Algirdo Petrulio (1915–2010) gimimo šimtmečio paroda „Pustonių turtai paletėje“ Vilniaus paveikslų galerijoje

2015 m. vasario 13 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Petrulis_Sutemos

Lietuvos dailės muziejus vasario 17 d., antradienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro Algirdo Petrulio (1915–2010) gimimo šimtmečio parodą „Pustonių turtai paletėje“ (veiks iki birželio 15 d.). Parodoje lankytojams rodoma per 100 geriausių tapytojo kūrinių. Chronologiškai pristatomi jo tapybos, akvarelės, taikomosios dailės darbai, saugomi Lietuvos dailės muziejuje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje; piešinių eskizai ir dizaino projektai gauti iš tapytojo šeimos bei privačių asmenų.

Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė, dailininko dukra Daiva Petrulytė.

 „Yra dailininkų, kurie stengiasi „surasti“ savo braižą, o ne savąjį pasaulį […]. Visiška priešingybė tokiems tapytojams yra A. Petrulis. Jis eina per pasaulį be išankstinio meninio nusistatymo, atvirom akim ir atvira širdim. Jis ieško turtingų spalvų motyvų, iš jo paletės liejasi spalvų turtai…“ (Algimantas Švėgžda).

Pasak parodos kuratorės N. Nevčesauskienės, Algirdo Petrulio gimimo šimtmečio paroda Vilniaus paveikslų galerijoje atskleidžia geriausių tapytojo koloristo kūrinių panoramą. Chronologiniu principu sudarytoje parodoje rodomi jo tapybos, akvarelės, taikomosios dailės darbai, saugomi Lietuvos dailės muziejuje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje; piešinių eskizai ir dizaino projektai gauti iš tapytojo šeimos bei privačių asmenų. Dailininko biografiją ir jo sudėtingą laikotarpį liudija eksponuojamas dokumentų archyvas bei fotografijos.

A. Petrulio kūryboje vyraujantys „mažieji” žanrai – peizažai, natiurmortai bei interjerai – atspindi būdingiausius jo kūrybos etapus. Dailininko studijų laikas susijęs su jo mokytojo Justino Vienožinskio idėjomis, pa­našiu metu kūrusių Antano Gudaičio, Viktoro Vizgirdos kū­riniais, Antanui Samuoliui būdingu individualaus stiliaus, modernizmo tendencijų ir liaudies meno puoselėjimu. Šia linkme ėję jo kartos dailininkai (Marija Cvirkienė, Alfon­sas Motiejūnas, Jonas Vilutis) surado skirtingus raiškos kelius. Daug metų siekęs individualumo, vidinio grožio ir harmonijos, A. Petrulis tapo ryškiausiu savo kartos tapy­toju, keitusiu tapybą nuo poimpresionistinio, vėliau po­etizuoto realizmo iki struktūriškų abstrakcijų.

A. Petrulio kūrybos idėjas geriausiai išreiškia tyliosios būties liudiji­mai – natiurmortai ir interjerai. Ankstyvuosiuose emocinį santūrumą deklaruojančiuose natiurmortuose buitinių daiktų ir gėlių deriniai grindžiami spalviniais, faktūriniais ir tekstūriniais atspalviais. Vėliau natiurmortams su liau­dies skulptūrėlėmis gėlės, audiniai ir tekstūros suteikia universalumo, kompozicinės, erdvinės, spalvinės harmo­nijos. Natiurmortų ramybė dažnai pakeičiama peizažu, tampančiu ir dekoratyviu abstrakčiu paveikslo kompo­nentu. Natiurmortų transformacijomis galima pavadinti ir interjero žanro kūrinius. Tapytojas juose tarsi ieškojo erdvės, atsitraukimo galimybių, todėl pastebimi didesnių formatų darbai. Interjeruose tarsi žvalgomasi į priešin­gas puses – iš natiurmorto pozicijų interjere siekiama išsiveržti į išorę, į gamtos panoramas arba atsigręžiama į uždarą patalpos erdvę: rūsyje, dirbtuvėje, prieškam­baryje ar kaimiškoje klėtelėje komponuojami gulintys, kabantys daiktai, veidrodžiai, paveikslai, rakandai, dra­bužiai. Kelių pakopų erdviniai dariniai tarsi scenografi­ja sužadina žiūrovų emocijas. A. Petrulio kūryboje peizažai yra ryški jo harmoningos pasaulėžiūros dalis. Nuo ankstyvųjų ekspresyvios plasti­kos, struktūriškai įtaigių gamtos etiudų pereinama prie abstrakčių temų. Aštuntame dešimtmetyje dailininkas jau nutapė peizažų, kur nusitrynusi realybės ir abstrak­tumo riba. Abstrakčius motyvus tapytojas išreiškė alie­jine, pastelės ir akvarelės technika. Atrodo, dailininkas įgyvendino visas įmanomas spalvinių tonų, pustonių, atvirų ir „prigesintų“ spalvų modifikacijas. Jo kūryboje dėmės, potėpio, brūkšnio energija virto nepaliaujama kaligrafijos impulsų, „tapymo kitu teptuko galu“ virtuo­ziška galia. A. Petrulis teigė: „Formos grožis, spalviniai santykiai, nuotaikos raiška ir muzikalumas man yra tapybos esmė“.

Iliustracija: Algirdas Petrulis. Sutemos. 1976. Lietuvos dailės muziejus. Fotografas Antanas Lukšėnas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *