Afrodiziakiškoji „le pli“. Paroda „Akys jautriausios raudonai“ „Sodų 4“ erdvėje

Šiuolaikinio meno praktikose įsivyraujant dirbtinio intelekto, nežemiškų kūnų prodiusavimo ar žemiškųjų iškūnijimo temoms, menininkė Geistė Marija Kinčinaitytė sugrąžina prie pasakojimo apie juslišką ir kone pirmykštį, instinktų kupiną kūną. Projektų erdvėje „Sodų 4“ eksponuota menininkės paroda „Akys jautriausios raudonai“ turėtų panardinti jei ne į po kūno oda pulsuojančio kraujo raudonį, tai į dėl to paties (nuogo) kūno įsiplieskiantį gėdos ar aistros karštį. Visa ši kažkur jau tarsi matyta ir patirta atmosferiška imersija priverčia pasijusti nelyg savo pačių viduje, akių obuolių dugną įglosčiusių vaizdų įsčiose ar kito išverstame kūne. Būtent taip (angl. Bodies inside out) pavadintas Geistės vystomas kūrybinis ir akademinis projektas referuoja į kelis dalykus. Pirma, į tai, kad veik visa materija šiandien neišvengiamai konvertojama į ekraniškąjį kūną, antra, kad prisilietimams jautrūs ekraninių kūnų paviršiai protezuoja mūsų tarpusavio taktilinį patyrimą. Tad dėl dažno dirginimo ekranai tapo jautresni už pirštų pagalvėlėse esančius receptorius, o ekranus glostome dažniau nei mylimosios krūtis.

Atrodytų, ką naujo galima pasakyti paradoksaliai su šiandienos trendais nesutampančia ir tarsi nebemadinga iš tiesiog kūno ir kraujo susidedančio žmogaus tema? Įsistebeilydama į kūno paviršių stambiu planu, menininkė konstatuoja šiandienos neįmanomybę mąstyti apie žmogiškąjį kūną par excellence, tuo paprastuoju ir primityviuoju būdu. Tampantis nuolat besikeičiančių reikšmės ir prasmės politikų įkaitu, kūnas priverčia galvoti ne apie save, bet apie jį įjungiančias ir išjungiančias aplinkybes. Parodoje supranti, kad kūniškas ir pojūčiais paremtas aplinkos suvokimas tapo nepaslankus ir nepatikimas, mat pats žmogiškasis kūnas kuo toliau, tuo labiau atmieštas daugialypėmis reikšmėmis ir reprezentacinėmis funkcijomis.

Galų gale akivaizdu, kad žmogaus kūnas vis mažiau mus jaudina ir vis rečiau kūnais susijaudiname. Eksponuodama išdidintus apnuogintų krūtų fotografinius atspaudus, tarsi pagal klišinius tokių atvaizdų rodymo kanonus, Geistė Kinčinaitytė erdvę užpildo afrodiziakiškai turinčia veikti neonine raudona. Kalbėdama apie persisotinimą net ir jaudinti turinčiais vaizdais, menininkė parodo, kad iš tiesų akys jautrios tik spalvai, o intymumą simbolizavę įvaizdžiai devalvuoti iki įprastų ir paprastų, perdėm brukamų, dirbtinų ir net nebematomų. Tokiomis sąlygomis vis labiau savaime suprantama ir neišvengiama atrodo aistros simuliacija ar kūnų santykio režisūra. Trapių koreliacijų imi ieškoti tarp dirbtinių krūtų, dirbtinio lytinio potraukio stimuliavimo, dirbtinio apvaisinimo. Visa tai rodo, kad kūnai tarsi nebegali funkcionuoti pagal ankstesnius intymumo dėsnius, jie lyg korpusai nebeveikia, jei jų nevaldo politinė, ekonominė, sociokultūrinė reikšmė.

Minimaliomis, asociatyviomis ir kinematografiškomis priemonėmis menininkė grakščiai tai artikuliuoja, primindama pluoštą panašios estetikos filmų, pradedant nuo Stanley Kubricko „Plačiai užmerktų akių“ (Eyes Wide Shut, 1999), iki tokiame pat geismų raudonyje skendinčių Gasparo Noé juostų „Nesugrąžinamas laikas” (Irreversible, 2002) ar „Meilė” (Love, 2015). Kūnui taikydama ne reikšmės ir prasmės, bet materijos ir erdvės charakteristikas, menininkė nejučia išranda naujas elegantiškos posterotikos būsenas. Galima sakyti, kad visoje savo kūryboje Geistė mąsto apie grynumą ta įvairiapuse šio žodžio prasme. Štai kodėl menininkės parodos ar atskiri kūriniai preciziškai išvalyti iki monochrominės juodos arba baltos, raudonos arba indigo mėlynos. Atrodo paradoksalu, bet šiame vaizdų pertekliaus ir jais nuskausminamos realybės amžiuje grįžimas prie labai primityvių formų ir jų išraiškų būtent ir pasako kažką naujo.

Centriniu parodos kūriniu tapęs video darbas, kuriame stambiu planu rodomos viena kitą liečiančios ir glostančios dviejų žmonių rankos, sufleruoja menininkės siekį nagrinėti intymų ir dinamišką ryšį tarp žiūrovo, vaizdo ir ekrano. Mąstymas apie ekra(kū)niškumą bei žiūrovo ir vaizdo santykius toli gražu nebėra naujiena. Galima sakyti, kad tema apkritai išsemta, o sugrįžti prie jos neretai gali reikšti kone prastą skonį ar atsilikimą nuo kontekstų. Vis dėlto, atrodo, kad menininkė galvojimą apie ekranus kaip ir apie kūnus bando redukuoti iki visiško paviršiaus. Neveltui erdvė skendi James Wilkie sukurtoje garso kilpoje, kurią kompozitorius sukūrė pasitelkdamas algoritmų reakcijas į rūsyje eksponuoto vandens paviršiaus ir ekrano atspindžius. Nors šis video darbas iš bendro parodos konteksto kiek iškrenta, vis dėlto jo atsiradimą galima pagrįsti. Tai ne tik sąmoningas autorių noras parodyti, kaip gimė hipnotizuojantis garsas, bet ir savotiška sąsaja su bendra Geistės tyrimui pasitelkta teorija.

Šioje parodoje Geistė Marija Kinčinaitytė subtiliai tęsia ankstesniuose savo projektuose, pavyzdžiui „Tu priklausai man“ (angl. You Belong to Me) plėtotą ir nagrinėtą komunikacijos, nuotolio ir technologijų temą. Šįkart remdamasi Gilles’o Deleuze’o knyga „Klostė: Leibnizas ir barokas“ (angl. The fold: Leibniz and the baroque) menininkė tyrinėja tarpasmeninę komunikaciją kaip susiklostančias ir perklostomas aplinkybes. Klostė (pranc. le pli) – yra labai daug prasminių niuansų telkianti sąvoka, kurią Deleuze’as imasi interpretuoti kaip kismo, pokyčio, perisklostymo ir suklostymo metaforą. Tuo metu menininkė savotišką raukšlę užčiuopia net ir erdviškai – klostuodama ekspozicijos erdvę į viršutinę ir apatinę, ji iliustruoja esminę Deleuze’o mintį, kad barokas, būdamas daugiasluoksniu, įmantriu ir kontrastingu vaizdiniu suklosto gyvenimą į du aukštus – materijos ir dvasios. Juk net galvojant apie klostę esti vidinė ir išorinė pusės, ir tik nedidelė klostės dalis yra matoma. Parodoje vidinį (dvasios) kūno tapatumą menininkė pakeičia išoriniais (materijos) erdviniais ryšiais, primindama, kad juslinį kūno suvokimą seniai atstoja technologiniai santykiai.

Akivaizdu, kad pati Geistės kūryba savo visuma ir dėl paskirų fiksuojamų objektų labai barokiška. Parodoje eksponuojamos klostėmis virtusios fotografinės krūtys tampa kone Giano Lorenzo Bernini barokinių skulptūrų replikomis, o palei grindis eksponuojama skaidrė su upelyje gulinčiomis moterimis primena barokiškus Rubenso paveikslų motyvus. Į savo tyrimą įvesdama skaitmeninio baroko (digital baroque) terminą, menininkė juo pagrindžia plastišką kūniškojo santykio choreografiją, ekrano statiškumą ir vujaristinį mūsų kaip žiūrovų santykį. Barokas priartinamas prie šiandieninių elastingų, vienas kitą keičiančių vaizdų ir santykių. Geistė Marija Kinčinaitytė išrengia parodą, primindama fotografijos ryškinimo seansą, kai medžiagos buvo mažai arba visiškai nejautrios raudonai šviesai. Šiuo atveju „Akys jautriausios raudonai“ glosto afrodiziakiškomis klostėmis, kurių vidinę ir išorinę puses jau vargiai beatskirsi.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Akys jautriausios raudonai“ galite peržiūrėti čia.