Algimanto Palucko paroda „Penkios ir viena Pieta“ VDA galerijoje „5 malūnai“

Iki kovo 5 d. VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veikia Algimanto Palucko paroda „Penkios ir viena Pieta“.

Pieta (it. gailestingumas) – siužetas, vaizduojantis Švč. Mergelės Marijos skausmą išgyvenant Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus. Dievo Motina vaizduojama sėdinti ir laikanti ant kelių nuo kryžiaus nuimtą sūnaus kūną. Marijos širdyje įsmigę septyni kalavijai simbolizuoja Dievo motinos skausmus. Aktualizuojama dvasinio susikaupimo akimirka. Lietuvių liaudės medinėse skulptūrose Jėzus vaizduojamas gerokai sumažintas, nes čia pagrindinis veikėjas – Marija. Šio siužeto bendra vaizduojamoji simbolika skatina labiau jausti, nei protauti, todėl yra gerai suprantama daugeliui žmonių. Be to, ji yra universali ir atpažįstama visame pasaulyje.

Parodoje pristatau du paveikslų ciklus – ,,Penkios ir viena Pieta“ ir „Tankai irgi žmonės“, bei instaliaciją ,,Musgaudis“. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai skirtingi vienos parodos segmentai, tačiau būdami šalia vienas kito bendroje erdvėje jie pasipildo ir susilieja į vieną, atrodytų nesuderinamą, karo ir žmogaus suartėjimo su menu idėją.  Norint keliais žodžiais nusakyti parodos esmę, turbūt geriausia būtų pasitelkti vaizduotę, kuri yra svarbus meno suvokimo elementas, ypatingai praverčiantis lankantis parodose ar patiriant tiesioginį kontaktą su menu. Taigi, siūlau įsivaizduoti štai tokį vaizdą: viduryje minų lauko – metalinė Pieta, surinkta iš pamušto tanko atliekų. Jos rankose – natūralaus dydžio artilerijos sviedinys. Aukštai danguje šviečia aprūdijusi saulė. Suka ratus juodas musių debesis.

Jeigu pastebėjote, pristatydamas savo parodą dažnai naudoju žodžius – vaizdas ir vaizduotė. Bet kas gi mes būtume be kūrybiškumo ir vaizduotės? Tik judančios iškamšos, tarsi griuvėsiai… 

Gimiau 1970 m., Kaišiadoryse. Bakalauro Tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigiau 2000 m. Iš karto po to teko išvažiuoti dirbti į Airiją. Ten praleidau vienuoliką metų. Grįžęs į Lietuvą vėl atradau tapybą ir jos teikiamas galimybes kūryboje. Laikui bėgant supratau, kad man patinka miksuoti įvairias technikas viename darbe. Todėl apjungiau tapybą, koliažą ir asmbliažą į vieną išraiškos formą. Mano paveiksluose koliažinės figūros – tarsi teatro aktoriai scenoje. Tapybinė dalis atlieka scenografijos funkciją, o iškarpos iš žurnalų vaidina ir žaidžia siužetą. Neretai, kuriant daugiasluoksnišką įvairiomis prasmėmis darbą, kyla klausimas: kur prasideda ir baigiasi laisva kūryba, o kur konstruojami iš anksto numatyti vaizdai? Atsakymas greičiausiai būtų toks, kad tai yra dvipusis eismas. Nuo idėjos prie vaizdo, o kartais nuo vaizdo prie idėjos. Tarsi koks nesustabdomas vaizdų fabrikėlis, kurį bet kas, bet kada galėtų savyje be jokio vargo užsikurti, jeigu tik panorėtų.

Parodos koordinavimas ir architektūra M. Marcelionytė-Paliukė

Fotografijos: Rūta Paluckaitė