuojasi su tuo, kaip dirba Rupert. Kaip ir sakai, meno kontekste tokių iniciatyvų nėra daug. Dirbdamas su Autarkia^[1] ir Syndicate^[2] taip pat su tuo susiduriu – egzistuoja dar keletas panašių iniciatyvų, ir galima tyrinėti tuos jų veiklos aspektus, kurie geriausiai atliepia mūsų aplinkybes. „Noma“, beje, išties yra puikus pavyzdys, skatinantis eksperimentuoti.

TU: Vidinė jų struktūra, požiūris į kūrybą, drąsi ir drąsinanti aplinka.

JLM: Kita tema – alternatyvios edukacijos auditorija. Per pastaruosius dešimt metų ji labai pasikeitė. Iš pradžių AEP buvo labiau orientuota į vietos bendruomenę. Iš mano perspektyvos atrodo, kad ilgainiui ji tapo gal ne rezidencijos programos konkurente, bet bent jau dar vienu rezidencijos tipo pasiūlymu. Žmonės atvyksta joje dalyvauti iš daug toliau nei prieš tai. Ką apie tai manai? Esu tikras, kad šią tendenciją puikiai žinai.

TU: Taip, aš tai žinau. Tai vienas svarbiausių klausimų mūsų komandoje, ypač dažnai kylantis kalbant apie strateginius planus ir finansavimo paraiškas. Pirminė idėja buvo ir, turiu pabrėžti, tebėra padėti jauniems vietos ir Lietuvos menininkams. Pradžioje šis tikslas buvo labai aiškus ir akivaizdus, dabar gal mažiau, bet intencija išlieka. Vienu metu turėjome rinktis. Pradėjome gauti daugiau paraiškų iš užsienio: gerų paraiškų, kurias atsiuntę žmonės buvo pasiryžę atvykti į Vilnių šešiems mėnesiams, net jei pakviesti juos galėjome likus tik mėnesiui iki programos pradžios.

JLM: Jiems tai didžiulis įsipareigojimas.

TU: Tai nuostabu ir kartu gan beprotiška. Turėjome savęs paklausti, ar neturėtume įvesti vietinių menininkų ir menininkų iš užsienio kvotų. To nepadarėme, bet nutarėme ieškoti kitų būdų, kaip atverti programą, ir kokią naudą vietos menininkai galėtų gauti net jei jie toje programoje nedalyvaus. Kiekviename cikle dalyvauja tik aštuoni ar devyni žmonės, tad vietų skaičius labai ribotas. Programos nauda gali būti labai žymi ir ilgalaikė, tačiau vis tiek tai tik devyni žmonės. Tad kilo klausimas, kaip programa galėtų plėstis.

Šiais metais pabandėme įvesti kelias naujoves, drauge su Vilniaus dailės akademija ir Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetu) organizuojame viešas paskaitas. Tai gan nauja: dieną prieš kūrybines dirbtuves su programos dalyviais tas pats žmogus, kuris veda dirbtuves, skaito viešą paskaitą. Tai gali būti ir menininko paskaita apie savo kūrybą, performansas, bet kas, ką drauge su tuo žmogumi sugalvojame. Dažniausiai šiuos renginius organizuojame Vilniaus dailės akademijoje arba Vilnius Tech, norėdami atkreipti ir studentų dėmesį, bet renginiai atviri visuomenei. Tikimės, kad tai leis mums ne tik plačiau pasidalinti nuostabių tutorių žiniomis, bet ir sukurti sąlygas programos dalyviams pabendrauti su kitais žmonėmis. Tai nepaprastai prasminga, nes programos dalyviai, atvykę čia šešiems mėnesiams, kupini energijos ir didžiulio atsidavimo, gali įkvėpti kitus – su vietos meno bendruomene užsimezgantys santykiai gali būti labai vertingi visiems.

Tai viena mūsų taktikų. Kita – tai bendros darbo ir kūrybos erdvės buvusiame siuvimo fabrike (dabar „Tech Zity Vilnius“), kuriomis alternatyvios edukacijos programos dalyviai gali naudotis tiek savo reikmėms, tiek viešiems renginiams. Projektų erdvės valdymas – gana geras pratimas programos dalyviams, be to, tokios erdvės dėka ir pati programa tampa geriau matoma visuomenei. Sulaukėme daug svečių ne tik iš meno lauko, bet ir iš aplinkinių kvartalų.

Rengiame ir specialų leidinį, skirtą šių metų alternatyvios edukacijos programai. Visa tai yra pirmieji mūsų bandymai atverti programą nenustatant kvotų, pagrindinį dėmesį ir toliau skiriant vietos menininkams, tik jau kitais būdais nei anksčiau.

JLM: Įdomu, kad programa buvo sumanyta kaip būdas sumažinti [Lietuvoje] jaučiamą atskirtį nuo to, kas vyksta platesnėje meno bendruomenėje. Ar nemanai, kad toks didelis skirtingų šalių kūrėjų susidomėjimas Rupertu rodo alternatyvių švietimo modelių trūkumą užsienyje?

TU: Taip, žinoma. Manau, šis klausimas susijęs su meno edukacijos samprata. Štai kodėl įvairios trumpalaikės programos, pavyzdžiui, vasaros mokyklos, bando vienaip ar kitaip perkonfigūruoti švietimą, perimti mokymosi priemones į žmonių rankas, veikti už tradicinių institucijų ribų. Akademinė sistema leido atsirasti tam stokos jausmui, apie kurį kalbi ir pasirūpino, kad jis nedingtų. Ar tai iš tiesų trūkumas, o gal tiesiog tokie yra tradicinės akademinės struktūros rėmai? Tai gana sudėtingas klausimas, į kurį atsakyti kol kas tikriausiai neįmanoma.

Mokantis didelėje įstaigoje, kurios kartais gali būti itin vangios, gali atrodyti, kad išorinis pasaulis yra daug greitesnis, turtingesnis, dosnesnis nei toji įstaiga. Alternatyvūs švietimo modeliai gali tapti atsaku tam jausmui.

Jei tradicinis universitetas skatina jausti stoką, tai savaime palankus signalas tam, ką vadiname alternatyvomis.

JLM: Kaip į visa tai reaguoja vietos bendruomenė? Tavo teigimu, Rupertas tapo alternatyva tam, ką siūlo tradicinės įstaigos. Tad kaip sekasi bendrauti su Dailės akademija ar kitomis institucijomis – Lietuvoje, regione ar užsienyje?

TU: Laikausi nuostatos, kad Rupertas yra ne alternatyva Dailės akademijai, o alternatyva, kuri jungia skirtingus požiūrius, akademinį kontekstą ir neakademinį; apjungia ir akademinio modelio šalininkų, ir jo priešininkų balsus. Skirtingų požiūrių, metodologijų, mąstymo mokyklų navigavimas leidžia kurti pilnavertę alternatyvą, t. y. tokią, kuri nėra priklausoma nuo savo „priešingybės“.

Gali būti, kad anksčiau Ruperto programa buvo stipriau pozicionuojama kaip priešstata tradiciniams modeliams. Bet dabar esame sukaupę pakankamai žinių, bagažo ir patirties, kad galėtume kurti programą, kuri nepriklauso nuo priešpriešos akademinei struktūrai.

Santykio su Dailės akademija pagrindas yra mūsų skirtumai. Pirmiausia stengiamės kalbėtis su studentais, parodyti jiems, kad jie nebūtinai yra „kenčiantys menininkai“ po akademiniu jungu. Nebūtina save laikyti opozicija gąsdinančiam Kitam, ar tai būtų mokslo įstaiga, ar valdžia, ar institucija. Tiesa, tam tikro intensyvumo dinamika ir įtampa neišvengiamai egzistuoja. Tai rodo mūsų pasitikėjimą savimi, nebijojimą įsitraukti į pokalbį su šiuo „kitu“ ir, dažnai, pastebėti, kad kai kurios įtampos buvo gan dirbtinės. Žinoma, ne visos jos tokios. Galime bendradarbiauti ir vis tiek nebijoti savo skirtumų.

JLM: Ruperto alternatyvios edukacijos programa nuo vietinių aukštojo mokslo įstaigų skiriasi, be kitų dalykų, tuo, kaip ji dirba su temomis. Temų dėka tam tikro laikotarpio edukacijos turinys įgyja vientisumo, o tai diktuoja ir ką kviečiate dėstyti, ir kokie į programą susirenka dalyviai. Dabartinė tema yra „Magija ir ritualai“. Kaip ją pasirinkote? Ir kodėl yra svarbu turėti temą?

TU: Kaip ir dauguma mano dabartinių kolegų, periodiškai keičiamos temos idėją ir pačią temą paveldėjau iš ankstesnės komandos. Buvo sumanyta, kad tris metus Ruperto programa kasmet bus skiriama vis kitai temai. Pirmoji buvo susijusi su institucine kritika, antroji – „Rūpestis ir tarpusavio priklausomybė“, o paskutinioji – „Magija ir ritualai“. Po antrųjų metų svarstėme, ar verta imtis „Magijos ir ritualų“, nes nė vienas mūsų nedalyvavo, kai ši tema buvo pasiūlyta.

Nusprendėme sumanymą įgyvendinti iki galo, nes iššūkis suintrigavo. Tai atrodė prasminga, o aš pats [originalią temų seką] sau aiškinu kaip ilgą introspektyvų žvilgsnį į tai, kaip nomadiška edukacijos iniciatyva tampa institucija.

Institucinės kritikos tema leido tirti, kas yra institucija, kaip ji veikia, kokie jos trūkumai ir panašiai. Tuo tarpu „Rūpestis ir tarpusavio priklausomybė“ nukreipė žvilgsnį į tuos, kas už meno scenos ribų gali susipažinti su tuo, ką čia darome: dirbome su įvairiomis marginalizuotomis bendruomenėmis, tyrinėjome, kiek jie susiduria, o dažniausiai neturi galimybės susidurti, su menu. Galiausiai, programa „Magija ir ritualai“ žvelgia toliau nei tai, kas šiuo metu įmanoma, už dabartinių diskursų ir struktūrų ribų, ieškodama to, kas yra žinių periferijoje, kas galbūt laikoma neverta mokslinių tyrimų ar institucinių programų. Siekia pamatyti tai, ko dar nėra.

Galima sakyti, kad temų kaita suteikia struktūrą, arba sudaro sąlygas jai kurtis. Temos gali konsoliduoti tam tikrą požiūrį ar kryptį. Temos taip pat parodo, ką tyrinėti nori mūsų komanda ir skatina megzti pokalbius su potencialiais veiklų partneriais, bendradarbiais.

Tad žmonės, kurie mums pasirodė įdomūs, sulaukė iš mūsų ne tik „Mums patinka, kaip jūs dirbate, atvykite čia ir padarykime ką nors kartu“, bet ir „Mes dirbame su štai šia platesne tema“. Manau, kad toks kvietimas labiau įkvepia. Ypač kolektyvinis darbas prie kažko naujo tikrai padeda nukreipti procesą tokia linkme, kuri įdomi ir visam kolektyvui, ir kiekvienam asmeniškai. Tad temos atsiradimas institucijos veikloje įnešė daugybę pokyčių.

Kiekviena iš trijų Ruperto programų dirba su tema kiek skirtingai. Skleisti žinią apie Alternatyvios edukacijos programos iniciatyvas padeda keturi pagrindiniai ramsčiai. Vienas jų yra tema, bendra visai institucijai. Antrasis – teorija ir tyrimai, pirminis akstinas alternatyvios edukacijos programos atsiradimui. Visi tie intelektualiniai reikalai.

