Algirdo Šeškaus daiktažmogiai ir pasąmonės klajonės parodoje „Nendrės skaitymas“

Įžengus į Algirdo Šeškaus parodą Radvilų rūmų dailės muziejuje, nejučiomis sušvelnini žingsnį. Kūriniai, iškabinti ant baltų, ligoninės palatą primenančių sienų, reikalauja tylos. Tarsi medžiotojas glūdi nejudindamas nė vieno raumens, stebėdamas kūriniuose atvaizduotus daiktus ir žmones. Atrodo, bet kurį momentą subjektas gali tave pastebėti ir pabėgti. Dėl to mėgaujiesi galimybe regėti šiuos vaizdinius, tačiau kažkokie vidiniai, moraliniai instinktai kužda, kad tai, ką stebi, nėra skirta mirtingojo žvilgsniui. 

Algirdo Šeškaus kūriniai priveda žmogaus sąmonę iki įdomiausių kontempliacijos kraštutinybių. Jo kuriamas pasaulis – aukštyn kojomis. Daiktai – ne daiktai, o žmonės – ne žmonės. Dailininkas randa įkvėpimą daiktuose, paliktuose žmogaus dėmesio periferijoje. Algirdo Šeškaus inspiracijomis galima įsivaizduoti vėjo ištaršytus plastikinius maišelius, taromate sugniuždytas skardines, audrų nuplėštas ir pakelėje nudrėbtas nuolaužas bei pelkės vandenyje plūduriuojančius buteliukus. Menininkas imasi daiktų psichologo misijos – stebi juos, klauso jų istorijų, užsirašo, kas pasirodo įdomu. Galiausiai užrašinėje išlietas mintis ir hipotezes paverčia meno kūriniais, o kalbintus daiktus – žmonėmis. 

Veikėjų psichologija yra itin svarbus Algirdo Šeškaus kūrinių komponentas. Ar kūrinio veikėjas yra žmogus, ar daiktas, jo vidinis pasaulis atsispindi vaizdinyje. „Daiktažmogiai“ kalba apie būsenas bei jausmus, kurie pažįstami ir žmogui. Menininko žvilgsnio subjektai kužda apie vienatvę, skausmą, beviltiškumą, apatiją bei nostalgiją. Šie daiktai-žmonės turi prisiminimus, apgailestavimus bei apmąstymus. Galima suvokti, kad Šeškus personifikuoja daiktus, norėdamas priminti, kad ir jie kadaise turėjo gyvenimą. Bendraudamas su daiktu, jis sugeba pajusti jo emocijas, kurias vėliau perteikia kūrinio nuotaikoje, apsilanko užmarštyje, prikeldamas vaizduojamus daiktus paskutiniam atodūsiui.

Žvelgiant į kūrinius, galima nuspėti, kad Šeškus – fotografas iš prigimties. Jo paveikslai atrodo tarsi kadrai, iškirpti iš juostos, tačiau dauguma jų vaizduoja šioje realybėje neįmanomus scenarijus (pavyzdžiui, kūną, gulintį ant lelijos lapų). Menininko gebėjimas nutapyti netikrą tikrovę įtraukia stebėtoją į hipnozinį transą, kurio metu jis nusikelia į alternatyvią visatą. Susižavėjimas mėgėjiškumo estetika pastebimas ir paveiksluose – kai kurie „kadrai“ kreivi, kompoziciškai išbalansuoti ar nukerta vaizdą nerangioje vietoje. Šis kūrybinis bruožas suteikia paveikslams asmeniškumo bei žmogiškumo. Tai padeda suvokti, kad už „kadro“ yra žmogus, kuris mąsto, jaučia ir kuria. 

Vaikštant po parodą, lydi nykumo jausmas. Sunku nusikratyti grėsmės idėjos. Bandai racionalizuoti mintis, tačiau nepavyksta, nes visur, kur nukreipsi žvilgsnį, atsidursi akistatoje su menininko „nusikaltimo scenomis“. Iš tikrųjų, paveikslai primena detektyvinių serijų vaizdinius. Personifikuoti daiktai atrodo kaip nuogų žmonių iškamšos, numestos palei tvenkinius. Jeigu kadre matomas veidas, išraiška nusako, kad gyvybė jau seniai išsprūdo iš aukos kūno. Jeigu nematome veido, mintys pradeda dėlioti dar baisesnius vaizdinius – tikriausiai aukos veidas buvo rankomis nuplėštas ir dabar džiūva ant aksominės pagalvėlės žudiko servize… Prireikia laiko priprasti prie nejaukių vaizdinių, ir tik peržengus akistatos baimę galima pradėti tirti kūrybą. 

Švelnus, miglotas koloritas prisideda prie scenų mistikos, kuri sužadina nostalgijos jausmus. Sukuriamas įspūdis, tarsi paveikslai atvaizduotų vintažines nuotraukas, atsitiktinai atrastas senoje palėpėje. Pradedi mąstyti apie paveiksluose vaizduojamų žmonių praeitį, išgyvenimus bei moralines vertybes. Šeškaus tapomos linijos švelnios, tirpstančios į aplinką. Tai sukelia sapno efektą, lyg viskas, ką matai kūriniuose, tėra pasąmonės miražas. Atrodo, kūrinys kabo tiesiai prieš tave, tačiau prisiartinti prie vaizdinio negali. Žengus žingsnį arčiau, vaizdinys pasislenka gilyn į save, tarsi grasindamas: „Ženk dar arčiau, ir aš pradingsiu migloje“.

Pažvelgus į paveikslų fonus, sunku nusakyti, kur yra kūrinio veikėjai. Šeškaus subjektai skęsta nenusakytose miglose. Iš vienos perspektyvos tai galima suvokti kaip dailininko siekį sukurti žmogui neatpažįstamo pasaulio atmosferą. Tačiau tai, ką dailininkas nori akcentuoti pasirinkdamas asketišką foną, yra pati daikto forma. Algirdo Šeškaus kūryboje kūnas – svarbiausias ekspresijos pavidalas. Norėdamas sutelkti dėmesį į objektą, dailininkas sumažina aplinkinį „triukšmą“ patalpindamas daikto kūną į neutralią erdvę. Naudodamasis objektų kūnais, jis perteikia daiktų istorijas. Kūno forma, pozicija, sunkis, proporcijos ar perspektyva gali pakeisti idėją, kurią siekiama atvaizduoti kūrinyje. Šeškus tarsi įgudęs marionetininkas manipuliuoja daiktų kūnais su kiekvienu potėpiu. Objektų kūnai tampa jo instrumentais, kuriais jis naudojasi siekdamas žiūrovams atskleisti daiktų vidinį pasaulį.

Visas parodos erdves apėjau kelis kartus. Nežinau, ar tikėjausi tarp kūrinių sudėlioti vientisą pasaką, ar praradau orientaciją užsimąsčiusi apie Šeškaus daiktažmogius. Bevaikštant mano žvilgsnį vis patraukdavo paveikslai, kuriuose nutapytos dailios gėlės. Ne nuogi kūnai ar negyvi žvilgsniai. Tiesiog gėlės. Šie botaniniai vaizdiniai sekundei nuramindavo kontempliacijose klaidžiojančias mintis. Švelnūs violetiniai, melsvi ir žali tonai suteikė komforto jausmą, bet tik trumpam. Tuojau zen būsena buvo nutraukta minčių lavinos. Ar šios gėlės iš tikrųjų tik gėlės? Juk nebūtų kvaila kvestionuoti jų realumą. Šioje menininko sukurtoje visatoje reikia tikėtis netikėto. Žvelgdama į autoriaus gėles, galiu įsivaizduoti jas kaip žmones – su unikaliomis istorijomis bei išgyvenimais. Šeškus skatina stebėtoją kvestionuoti faktus bei pažvelgti giliau paviršiaus.

Menininko paveikslai užsiliko mano pasąmonėje kaip melatonino sukelti sapnai, kurių reikšmės aiškios tik gilioje meditacinėje miego stadijoje. Reta paroda geba taip sukrėsti žmogų kaip „Nendrės skaitymas“, tačiau to nelaikau negatyviu aspektu. Atrodo, prieš lankantis parodoje, turėtų būti įspėjimas: „Jei nesate pasiruošę susidurti su savo giliausiomis užslapstytomis mintimis, ši paroda ne jums“. Algirdo Šeškaus kūriniai nukelia stebėtoją į vienišą kraštą, kuriame neegzistuoja niekas, išskyrus nuogos mintys. Susidūrimas su menininko daiktų kūnais – tarsi žvilgsnis į veidrodį. Tai, kas tūno mintyse, staiga išlenda į šviesą ir prakalba. Tokia akistata su savo pasąmone gali būti grasinanti ar net pavojinga, jeigu stebėtojas nėra psichologiškai pasiruošęs. „Nendrės skaitymas“ – intymi patirtis su savo vidiniu pasauliu.

Norint pasisemti prasmingų idėjų iš Algirdo Šeškaus paveikslų, privalu pasiduoti jo kūrybai ir leistis būti vedamam. Pilnai pasinėrus į daiktažmogių pasaulį, galima ištisas valandas (ar net dienas) spręsti alternatyvios realybės rebusus be noro prabusti. 

Po apsilankymo parodoje dažnai pagaunu save, stebinčią paprasčiausius daiktus. Atrodo, niekada nežinai, kada jie atgis ir papasakos savo istoriją…