„Restauratoriai“: iš Ukrainos atvežti F. Halso šedevrai ir jų tyrimai

Į Lietuvos nacionalinį dailės muziejų iš Odesos Vakarų ir Rytų meno muziejaus, lydimi sustiprintos apsaugos, atkeliavo olandų Aukso amžiaus tapytojo Franso Halso šedevrai „Evangelistas Lukas“ ir „Evangelistas Matas“. Pasiekę Lietuvą unikalūs meno kūriniai pateko į Prano Gudyno restauravimo centrą, kuriame buvo tyrinėjami ir net pateikė siurprizų. Apie meno kūrinių tyrėjo darbą laidoje „Restauratoriai“ pasakoja restauravimo technologė-chemikė ekspertė dr. Dalia Panavaitė ir I kategorijos restauravimo technologas-fizikas Tomas Ručys.

Šedevrai Lietuvoje

LNDM P. Gudyno restauravimo centre dirbantis restauravimo technologas-fizikas T. Ručys teigia, kad susidurti su tokio lygio kūriniais Lietuvoje yra unikali patirtis – F. Halsas laikomas vienu žymiausių portretistų dailės istorijoje, patenka į žymiausių Nyderlandų menininkų trejetuką, šalia Rembrandto ir Vermeerio. „Prisilietimas prie tokios svarbos dailininko šedevrų pasitaiko tik kartą gyvenime, ne kiekvienam tenka galimybė juos analizuoti, tyrinėti, daryti kad ir abstrakčias išvadas. Kai nueini muziejų, matai paveikslą apšviestą, gražiai pateiktą, o čia jį matai tarsi nurengtą, „be makiažo“, padėtą ant molberto, specialiai neapšviestą“, – sako jis.

Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad F. Halsas nutapė keturis evangelistus, nors iki pat 20 a. nė vieno iš šių paveikslų likimas nebuvo žinomas. Šv. Luko ir Šv. Mato paveikslai buvo nupirkti 18 a. pab. Nyderlanduose vykusiame aukcione ir atvežti į tuometinę Rusijos imperiją, į Jekaterinos II rūmus. Paveikslų autorystė tuo metu nebuvo žinoma. 20 a. 7 dešimt. Buvo nustatyta, kad jų autorius – F. Halsas. Kilo didelis ažiotažas, apie atradimą rašė pasaulio žiniasklaida. Tačiau tada Šv. Luko paveikslas buvo pavogtas – jį iš rėmų išpjovė ir į ritinėlį suvyniojęs išsinešė restauratorius. Paveikslas buvo suvyniotas į vaizdinę pusę, todėl jam buvo padaryta nepataisomos žalos – atsirado originalios tapybos ištrupėjimai. Galiausiai po detektyvo vertos istorijos paveikslas buvo rastas ir restauruotas.

„Paveiksle matomos tiesios žymės, todėl galima aiškiai matyti, kurioje vietoje peilis perpjovė drobę. Restauruojant drobė buvo dubliuota, suklijuoti pakraščiai, ir taip paveikslas įgavo dabartinę išvaizdą“, – pasakoja T. Ručys.

Žvilgsnis į paveikslo gelmę

Kaip ekspozicijų lankytojus domina vaizdinė paveikslo pusė, estetika, grožis, taip tyrėjus domina – ir kartais net labiau už vaizdinę – nevaizdinė paveikslo pusė. Anot T. Ručio, taip yra todėl, kad joje kartais galima rasti labai daug informacijos apie paveikslo atsiradimą, jo istoriją ir kelią šiandienos. Papildomai paveikslo pažinimui pasitelkiami ir įvairūs fizikiniai tyrimai, pavyzdžiui, apšvietus drobę ultravioletiniais spinduliais, išryškėja pjovimo ir suvyniojimo žymės.

O štai dailės kūrinių tyrimuose naudojami infraraudonieji spinduliai leidžia prasiskverbti pro viršutinius tapybos sluoksnius ir pamatyti, kas yra po jais. „Tyrimas padeda išvysti tai, ko neįmanoma pamatyti plika akimi. Dažniausiai infraraudonųjų spindulių reflektogramose matome, priklausomai nuo tapybos technikos ir panaudotų medžiagų, parengiamąjį piešinį, užtapymus, pertapymus. Be to, jeigu paveikslas yra kopijuotas, matomas kopijavimo tinklelis, pagal kurį dailininkas nusipiešė kompoziciją. Galima net filosofiškai sakyti, kad infraraudonųjų spindulių tyrimas padeda perskaityti dailininko mintis – ką jis pertapė, ko atsisakė, ką nupiešė pirminiame vaizde, ko vėliau nenutapė“, – pasakoja restauravimo technologas-fizikas.

Anot restauravimo technologo-fiziko, iš reflektogramų matyti, kad F. Halsas apskritai nedarydavo parengiamojo piešinio – jis iškart tapydavo teptuku ir dažais. Dailininkas puikiai perprasdavo charakterį ir labai greitai, tiksliai atvaizduodavo mimiką, žmogaus esmę drobėje. Jis labai retai tapymui rengdavosi iš anksto – jis ateidavo ir darydavo.

