Julijono Urbono paroda „Mėnesienologija“ Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje

Iki liepos 24 d. Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje (M. K. Čiurlionio g. 29, Vilnius) veikė menininko, tyrėjo, Lietuvos erdvės agentūros įkūrėjo Julijono Urbono paroda „Mėnesienologija“, tyrinėjusi mėnesienos įtakas ir etimologines jos reikšmes, astrobotaniką, visatą ir poetiškas interpretacijas.

Nuo tada, kai žmogus pažvelgė į mėnulį, galinga jo trauka skatino domėtis paslaptinga mėnesienos šviesa, kuri tai dyla, tai pildosi. Nuosekliai kartodamasi ji formavo kalendorius ir sėjo abejones dėl savo poveikio sveikatai, vertė įsimylėti ir kurti teleskopus, kad kuo labiau prie jos priartėtumėme. Nepaisant to, kad jau pavyko pasivaikščioti po dulkėtą Mėnulio paviršių, mėnesiena neretai vis dar diktuoja sėją ir pjūtį, kada kirpti plaukus, o kada priimti finansinius sprendimus. Beatodairiškas tikėjimas Mėnulio įtaka ir kontraversiškos angliškojo termino moonshine reikšmės (liet. „mėnesiena“, „pilstukas“, „nesąmonė“, „fantazija“) provokuoja su Mėnulio šviesa susijusius reiškinius tyrinėti pasitelkiant atitinkamus metodus. Tam menininkas, tyrėjas, Lietuvos erdvės agentūros įkūrėjas Julijonas Urbonas siūlo tarp astronomijos, astrobotanikos, alchemijos ir meninių tyrimų balansuojantį kvazimokslą – mėnesienologiją, kuriuo mėnesieną ir visatą kviečia pažinti empiriškai ir poetiškai, t. y. per potyrius, samprotavimą bei vaizduotę.

Daugiau nei dešimtmetį nesvarumo būsenas ir gravitaciją tyrinėjantis menininkas šįkart naujausius savo projektus pristato kone savarankišku eksponatu tampančioje erdvėje – 1925–1933 m. pastatytame Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos komplekse. Nuo tada, kai išsiplėtusio miesto dangų užteršė šviesos ir dulkės, čia įrengti teleskopai tapo tinkami tik ryškiausių ir artimiausių objektų, tokių kaip Mėnulis, stebėjimui. Šiandien moksliniai astronomijos tyrimai atliekami jau po tamsesniu dangumi – VU Molėtų observatorijoje.

Iki šiol savo kūrybinėje praktikoje daugiau dėmesio skyręs žmogiškajai prigimčiai ir ambicingiems žmogaus tikslams, šįkart J. Urbonas žvilgsnį nukreipia į gamtą ir ją lydinčius fizikinius bei poetinius reiškinius. Po astronomijos observatorijos pastatus ir sodą pasklidę kūriniai supažindina su skirtingais kosmologiniais modeliais mikrodalelių ir makroprocesų lygiu. Menininkas klausia, iš ko visata sudaryta, kaip ji vystosi ir kas jos laukia po mūsų, kokie požiūriai šiame pažinime jau pasenę ir kokių alternatyvų gali pasiūlyti menas. Kaip vieną iš kūrybinių strategijų J. Urbonas pasitelkia žaidimą etimologinėmis reikšmėmis. Taip jo pasiūlyti naujadarai virsta parafikciniais objektais, procesais ir kūriniais, kuriuose susijungia moksliniai pasiekimai, folkloras ir spekuliatyvūs scenarijai. Mėnulis šioje parodoje veikia kaip etimologinis mazgas, mitologinės trąšos, idėjų distiliacijos įrankis, nakties svečias dieną. Parodos lankytojai buvo kviečiami patys patirti mėnesienos būsenas, supantis ant postapokaliptinių sūpynių ar ant paties menininko baltažiedžio vairenio* sėklomis apsodintos besisukančios vejos, susipažįstant su pirmaisiais astrobotanikos išradimais ar mentaliai matuojantis „megztinius-greitintuvus“.

*Arabidopsis thaliana – vienas iš augalų, naudojamų įvairiems biologiniams eksperimentams, dėl savo trumpo vegetacijos periodo bandomas auginti kosminiuose palydovuose.

Kuratorė: Milda Dainovskytė
Parodos architektas: Vladas Suncovas
Parodos dizainerė: Gailė Pranckūnaitė
Komunikacija ir tekstai: Jogintė Bučinskaitė
Tekstų redaktorė: Alexandra Bondarev
Vertėjos: Alexandra Bondarev, Emilija Ferdmanaitė

Stiklo objektas parodoje Remigijaus Kriuko
Optinių fibrų kasa ir vėrinys Mortos Jonynaitės
„Tikrosios mėnesienos“ korpuso dizainas Vlado Suncovo
Kostiumai formuniform

Fotografijos: Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius