Ieva Baltrėnaitė pristatė meninį tyrimą „Skurdas ir vaizduotė: lietuvių apranga iki mados“ LDS erdvėje „Medūza“

Gruodžio 28 d. – sausio 12 d. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyko dizaino srities meno doktorantės Ievos Baltrėnaitės meninio tyrimo Skurdas ir vaizduotė: lietuvių apranga iki mados ekspozicijos pristatymas. Jo metu, šmaikščiai rūbų detektyve save vadinanti menininkė, pristatė ketverius metus vykusį meninį tyrimą ir surinktą XX a. 5-7 dešimtmečių drabužių kolekciją bei juos lydinčius pasakojimus.

Ievos Baltrėntaitės tyrime šie savadarbiai rūbai byloja apie jų fone vykusius lemtingus XX a. įvykius: pasaulinį bei partizaninį karus, kurie staiga ir negrįžtamai pakeitė visuomenės audinį. Šias tragedijas lydėjo didžiuliai gyventojų persislinkimai, sąlygoti Holokausto, tremčių į Stalino gulagą, bėgimo į Vakarus karui baigiantis, vokiečių ir lenkų repatriacijų, kaimo kraustymosi į miestą bei emigrantų iš SSRS srauto. Karas, okupacijos, išvietinimas – tai skurdas, plėšimai ir netektys, tačiau taip pat ir pastangos gyventi netgi pačiu tamsiausiu metu.

To laikotarpio Lietuvos moterų drabužių istorijos yra itin unikalios, o patys drabužiai savo medžiagiškumu, atsiradimo aplinkybėmis ir tolimesniu ‚gyvenimu‘ byloja apie juos nešiojusių žmonių ir jų meto buities istoriją. Skurdas ir vaizduotė: lietuvių apranga iki mados kalba apie laiką, kai nepaisant vargo ir nepritekliaus, daiktų bei medžiagų trūkumų, žmonės vis tiek puošėsi pasitelkdami tai, kas tuo metu jiems buvo prieinama – vaizduotę ir kūrybingumą. Apie tai liudija kolekcijoje esanti vestuvinė suknelė pasiūta iš ryškiai mėlyno audinio atsivežto iš tremties Sibire, išleistuvių suknelė pasiūta iš amerikietiško vyriško kostiumo pamušalo ar išeiginė suknelė dėvėta visoms progoms beveik keturiasdešimt metų, kuri iki šiol nėra susidėvėjusi.