Jakub Czyszczoń ir Grupa Budapeszt paroda „Pakanka paviršiaus“ projektų erdvėje „Swallow“

Iki liepos 1 dienos veikia Jakub Czyszczoń ir Grupa Budapeszt paroda „Pakanka paviršiaus“ projektų erdvėje „Swallow“.

Hipotezė: jei topografagnozija yra sutrikimas, dėl kurio labai sunku atpažinti erdvę, galbūt egzistuoja ypatinga šio sindromo rūšis, susijusi su kalba? Juo sergantis žmogus bandytų skaityti poeziją tarsi ją sudarytų santykiai tarp taškų erdvėje, o žemėlapis taptų grynai estetine formų kompozicija. Norint išspręsti šią painiavą, tektų gaminti specialius objektus, kuriuose būtų naudojamos kartografijos, poezijos ir abstraktaus meno priemonės. Viskas vienu metu egzistuoja paviršiuje. Būtent tokį efektą galėjo turėti omenyje Kennethas Kochas, rašydamas šias eilutes: „Eilėraštyje viena eilutė gali paslėpti kitą eilutę, kaip pervažoje vienas traukinys gali paslėpti kitą traukinį”.

„Žiūrėjimas į ką nors“ yra išsireiškimas, kuris byloja apie tai, kad žvilgsnis slysta paviršiumi – jis negali prasiskverbti už jo ribų. Netgi figuratyvaus meno kūriniai sustabdo akis, kurios norėtų kiaurai juos perregėti. Tai paradoksas, atribojantis kalbą nuo kasdienės patirties. Tačiau net atsitiktinis susitikimas su bet kokiu paveikslu patvirtina, kad egzistuoja šis painus pojūtis, kai sykiu žvelgiama ir į patį kūrinį, ir pro jį. Taigi atskleidimas ir slėpimas tik iš pažiūros atrodo kaip prieštaringos praktikos. Egzistuoja gilesnės struktūros, kurias galima atskleisti nuolat plečiant paviršius. Genetika mus įtikina, kad galime atkurti organizmą remdamiesi tik nedidele dalele informacijos. Dirbtinis intelektas geba sudaryti veidų ir balsų modelius panaudodamas vos keletą kadrų ar ištartų žodžių. Argi tai nėra panašu į veiksmą, kuriuo yra užpildomi trūkstami žodžiai Sapfo pergamentuose? Bet ar tai paslėptų žodžių atskleidimas? O gal visiškai priešingai – nepasiekiamo eilėraščio paslėpimas? Ir pagaliau, kieno tai eilėraštis? Sapfo? Armand’o D’Angour, kuris jį rekonstravo? O gal jis priklauso pačių regimų žodžių generatyvinei galiai? O gal net sugebėsime įsivaizduoti dviejų erdvių santykį: tos, kurioje eilėraštis pirmą kartą atsirado, ir tos, kurioje jis atliekamas? Žinoma,  pastaroji hipotezė paradoksali. Tačiau naujieji Sapfo tyrinėjimai bando mus įtikinti, kad jai visada rūpėjo erdviniai santykiai, įkūnijantys ir įgalinantys troškimą.

Grupės „Budapeszt” ir Jakubo Czyszczońo kūrinių konsteliacija šių klausimų neatsakys. Tai nėra tikslas. Veikiau, ši paroda sukurs instrumentus, kurie šias antinomijas sustiprins. Czyszczońo tapybinė praktika paprastai apima nuolatinį paveikslo pertapymo procesą, kurio eigoje abstraktūs kūriniai vis dėlto įgauna konkretų pavidalą. Šį konkretumo pojūtį pagilina kita jo kūrybos kryptis – asambliažai, pabrėžiantys tapybos daiktiškumą. Sykiu,  judėjimas link ypatingos reprezentacijos formos – architektūrinių planų vaizdavimo – jį silpnina. Šios kompozicijos veikia tarsi žemėlapiai – jos abstrakčios, tačiau taip pat steigia tvirtą ryšį su erdvinių santykių visuma. Šioje parodoje Czyszczońo kūriniai taip pat remiasi ir dar viena rekonstrukcija – Knoso rūmų planu, nubraižytu remiantis daliniais įrodymais. Czyszczońo kūriniai yra bandymas sukurti nebylią kompoziciją, kurios šaknys glūdi kalbinėse operacijose. Paveikslų rinkinys organizuotas taip, kad jis glaudžiai siejasi su tuo, kaip iš eilių, sudarančių lyrinę struktūrą, būtų konstruojamas eilėraštis.

Grupa Budapeszt yra kolektyvas, ieškantis naujų audiovizualinės medžiagos analizės būdų. Jų atveju perpiešimo atitikmuo yra anotacija. Ji sutirština paviršių, kad būtų galima parodyti tai, kas slepiasi po juo. Gilus garsas yra kūrinys, kuriame rekonstruojama dingusi Sapfo poema. Vienintelė užuomina apie šį prarastą tekstą yra randama pavadinime. Vis dėlto, jo struktūra yra gerai žinoma ir leidžia įsivaizduoti šį eilėraštį kaip guminių paveikslų rinkinį, kuris yra ritminė pirmojo rekonstrukcija kitoje medžiagoje. Judėjimui abstrakcijos link priešpriešinamas objektas, įkūnijantis aidintį eilėraščio skambesį.

Parodoje instaliuotas dinamiškas garso kūrinys remiasi tautologija. Balsas jame apibūdina seriją operacijų, kurių negalima pamatyti, tačiau jos yra svarbios paties kūrinio veikimo logikai. Čia pertapymo atitikmuo yra paties skaitomo teksto vertimas. Originaliai, lenkų kalba tai buvo tirštas mįslingos veiklos aprašymas, o  tuo tarpu jo pažodinis vertimas į anglų kalbą jį pavertė dar miglotesniu ir abstraktesniu, išlaisvindamas jį nuo jo reikšminio konteksto.

Teksto autorius: Daniel Muzyczuk

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela