Alternatyvaus rūpesčio teritorijos. Pokalbis su Algirdu Jaku

Hamburge gyvenančio ir kuriančio lietuvių menininko Algirdo Jako solo paroda „Savipalaikymo grupė“ Vilniaus grafikos meno centre (VGMC) turėjo būti atidaryta praėjusių metų gruodžio 10 dieną. Paskelbus antrąjį karantiną, paroda lankytojams atsivėrė tik virtualių parodos vaizdų ir menininko pasakojimų pavidalu. Pagavau save neįprastai ilgai dėbsančią į šios parodos nuotraukas: joje pristatomi kūriniai mane intrigavo savo švelnumu, skulptūriškumu, o visa tai vainikavo šių vizualių mįslių kvietimas pasivaikščioti po parodos rūpesčio teritorijas. Su Algirdu bendravome elektroniniais laiškais, kalbėjomės telefonu ir susitikome ekranuose, mėgindami pasiūlyti kelius po parodą bei aptarti esamas ir menamas slinktis meno lauke.

Justina Zubaitė (J. Z.): Žvelgdama į 2020-uosius, drįsčiau sakyti, jog rūpesčio savimi, kitais ir aplinka tema buvo viena iš dominuojančių temų ir praktikų kultūros lauke. Meno, rezidencijų ir edukacijų centras Rupert savo viešąją programą skyrė rūpesčio, tarpusavio priklausomybės ir įtraukių kultūrinių praktikų aptarimui; VDU menų galerija „101“ ir jos programų kuratorė Margarita Žigutytė veiklų sezono programoje taip pat tyrinėjo meilės ir rūpesčio kultūrinėje produkcijoje klausimus. Žvelgdama į parodos „Savipalaikymo grupė“ vaizdus, kupinus mįslingo jaukumo ir išskirtinio dekoratyvumo, regiu juos tarsi eiles apkabinimų ar būrius glėbių, kaip, pavyzdžiui, tie ažūriniai kiaušinius primenantys lizdai, laikantys piešinius ir smulkius objektus. Ar galėtum skaitytojus pavedžioti po šios parodos rūpesčio teritorijas?

Algirdas Jakas (A. J.): Iš tiesų, šių temų dominavimas pastebimas ir čia, Hamburge, tiesa, negalėčiau teigti, jog apie tai mąsčiau imdamasis šio projekto. Šįsyk norėjau kalbėti asmeniškiau, tad šie klausimai gana atsitiktinai sutapo su šiandieniniu zeitgeist. Parodos pavadinimas nurodo į neformalią situaciją, galbūt į šeimą, kurios modelį savipalaikymo grupės bando pakartoti.

Toks intymus ir asmeniškas ekspozicijos konstravimas leido apmąstyti nutylėtas šių praktikų puses, netradicinius sprendimus ir neoficialų minėtų praktikų reglamentavimą. Pamenu, kaip būdamas vaikas lydėdavau artimą šeimos narį į tokius susitikimus. Nors jie ir vykdavo institucinėje aplinkoje ir tiesiogiai juose nedalyvaudavau, tai, kad jie būdavo aklinoje tamsoje ir beveik mirtinoje tyloje, kurstė smalsumą, norą pažinti šių nematomų veiksmų pobūdį.

Kalbant apie parodoje pristatomus objektus, sutikčiau su tavo siūlymu žvelgti į juos kaip į „apkabinimus“. Šios jaukumo ir saugumo jausmus keliančios struktūros taip pat gali priminti motinos siluetą, religinius grotus arba, kaip sakei, lizdus. Poetiškai žvelgiu į asmeniškus kiekvieno jų gestus ir noriu leisti žiūrovui užmegzti pokalbį arba bandyti įspėti šių praktikų reikšmes. Panašiai kaip abstrakčių formų spėliojimo praktika taikoma gerinant žmonių, turinčių potrauminio streso sindromą, būklę. Tai iš dalies siejasi su mano paties patirtimi, kai, profesionalios terapijos būdams nepasiteisinus, buvau priverstas išgalvoti alternatyvius rūpesčio artimu metodus. Šiuo atveju man taip pat įdomus „kitapasauliškumas“, kaip nuoroda į įvairius dvasinius savipagalbos pratimus ir metodus.