Trečia, transdisciplininis požiūris, kuris yra ypač svarbus turint omenyje trumpą programos trukmę. Net jei grupės nariai dirba gan panašiai, transdisciplininės veiklos suteikia programos dalyviams daugiau galimybių susipažinti su tuo, kaip dirba jų kolegos ir kokie yra jų metodai.

Galiausiai – praktinis aspektas, kuris paskutiniu metu vis svarbesnis: praktinės žinios. Gali būti, kad menininkas kuria nuostabiai, bet nemoka išrašyti sąskaitos; arba jam sunku užsitikrinti finansinį stabilumą ar pragyvenimą; arba gal jį į neviltį varo sutartys ir klaidi biurokratija; o gal paraiškose finansavimui jis rašo pernelyg konceptualius tekstus. Arba ji. Stengiamės diegti praktines žinias, svarbias karjerai ir padedančias prisitaikyti prie įvairių situacijų ir biurokratijos.

JLM: Dabar, kai baigiasi trejų metų ciklas…

TU: Ketverių metų, nes ėmęsi „Magijos ir ritualų“ nusprendėme, kad vienerių metų neužtenka, ypač turint omenyje pastarųjų dvejų metų pasaulinius įvykius.

JLM: Vadinasi, požiūris keičiasi. Ką galvojate daryti toliau? Galbūt dar negalite atskleisti, ką, bet kaip naudojate šio etapo patirtį galvodami apie ateities veiklas?

TU: Yra keletas dalykų, kuriems norime skirti mažiau energijos nei iki šiol, ir keletas, kuriuos norime sustiprinti. Norime sustiprinti dinamiką tarp trijų Ruperto programų – rezidencijos, AEP ir viešų renginių, t.y. siekiame, kad ryšiai tarp jų būtų stipresni, būtų daugiau vientisumo. Kitas mūsų tikslas – išmokti komunikuoti apie institucijoje vykstančius nematerialius procesus ir toliau plėtoti savo žodyną, kurį sudaro ne tik parodos, bet ir kūrybinės dirbtuvės, įrašai žurnale, podkastai, publikacijos ir daugybė kitų bandymų aprėpti procesualumą ir efemeriškumą nesiekiant kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Norime suprasti, kaip darbas su temomis gali būti naudingas bendrai mūsų struktūrai; ir sukurti tokią struktūrą, kuri būtų pakankamai lanksti ir kompleksiška, kad nestokotų nei vientisumo, nei dinamikos, bet ir kad neapsunkintume ta struktūra žmonių, su kuriais dirbame, ir savo auditorijos.

JLM: Įdomu. Ar tai reiškia, kad padaugės sąsajų tarp skirtingų Ruperto veiklų – rezidencijos, edukacijos ir Ruperto organizuojamų viešų renginių? 

TU: Taip, bet sąsajos gali gimti ir programos viduje arba su tam tikrais išoriniais veiksniais. Taip vienoje vietoje nykstantis ryšys atveria galimybę naujam dariniui. Pavyzdžiui, alternatyvios edukacijos programos dalyviai šiuo metu dirba vienoje iš Ruperto studijų mieste [buvusiame siuvimo fabrike], ir toji projektų erdvė yra bandymas užtikrinti, kad daugiau programos laiko būtų skirta tyrimams ir idėjų plėtojimui. Turiu omeny ne atskirus etapus, tokius kaip „dabar ruošiamės“ ir „dabar įgyvendiname“, bet veiklas, kurios persidengtų ir leistų nuolat grįžti prie tyrimo ir tobulinimo. Taip pat turime suprasti, kaip neprisiimti per daug įsipareigojimų ir pernelyg neįsipainioti į šiuos tikrai sudėtingus dalykus. Staiga atsiranda viešas rezultatas, kuris nėra viešų Ruperto renginių programos dalis.

JLM: Ko tu asmeniškai ateityje tikėtumeisi iš Alternatyvios edukacijos programos? Tarkime, per artimiausius penkerius metus.

TU: Norėčiau, kad ji sklandžiai integruotųsi į viešą renginių programą ir palaikytų abipusiai naudingą santykį su rezidencijomis. Bent jau tiek, kiek tai matoma visuomenei, komunikuojama viešai. Tuo tarpu institucijos viduje ir toliau liksime labiausiai eksperimentine jos dalimi, leisime sau išbandyti naujus dalykus, stengsimės visuomet pasilikti laiko nesėkmėms ir jas priimti. Be to, norėčiau, kad Alternatyvios edukacijos programa užmegztų daugiau ryšių su kitomis panašaus tipo meno programomis ir galima būtų keistis ir dalintis žiniomis. Šiuo metu prie to dirbame. Taip pat dairomės ir į tai, kaip galima būtų panaudoti kai kurias naujų technologijų, susijusių su web3, galimybes, galinčias pakeisti, kaip veikiame ir kaip užsitikriname finansavimą.

Akivaizdu, kad tradicinės akademinės struktūros nebegali pilnai atliepti studentų poreikių. Didesnė sąveika duos nenuspėjamų rezultatų, o jie savo ruožtu lems meno ir alternatyvios edukacijos ateitį. Tai kuria daug energijos ir skleidžia žinią, kad neprivaloma kliautis vien akademine sistema. Galima rinktis iš lygiaverčių variantų. Menas ir kultūra tam jau yra pasirengę.

JLM: Pastebėjau, kad AEP tutoriai ir svečiai vis dažniau dirba jau ne tik vizualiųjų menų srityje. Tikriausiai pastebėjai tą patį ir programos dalyvių tarpe, tai šiuolaikinių praktikų tendencija apskritai. Mane alternatyvūs švietimo modeliai, tokie kaip tavo paminėta „Noma“, domina tuo, kad jie sugeba pasiekti platesnę auditoriją, nei patys buvo numatę. Tad ir žmones, dirbančius meno srityje, bet galbūt nebūtinai daugiausia meno srityje, tokio pobūdžio iniciatyvos itin traukia.

TU: Taip, tai vienas iš daugelio tikslų, o „šiuolaikinė praktika“ yra puikus būdas tai įvardyti! Visa tai kyla taip pat ir iš mano asmeninės patirties, mano išsilavinimo filosofijos ir politikos mokslų srityse. Mano studijų transdiscipliniškumas man buvo labai naudingas. Jis leido išvengti akademinės disciplinos sąstingio. Dabar ši patirtis leidžia išvengti nesaugumo, susijusio su konceptualizavimo problemomis, kurios gali trukdyti artikuliuoti savo veiklą arba padėti susigaudyti, kaip elgtis, kad būtum legit vienoje ar kitoje srityje. Visose srityse gausu nerašytų taisyklių. Atrodo, kad visi, jau esantys tam tikroje srityje, tas taisykles žino, bet galiausiai jos gali būti tik keistos bandymų išlaikyti status quo ir socialinį kapitalą liekanos. Svarbu sukurti erdvę, nepriklausomą nuo to, kas suvokiama kaip priespauda – tikra ar įsivaizduojama. Jei institucija išdrįsta žengti į teritorijas, kurios suvokiamos kaip nevertingos, šis jos žingsnis kažkam gali tapti įkvėpimu; jei ji nebijo iš to kylančios kritikos bei klaidų, kurių gali atsirasti. Tačiau tai sudėtinga ir reikia būti atsargiems.

Tad, taip, mes gerai sutariame su žmonėmis, kurie aiškinasi, kaip būti „mene“ arba kaip „nebūti mene“. Pavyzdžiui, dauguma mūsų stažuotojų ateina ne iš meno srities. Situacija nuolat keičiasi, ir dažnai geriau tuos pokyčius priimti nei bandyti viską skirstyti į dėžutes.

