Jurgitos Nakos paroda „Mūza mokosi plaukti“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namo – muziejaus galerijos rūsyje

Balandžio 12 d.  Marijos ir Jurgio Šlapelių namo – muziejaus galerijos rūsyje (Pilies g. 40, Vilnius) atidaryta tapytojos Jurgitos NAKOS paroda „Mūza mokosi plaukti“  – darbai ant drobės ir medžio. Įėjimas į požemių galeriją – iš Pilies gatvės. Paroda veiks iki 16 d., sekmadienio, 19 val.  Po renginio darbai iškeliaus į midcentury.lt studiją Strazdelio gatvėje, kur parodos kuratorė Eva Saikovska mielai pristatys jums Jurgitos darbus interjere.

Architektūros studijos Vilniaus dailės akademijoje, darbas architektūros ir interjero dizaino srityse, – rodos, viskas pamažu, bet užtikrintai vedė Jurgitą prie jai artimiausios saviraiškos – tapybos. Čia esi laisvas nuo dogmų ir užsakovo reikalavimų, čia gali būti visiškai atviras su savimi ir pasauliu, čia mokais plaukti kaskart kitose srovėse ir išmoksti išnirti iš sūkurio.

Bene dešimtmetį keliaujant tapybos erdvėse, gimė ne vienas kūrinių ciklas, parodos eksponuotos tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, kur Jurgita jau daug metų gyvena ir tapo.

Gražiųjų ūkų šalis suteikia autorės darbams stebuklingo erdvės pojūčio, jos ekspresyvieji portretai žvelgia į mus, nepriklausydami jokiam laikmečiui, jokiam stereotipui – jie gyvi ir tikri, su savo nuodėmėm ir išrišimais.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo – muziejaus rūsyje eksponuojama Jurgitos Nakos paroda „Mūza mokosi plaukti“ – tai niekur neeksponuoti naujausi darbai, kurie šios trumpos parodos metu tarsi matuojas vieno XVI a. Vilniaus rūsio erdvę, tarsi mokos plaukti dar viename išmatavime. Eksponuojamas ir paskutinysis darbas  iš „What a life“ rinkinio – autorės nuomone, būtent jame akivaizdus virsmas, sodri geltona tarsi pereina į jos nuo 2022 metų pradžios sukurtą dvylikos medinių paveikslų rinkinį. 13 – tai pabaiga ir pradžia, ieškojimas ir atradimas…

Įkvėpti ikonų meno, graikų mitologijos ir modernaus individo abstrakčiosios tapybos darbai ant riešutmedžio, ąžuolo ir beržo nereikalauja paaiškinimų – kiekvienas išjausime pagal savo sielos brandumą, kiekvienas pajusime šypseną ar ašarą už kaukės. Jurgita dovanoja parodos lankytojams sodrių, gilių spalvų žaismą senoviniame rūsyje – ką žinai, gal paveikslų herojai jau yra čia buvę ir sugrįžo jos kūriniais pasižvalgyti – ar gali prisijaukinti gyvenimą iš naujo.