J. Z.: Pastarųjų metų sveikatos krizės kontekste nemažai girdėjome apie kultūros institucijų prieinamumo svarbą – galimybę lankytis muziejuose ir galerijose, naudotis bibliotekų paslaugomis, dalyvauti bendruomenių kultūriniuose renginiuose. Sveikatos specialistai jau įvertino dalyvavimo kultūroje reikšmę gerinant žmonių ir bendruomenių psichologinę sveikatą. Naiviai tikiuosi, jog šie pastebėjimai reikšmingai papildys edukacinių meno pratikų veiklas ir praplės įprastą kultūros institucijų kaip „žinių archyvų“ sampratą.

Žinoma, tai anaiptol ne pirmas kartas, kai girdime apie terapinę meno funkciją arba apie šimtmečius skaičiuojančią meno terapiją (kuri dažniausiai atskiriama nuo „profesionalaus“ meno praktikų), tačiau man atrodo, jog būtent šiandien didžiosios meno institucijos, meno srities darbuotojai bei kiti profesionalai (politikai, psichologai, sociologai ir kt.) pabrėžia šį aspektą. Kaip tau atrodo? Ar padrąsintum tokį tavo parodos „vartojimo“ būdą? Ar „Savipalaikymo grupė“ gali tapti „savipagalbos“ struktūra?

A. J. Praėjusiais metais kultūros institucijos iš tiesų susidūrė su iki tol nematytais iššūkiais, tačiau atsirado ir erdvės atsinaujinimui. Hamburge buvo diskusijų apie muziejų transformaciją į lazaretus, galerijų atvėrimą ir jų erdvių perdavimą bei pritaikymą dirbančiųjų krizės priešakyje poreikiams. Kalbant apie „Savipalaikymo grupę“, naiviai tikėjausi, jog turėsime galimybę ją atverti lankytojams, be to, sklido gandai, jog galerijos veiklą atnaujins jau gruodžio viduryje. Tai būtų buvę prasminga, kadangi parodoje palikau erdvę žiūrovui, kad jis užbaigtų menamą ratą. Tai galbūt ir būtų gestas „savipagalbos“ struktūros link, tiesa, nesu tuo tikras. Galbūt šį klausimą vertėtų užduoti meno terapijos specialistui, kuris galėtų kruopščiai atrinkti meno kūrinius konkrečiam asmeniui ar grupei. Žinome apie traumas patyrusiems atidžias parodas, kuriose vengiama dirginti žiūrovus. Tad man lieka tik spėlioti, ar mano paroda būtų tinkama meditacijai ir panašioms praktikoms.

Algirdo Jako paroda „Savipalaikymo grupė“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

J. Z.: Vienas tavo pasiūlytų šios parodos raktažodžių buvo „hobiai“. Jis taip pat pratęsia mano ankstesnį klausimą apie meno terapiją. Pomėgiai ir amatai neretai yra priemonės, padedančios išgyventi psichologinius sunkumus. Tavo parodos objektai sukurti, „išnerti“ naudojant „Hobbies“ – karštų klijų šautuvus. Ar tai atsitiktinumas, ar tikslingas pasirinkimas?

A. J.: Hobių motyvas yra apgalvotai pasirinktas parodą jungiantis gestas. Mane įkvėpė mėgėjiški aiškinamieji filmukai, kuriuose įvairių laisvalaikio užsiėmimų entuziastai moko amatų technikų. Kai kurie yra kone apsėsti to, ką daro, iš naujo kartoja beveik tas pačias kompozicijas. Kuriant parodos objektus, kartojimas tapo mano kasdiene rutina ir, reikia pripažinti, tai buvo tam tikra terapija. Žinoma, pastarųjų metų uždarymų (angl. lockdown) kontekstas taip pat lėmė dalį sprendimų: dirbtuvių prieinamumas buvo ribotas, nelengva buvo ir įsigyti naujų medžiagų. Karantinams užsitęsus, o daliai mano pažįstamų jį išgyvenant svetimose šalyse, jie taip pat ėmėsi asmeniškesnių veiklų – rašė ar piešė. Taigi, sprendimas būti meno-mėgėju (angl. art-hobbyist) man atrodė logiškas.

J. Z.: Kokie kiti tavo pomėgiai?

A. J.: Mėgstu žiūrėti kačių ir šunų televiziją, lesinti paukščius.

J. Z: Jeigu neprieštarausi, norėčiau prisiminti tavo ankstesnius darbus, ypatingai 2018 m. parodą „Giraitė“ (Vilniaus grafikos meno centras). Vizualiai abi parodos atrodo panašios, galbūt dėl baltos/pilkos/juodos spalvų paletės, galbūt dėl kūrinių materialumo, jos tarsi nurodo viena į kitą. Kokius pastebi ryšius – konceptualius, teminius, formalius – tarp „Giraitės“ ir „Savipalaikymo grupės“?

A. J.: Manau, kad visos tavo išskirtos savybės ir jungia „Savipalaikymo grupę“ ir „Giraitę“. Nors šįsyk norėjau atitolti nuo ankstesnių darbų, nusigręžti nuo globalių ir politinių temų, kalbėti asmeniškiau. Vis dėlto, matyt, buvau kiek naivus – sunkiai pavyksta pabėgti nuo mano kūrybą šmėkliškai lydinčių pasikartojimų. Abi parodos pasižymi sapniškais bruožais ir pasakoja „kitapasauliškas“ istorijas. Kartais struktūriškai „nuogi“ „Giraitės“ priešiniai pasirodo „Savipalaikymo grupės“ struktūrose ir atvirkščiai. Dalis anglimi sukurtų piešinių motyvų, pavyzdžiui, baltos, tarsi kartoninės figūros, savo paprastumu gali priminti mano naujausius objektus. Galiu net įsivaizduoti šios parodos piešinius „Giraitėje“. Taigi, manau, šie du pasauliai savotiškai bendrauja ir persipina vienas su kitu. Namų motyvai ir juos supanti aplinka taip pat siejasi su dabartinėmis skulptūromis, į kurias galėtume žiūrėti kaip į nedideles kraiteles, skirtas apsaugai. Mano nuomone, žodis „saugumas“ tiek estetiniu, tiek konceptualiu aspektu galėtų neblogai apibendrinti abi šias parodas.

Algirdo Jako paroda „Savipalaikymo grupė“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

J. Z.: „Giraitėje“ pastebimos ironiškos karinės industrijos infrastruktūros interpretacijos, taip pat ir oksimoroniškos militaristinės estetikos vartosenos kritika. Jogintė Bučinskaitė parodos apžvalgoje taikliai pastebėjo: „Atrodo, kad gamtai visuomet būdavo ir tebėra priskiriama užduotis maskuoti žmogiškąją karinę baimę ar nepasiruošimą tapti tikrąja ginklavimosi buveine, kirtus formalias ginklų sandėlių sienas. Ir iš tiesų – parodoje eksponuojamuose piešiniuose žmonių nematyti. Tai dar labiau sustiprina nuojautą, kad tikroji gynyba vyksta ne dėl gyvybių, bet dėl sistemų, režimų ir struktūrų palaikymo“ .