Netikėtas atradimas

Padarius Šv. Luką Evangelistą vaizduojančio kūrinio infraraudonųjų spindulių reflektogramą paaiškėjo ir naujų detalių apie paveikslą. „Jo fonas kažkuriuo laikotarpiu buvo užtapytas ir pakeistas, jis nėra autorinis F. Halso darbas. Greičiausiai F. Halsas nutapė ne paprastą vaikutį, o angeliuką, bet vėliau fonas buvo pertapytas ir sparniukai užtapyti“,  – atskleidžia T. Ručys.

Jis pabrėžia, kad pasitelkiant įvairius fizikinius tyrimus labai dažnai galima atrasti netikėtų dalykų: „Paveikslas gali įgauti pavadinimą, gali surasti savo autorių. Paveikslas taip yra tarsi įžeminamas, jis suranda savo istoriją, biografiją. O kartais padeda ir paprasčiausias domėjimasis ir klausimų kėlimas, bandymas surasti nežinomą autorių ar paveikslo pirmavaizdį. Tokie dalykai dažniau kyla iš tyrėjo ar restauratoriaus „sekliško“, menotyrinio domėjimosi. Žinoma, pasitaiko ir gražių, ir liūdnų istorijų. Kartais randi paveikslą ir sužinai, kad jo autorius yra gan žinomas ir vertinamas, o kartais tiesiog nusivili, kad tai yra pirmavaizdžio kopija.“

Chemija ir meno kūriniai

LNDM P. Gudyno restauravimo centre dirbanti restauravimo technologė-chemikė ekspertė dr. D. Panavaitė sako, kad visi meno kūrinių tyrimai tarpusavyje yra labai susiję. „Nėra prasmės daryti polichromijos tyrimų, kol neatlikti fizikiniai – rentgeno, ultravioletinių, infraraudonųjų spindulių – tyrimai. Meno kūrinių tyrimai yra tarpdisciplininė sritis, o savo kolegoms chemikams aš atrodau dailininkė, bet kolegoms meno istorikams – chemikė“, – šypsosi ji.

Meno istorikai mato potėpius, detales, lygina stilius ir idėjas, o cheminiais tyrimais yra nustatomi tokie konkretūs dalykai kaip grunto sudėtis, spalvų paletė, užtapymai, pigmentai ir kt. „Ši informacija yra reikalinga tiek meno istorikams, tiek restauratoriams. Kadangi mes esame restauravimo centro laboratorija, be to, čia yra dailės muziejus, restauratoriams suteikiame daugybę informacijos apie naudotas medžiagas.

Remdamiesi mūsų tyrimų rezultatais restauratoriai gali pasirinkti tinkamus restauravimo metodus. Visi restauravimo procesai, pradedant tapybos tvirtinimu, dezinfekavimu, valymu, lako ploninimu, užtapymų valymu – visa tai pagrįsta chemija“, – vardija dr. D. Panavaitė.

Pro mikroskopą

Dar vienas būdas giliau pažvelgti į paveikslą – per mikroskopą. Dr. D. Panavaitė  sako, kad kartais toks žvilgsnis iš arti net gali atimti žadą: „Pavyzdžiui, žvelgdami į F. Halso paveikslą mes pamatėme, kad violetiniuose dažuose yra raudono organinio pigmento, t. y., rudos ir geltonos ochros. Nors iš pirmo žvilgsnio paveikslas galbūt neatrodo labai spalvingas, bet žiūrėdama pro mikroskopą aš tiesiog netekau žado – labai išdidinus detales, pavyzdžiui, plaukus, akis, nustebino skirtingų spalvų kiekis, rodos, patenki į spalvų pasaulį, nors žvelgiant paprasta akimi jis atrodo žalsvai gelsvas.“

Restauravimo technologė-chemikė ekspertė priduria, kad apskritai, F. Halsas imtas vertinti tik po 1860 m., kai juo susižavėjo impresionistai, o Van Goghas net yra pasakęs, kad F. Halso tapyboje vien juodų atspalvių galima suskaičiuoti net 27. Ji prisimena ir tai, kad 1989–90 m. Londone vykusios F. Halso parodos kataloguose galima perskaityti sudarytojų nusistebėjimą, kad F. Halsas nutapė angeliuką be sparnų: „O mes dabar tuos sparnus pamatėme. Tai yra nepaprasta naujiena. Jau nė nekalbant apie tai, kad pirmą kartą F. Halsas pateko į mūsų rankas, pirmą kartą atsirado proga apžiūrėti jį iš taip arti – pro mikroskopą.“

Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.

Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.

Režisierė Eglė Marija Želvytė, prodiuserė Daiva Bilinskienė, turinio ir komunikacijos koordinatorė – Dalia Smagurauskaitė.