Galų gale visai nereikia „paprastinti“ diskurso tam, kad jis neva būtų geriau suprantamas. Galima išlaikyti tą patį intensyvumą, bet skleisti jį skirtingais būdais. Tereikia turėti pakankamai erdvės eksperimentams ir atsijoti nesėkmingus bandymus.

JLM: Ko išmokai iš šios programos?

TU: [Juokiasi] Tai absoliučiai transformuojanti patirtis. Galėčiau apie tai kalbėti be galo.

Po akademinės veiklos čia pagaliau išmokau atsipalaiduoti. Suprasti, kad yra tiek daug įdomių dalykų, jei tik leidi sau pasidairyti po nepažįstamas sferas. Aktyviai priimti sprendimus, bet išlikti atviram patirčiai. Pripažinti išskirtinius žmonių, su kuriais dirbi, gebėjimus. Leisti kitiems parodyti kelią, arba vieną iš daugelio kelių.

Be galo daug sužinojau. Daugiausia todėl, kad ši edukacinė ir bendravimo erdvė nuolat meta iššūkį mano išankstinėms nuostatoms. Kartais tik atvykę Alternatyvios edukacijos programos dalyviai ar rezidentai turi išankstinių įsitikinimų apie meno institucijas ar apie tai, kas yra kuratorius. Tai sukuria keistą galios disbalansą. Galima manipuliatyviai suvaidinti, kad menininkas ir kuratorius yra radikaliai skirtingose pozicijose ir turi skirtingų žinių. Kad tai iš esmės skirtingi pasauliai. Tai tiesa, bet tik iki tam tikro lygio. Mes turime ir gana daug bendro. Manau, kad esame sąjungininkai, tik šiek tiek skirtingi. Gerai, kartais gerokai skirtingi. Galime žaisti ir eksperimentuoti. Galime pripažinti galios disbalansą ir hierarchines struktūras, o jas pripažinę galime ir abu (ar visi) kartu jas pakeisti.

JLM: Tai labiau pastebėjimas nei klausimas, bet apie žmones, kuriuos paskutiniu metu esate pakvietę į programą, sunku būtų pasakyti, kad jie yra tik menininkai, tik kuratoriai arba tik muzikantai. Bet jie nebūtinai yra ir vadinamieji „slešai“, pvz. menininkas / kuratorius, menininkas / muzikantas. Jie išmano daugiau nei vieną sritį, ir kiekviena tų sričių jiems vienodai svarbi. Naudoji žodį „transdisciplininis“, bet, man atrodo, tai kažkas daugiau. Tai gilus kelių sričių išmanymas, o ne iš keleto sričių surinkti žinių trupiniai.

TU: Tiesą pasakius, man visos tos kategorijos vis dar atrodo labai keistos. Kuratorius, vizualusis menas, transdiscipliniškumas… Kai pradėjau dirbti Ruperte, teko aiškintis, kas yra kuratorius.

JLM: [Juokiasi] Aš iki šiol nesuprantu. 

TU: Taip, baisiai painu, bet dabar aš šio klausimo nebesišalinu. Priimu ne kaip kažką, ko man trūksta, bet kas leidžia kiek kitaip įsisavinti žinias. Bandai fiksuoti skirtumus, kad padarytum kažką, ko nebuvo pradinėje prielaidoje.

Mus supa nesibaigiantys informacijos srautai; atlikdami įvairias funkcijas ir vaidmenis galime kurį laiką tuos srautus kaupti. Vis dėlto ribos tarp disciplinų nėra tokios „kietos“ kaip anksčiau. Tai atveria daugiau galimybių nei apibūdinti žmogų vieninteliu vaidmeniu. Turėti tokį vaidmenį gali būti smagu, bet taip pat labai netikslu, netgi žalinga.

JLM: Kaip jau kalbėjome apie Rupertą – reikia neprarasti dinamiškumo, bet užsitikrinti ir saugiklius. Sukurti sistemą, kuri leistų judėti jos viduje; aptvertą sodą, platesnį, nei tai, ką gali pasiūlyti tradicinė institucija. Kad tai gali padaryti individas.

TU: Ką atradau pačioje pradžioje, bet pasitvirtina ir kai jau esu įnikęs į „Magiją ir ritualus“ – kai kuriems žmonėms magija ir ritualai yra vidinė, internalizuota praktika. Jų gyvenimas, jų pasaulis. Tuo tarpu kitiems tai galbūt labiau tyrimų tema.

Tada kilo klausimas: ar įmanoma sukurti erdvę, kurioje šie skirtingi pasauliai sugyventų? Ir kaip balansuoti tarp rūpesčio, dėmesingumo, nuolat kintančių išankstinių nuostatų, hierarchijų ir įvairių jėgų dinamikų? Tačiau dveji nuostabūs metai parodė, kad įmanoma! Kartais nelengva, bet visada verta. Tam reikia nemažai struktūros, kompleksiškumo, permąstymų ir lygiai tiek pat „vadžių atleidimo“. Nepamirškime entuziazmo ir per didelio savęs nesureikšminimo – šie dalykai gali nuvesti labai toli.

—-

Rupert yra nepriklausomas, valstybės finansuojamas meno, rezidencijų ir edukacijos centras, įsikūręs Vilniuje. Rupert veikia nuo 2012 m.

Tautvydas Urbelis yra Ruperto alternatyvios edukacijos ir viešųjų programų kuratorius. Jis yra kuratorius, filosofas, tyrėjas ir kritikas. Vytauto Didžiojo universitete jis įgijo filosofijos bakalauro ir socialinės ir politinės kritikos magistro laipsnius. Urbelis yra dalyvavęs filosofijos, architektūros ir kritinės urbanistikos programose Vilniuje, Berlyne ir Roterdame. Jis taip pat yra dviejų nepriklausomų kultūros erdvių Kaune bendraįkūrėjas, vienas iš Kauno architektūros festivalio kuratorių. Šiuo metu jis plėtoja projektą, skirtą geismo ir architektūros tyrimams, rašo kultūros ir meno leidiniams.

JL (Liam) Murtaugh yra takios meno institucijos „Syndicate“ įkūrėjas bei dabartinis „Autarkia“ centro Vilniuje meno vadovas. Jis yra menininkas, kuratorius, rašytojas ir konsultantas. Per pastarąjį dešimtmetį Murtaugh organizavo meno pristatymus Londone, Kelne, Niujorke, Meksike, Čikagoje, Atėnuose, Vilniuje ir kitur. 2022 metų pabaigoje jis kaip menininkas dalyvavo „Lower Cavity“ rezidencijoje JAV, Masačusetso valstijoje, o šiais metais – Nidos meno kolonijos rezidencijoje. Kilęs iš Čikagos, šiuo metu gyvena tarp Vilniaus ir Londono.

Atkreipiame dėmesį, kad autorius dažnai dalyvauja Ruperto rezidencijų programoje kaip kviestinis tutorius.

[1] Autarkia (autarkia.lt) – menininkų dienos centras Vilniuje. Tai nepriklausoma meno iniciatyva, lygiagrečiai vykdanti restorano („Delta Mityba“), renginių erdvės, kūrinių prodiusavimo ir projektų valdymo funkcijas. Interviu autorius šiuo metu yra šio centro meno vadovas.

[2] „Syndicate“ (syndkt.com) yra taki meno įstaiga. Iki 2020 m. ji valdė fizines galerijų erdves Londone, Kelne ir Los Andžele, o dabar veikia nomadiškai. Interviu autorius yra jos įkūrėjas ir direktorius.

 

Iš anglų k. vertė Virginija Januškevičiūtė