Panašūs geopolitinės kritikos elementai pastebimi ir naujausioje parodoje. Mūsų pokalbiuose užsiminei apie Ian Svenonius knygą „The Psychic Soviet and Other Works“ (Drag City, 2006). Vienoje iš esė autorius aptaria savo pramanytą „kosminės depresijos“ sąvoką, apibūdinančią pasaulį po SSRS griūties. Antrasis aspektas galėtų būti pasikartojanti infrastruktūrų kritika: „Giraitėje“ kritikos taikiniu tapo militaristinių kompleksų infrastruktūra, „Savipalaikymo grupėje“ atsigręžiama į psichinės sveikatos sistemą. Galbūt galėtum pratęsti Svenonius mintį? Ir kaip ankstesnės kūrybos temų laukas aidi naujausiame projekte?

A. J.: Apie Ian esė mąsčiau kurį laiką ir jau pradiniame šio projekto etape ji man atrodė puikiai papildanti pirminę idėją. Vis dėlto esė neįtraukiau į parodos tekstą, skaitytojui nepateikiau į ją nuorodų. „Kosminės depresijos“ sąvoka vis sugrąžindavo prie „po-sovietinės“ būklės apmąstymo, svarstymų, kaip tai siejasi su mano kūrybine praktika. Akivaizdu, jog prieš 30 metų paveldėta psichinės sveikatos infrastruktūra nebuvo pajėgi aktualiai spręsti staigaus globalinio posūkio nulemtų problemų, tad terapeutinis modus operandi vis dar buvo grindžiamas medikamentiniu gydymu.

Šiuo aspektu nesutinku su Borisu Budenu, teigiančiu, jog jau pergyvenome „po-sovietinę“ būklę (net jei ir esu kiek alergiškas šiam nuvalkiotam terminui). Priešingai, Ian pasiūlytas terminas pasirodė originalus, truputį mistiškas bei kreipė dėmesį į tas pačias neišspręstas psichologinės sveikatos problemas, kurių priežastis esame linkę ignoruoti. Sutinku su tavimi, jog „Savipalaikymo grupė“ taip pat turi geopolitinės ar psicho-geopolitinės kritikos aspektą. Tiesa, šiuo atveju jis nėra toks akivaizdus kaip „Giraitėje“.

Algirdo Jako paroda „Savipalaikymo grupė“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

J. Z.: Šiuo metu gyveni Hamburge ir studijuoji Hamburgo meno akademijoje. Galbūt galėtum daugiau papasakoti apie savo projektus? Kaip ir kur „Savipalaikymo grupė“ ir parodos kūriniai gyvuoja dabar?

A. J.: Tarp Hamburgo meno akademijos studentų gyva politiško meno scena, ypač lyginant su Vilniaus dailės akademija. Studentai buria feministines kuratorystės grupes, viena tokių – „Cake & Cash“ kolektyvas. Taip pat veikia studentų įkurta savitarpio pagalbos grupė „In the Meantime“, kurioje gali būti atviras bei pažeidžiamas dažnai konkurencingoje ir izoliuojančioje mokyklos aplinkoje. Nereikėtų pamiršti ir įvairių dekolonizacijos ir sisteminio nepaklusnumo praktikų. Taigi, tai puiki aplinka pažvelgti į save iš kitų perspektyvų bei rasti naujų būdų kalbėti rūpimomis temomis, net jeigu tai yra nedidelės, globaliame diskurse nelabai matomos valstybės istoriniai klausimai.

Kalbant apie „Savipalaikymo grupę“, dėl pandemijos dar negalėjau šio projekto pristatyti Akademijoje. Taip pat kol kas neturiu aiškių planų, kuria kryptimi plėtosiu savo kūrybą. Reikia laiko apmąstyti tai, ką dariau, tačiau visados yra galimybė, jog įsitrauksiu į spontaniškas kolektyvines iniciatyvas, kurios tiesiogiai nebus susijusios su mano ankstesne praktika.

J. Z: Ačiū už pokalbį!

Algirdo Jako paroda „Savipalaikymo grupė“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Lauryno Skeisgielos nuotraukos