Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“ projektų erdvėje „Sodų 4“

Lapkričio 26 d. 19 val. projektų erdvėje „Sodų 4“ atidaroma Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum*“.

Tarpdiscipliniškumas pasireiškia įvairiomis simbiozėmis. Aistė Kisarauskaitė klasikines disciplinas apjungia su domėjimusi augalais. Nebūtų klaida Aistę pavadinti botanike, ieškančia augalų pasaulyje atsakymų į šiuolaikiniame mene užduodamus klausimus. Galima prisiminti keletą autorės projektų: fotografijų ciklą apie žydinčias obelis miesto aplinkoje, nagrinėjantį urbanistinės plėtros ir augmenijos, kaip atminties kodo, santykį; juodų augalų kolekciją, ieškančią ryšio tarp fotosintezės ir estetikos; didelio formato piešinius, kuriuose realiu masteliu smulkmeniškai perkelti pievų fragmentai. Pačios menininkės namai nuolatos pilni sodinukų, kurių vieni vėliau keliauja į sodybą Dzūkijoje, kiti tampa meno kūriniais.

Žemės ūkio tradicijos ilgą laiką buvo mūsų gyvensenos pagrindu. Dabar gyvenimui persikėlus į miestą, ši atmintis tapo ilgesio šaltiniu. Vienoje iš tirščiausių miesto vietų (greta turgaus, kuriame prekiaujama žemės ūkio produkcija) esančioje galerijoje „Sodų 4“ menininkė pristato didelio formato akvareles, kuriose išlieti išdidinti bulvienojai, dirvos fragmentai. Pasirinktas dydis ir mastelis sietinas su tam tikru meditatyvumu, kurį galima įžvelgti žemės apdirbimo procese. Autorė skęstanti miestu persmelktoje būtyje, pasiklojusi per pusę daugiabučio kambario popieriaus lapą jį paverčia dirvos fragmentu, tokiu būdu kompensuodama savo ilgesį gamtai, ar ramybės pojūtį būnant joje.

Antroji grupė eksponatų – seni su žemės ūkiu susiję rakandai, praradę savo praktines savybes ar tiesiog dėl technologijų vystimosi tapę praeities reliktais, dabar autorės pastebėti ir prikelti antram gyvenimui, juos ar jų dalis nudažant automobiliniais dažais. Šioje parodoje vienas iš didesnių Aistės Kisarauskaitės išsikeltų uždavinių: teisingas paviršiaus padengimas, tiek užliejant didelį plotą akvarele, tiek senus rakandus padengiant automobilinių dažų sluoksniu. Jau ne pirmą kartą menininkės kūryboje daiktų padengimo procesas tampa koncepcijos pagrindu. Šioje parodoje tobulas perlamutras reiškia pavykusį kūrinį. Ar ne taip kuriami Ferariai, kai raudona reiškia visumą? Estetika tampa simboliu to, kas slypi viduje. Rakandai, padengti perlamutru, yra tartum hiperbolizuotos dekoracijos, brukančios mums mūsų agrarinį identitetą.

Danas Aleksa

Aistė Kisarauskaitė yra menininkė, kritikė bei kuratorė. 1992-ais metais baigusi Vilniaus dailės akademiją, Aistė ima aktyviai veikti šiuolaikinio meno lauke, nuo 2003-ųjų jos rašomos novelės ir esė plačiai publikuojami kultūrinėje spaudoje.

XX a. 10-deš. pirmoje pusėje reiškėsi kaip performanso menininkė. Kisarauskaitės performansai iš pažiūros būdavo suręsti ant „švelnaus“ karkaso ‒ „pasakos“, „pelyčių“, nereikšmingų „smulkmenų“, tačiau šis neįpareigojantis performatyvumas dažnai įgaudavo nedemonstratyviai drastišką pavidalą ‒ savižalą „pasakos“ pagrindu ir t.t. Galima sakyti, kad Kisarauskaitės „minkštos“ ir kartu tam tikromis prasmėmis drastiškos performatyvumo taktikos laikytinos ir vienais iš pirmųjų Lietuvos performanse feministinės estetikos pavyzdžių.

Plačiau: http://letmefix.lt/Aistė_Kisarauskaitė

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.

*valgomoji bulvė

Paroda veikia 2018 m. lapkričio 27 – gruodžio 9 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15-19 val. arba susitarus tel. +37062728274