Algirdo Jako ir Eglės Ruibytės paroda „Hermit Crab" galerijoje „Atletika“

Iki gegužės 13 d. galerijoje „Atletika” (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikia Algirdo Jako ir Eglės Ruibytės paroda.

Tam, kad išliktų, trapaus egzoskeleto gyvūnas privalo rasti prieglobstį kitų organizmų gaubtuose ar kituose objektuose. Atsiskyrėlis slenka ieškoti slėptuvės. Konkurencingoje užuovėjos paieškoje jam gali tekti įsikurti senose geldelėse ar vandenyno dugne nuskendusiose šiukšlėse, idant apsaugotų savo gležną kūną.

Nutupdyti ant daugiaformių paviršių, autorių kūriniai pinasi tarpusavyje, sprausdami kūnus vienas į kitą, nes tai – jų saugumo terpės. Nerimo persmelkti Algirdo Jako objektai – hipochondriškos savidiagnozės instrumentai. Tai piešiniai, įsirėmę į savo pačių egzoskeletus, menantys informatyvią ir tiriančią, bet pavojingą spinduliuotę, lyg savadarbis grąžtas perveriančią kaulus ir analizuojančią jų psichogeologinius sluoksnius. Tuo tarpu Eglės Ruibytės objektai – angl. void fillers, įprastai naudojami siuntinių dėžėms užpildyti – byloja apie globalius procesus ir trajektorijas, kuriomis judėdami menami pažeidžiami kūnai ar objektai palieka tik nukritusius šarvus – besiilsinčius ir atkartojančius tai, ką turėtų apsaugoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodą lyg masinės produkcijos artefaktai, atidžiau įsižiūrėjus objektai atskleidžia rankų darbą, plaučių orą, klaidas ir net slaptas žinutes.

„Hermit Crab“ – tai pirmasis bendras dueto projektas pristatant savo kūrybą galerinėje erdvėje. „Atletikos“ architektūra, kurioje sąveikauja kūriniai, mena ankstesnę statinio paskirtį. Išlikę mokyklos kūno kultūros salės kontūrai primena apie sociokultūrinį diskursą: disciplinuojantį, slegiantį ir konkurencingą, tačiau sykiu apsaugantį, nuo galimų pavojų izoliuojantį gaubtą.

Pastaruosius trejus metus duetas veikia Hamburge ir Vilniuje. Abu kūrėjai baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje ir skulptūros studijas Hamburgo vaizduojamųjų menų universitete (HFBK Hamburg). Algirdas Jakas, pasitelkdamas medžiagas, kartais asocijuojamas su hobiais ar terapija, piešinio estetiką jungia su organiškomis, neretai fiziologiškomis tūrinėmis formomis. Autorius nagrinėja rūpesčio ir kolektyvinio nerimo bruožus bei savipagalbos principus. Eglė Ruibytė – vizualiųjų menų kūrėja ir grafikos dizainerė, jungianti šias dvi disciplinas savo įvairialypėje kūrybinėje praktikoje. Gilindamasi į pramonės darbo technologijas ir ieškodama funkcinių metaforų, masinės gamybos objektus ji konstruoja iš dalies pasitelkdama ir rankų darbą. Taip autorė sąmoningai leidžia įvykti klaidoms, bylojančioms apie žmogiškumą industrinės mašinos ribose.

Kuratorė: Milda Dainovskytė
Parodos architektas: Vytautas Gečas
Dizaineriai: Medeina Musteikytė ir Dirk Verweij
Teksto vertėja ir redaktorė: Alexandra Bondarev

Ypatinga padėka: Kristinai Tamelytei, Leidyklai „Hubris“, „SUNPOR Kunststoff“.

Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. LTMKS veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Pagrindinis informacinis partneris – 15min. Kūrinių sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

www.atletikaprojects.lt

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela