Adomo Žudžio paroda „ne\laiko nervai“ galerijoje „apiece“

Iki rugsėjo 13 d. vitrininio pobūdžio galerijoje „apiece“ (V. Kudirkos ir M. K. Čiurlionio gatvių sankryžos skveras, Vilnius) veikia Adomo Žudžio paroda „ne\laiko nervai“.

Menininkas atsisako tradicinio parodos žanro ir ekspoziciją išskaido į dvi – vidaus ir išorės – dalis arba tarpusavyje naviguojančias erdvines bei laikines sistemas. Vieną „sistemos“ dalį sudaro šalia „apiece“ galerijos instaliuota ąžuolo šaknis, kurią pats menininkas iškasė gimtajame Šiaulių rajone. Tai žaibo nutrenkto kelių šimtų metų senumo medžio šaknų masyvas.

Galingo medžio šaknų raizgynė žiūrovams galimai asocijuosis su daug diskusijų bei pasipiktinimų keliančia sveikų medžių kirtimo miestuose tema. Be šio žmones vienijančio ir į protestų grupes jungiančio klausimo, kūrinyje koduojamas ir kitas aspektas – „grįžimo prie šaknų“. Tačiau patį menininką labiau domina ne biologinės sąveikos, bet mūsų mąstymo ir skaitmeninių programų sukonstruota nūdienos aplinka. A. Žudys imasi ne biologinio, o elektroninio „žinojimo sistemų“ kvestionavimo.

Anot menininko, tai „bandymas suprasti komplikuotą ir nebesuvokiamu tampantį pasaulį bei sukurti naviguojančią žinių sistemą, pagrįstą mitologiniais, kibernetiniais ir natūraliais bei dirbtiniais artefaktais. O kadangi kibernetika ir kompiuteriai yra žmonių nervinės sistemos tęsinys, tai šaknis funkcionuoja ir kaip „interneto skulptūra“.

Galerijoje „apiece“ menininkas pristato antrąją „sistemos“ dalį” – erdvėje levituojančią šaknies atšaką, padengtą aukso dulkėmis su  ant grindų paguldyta juoda dėže. Objektų eksponavimo principas tampa pirmuoju alcheminio darbo žingsniu, palaipsniui atrandant negatyvumo, irimo, puvimo, praradimo procesus. Tai siejasi su mėginimu atvaizduoti tai, kas nesileidžia būti atvaizduojama, tačiau sudaro sąlygas institucinės vertės skliaustams, apjungiantiems ekspozicijos vidaus ir išorės dalis.

Parodos pavadinimas, kuris, anot A. Žudžio, skamba dviprasmiškai ir šiek tiek komiškai, yra aliuzija į skulptoriaus Philipo Pavia esė  Excavations in non-history (1959), kurioje tyrinėjamos gamtos, meno ir sąmonės sąveikos. Šis tekstas paskatino menininką „raustis ne–ten“, sukurtiant „medinio“ interneto – mūsų nervų sistemos tęsinio – vaizdinį. Ne-laiko jungtys parodoje gali reikšti ir naują požemio šaknies prasiveržimą, ir protinį nuovargį, nervinio perdegimo sindromą, kurį patiriame skaitmeniškumu persmelktoje aplinkoje ir dėl to (ne)sąmoningai mėginame grįžti prie „šaknų“.

Parodos kuratorės – Milena Černiakaitė ir Aušra Trakšelytė
Parodos komunikacija – Menų komunikacija

Fotografijos: Vytautas Narkevičius