„Gulbių ežeras“ Putino karo akivaizdoje ir Rusijos šiuolaikinio meno scena. Interviu su kuratoriumi Raimundu Malašausku

Alberta Vengrytė: Vasario 24–osios Vladimiro Putino režimo invazija į Ukrainą sukėlė diskusijų bangą Vilniaus šiuolaikinio meno bendruomenėje. Vienoje tokių diskusijų, inicijuotoje kuratoriaus Valentino Klimašausko, menininkų bei kritikų bendruomenė svarstė apie šiam režimui palankios Rusijos oligarchijos ryšius su šalies šiuolaikinio meno rinka. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo duktė Ekaterina Lavrova-Vinokurovna, anksčiau vadovavusi Christie‘s aukciono padaliniui Rusijoje, 2016–ais metais kartu su Anastasija Karneeva įkūrė kompaniją Smart Art, investuojančią į šalies šiuolaikinio meno vadybą visais kūrinių produkcijos bei reprezentacijos etapais (nuo menininkams reikalingų medžiagų ir studijų suteikimo, iki išplėstinio finansavimo paieškų, teisinių paslaugų, parodų organizavimo, atstovavimo mezgant santykius su kolekcininkais) vietos ir tarptautiniu mastu^[1]. Taip Rusijos menininkų darbai tam tikru požiūriu tampa režimą „funduojančiais“ įkaitais, o tokių pavyzdžių – ne vienas. Kaip vertinate Rusijos šiuolaikinio meno rinkoje veikiančius Putino diktatūros mechanizmus?

Raimundas Malašauskas: Pasak Kirill‘o Savchenkovo, vieno iš dviejų menininkų (drauge su Alexandra Sukhareva), su kuriais aš dirbau Rusijos paviljone šių metų Venecijos bienalėje (jis taip pat dalyvavo ir Valentino Klimašausko kuruotoje 14-toje Baltijos trienalėje), Putinas – „terpės būsena“. Ši terpės būsena – daugiau  nei konkretus tironas, kurio vardu ji pavadinta… Ji – daugialypė ir daug apimanti. Tai – institucijos ir įstatymai, oligarchai ir paprasti žmonės, pati priespaudos ir baimės istorija, be kurios Rusiją sunku įsivaizduoti. Oligarchijos, stambiojo kapitalo ir valdžios simbiozė Rusijoje – specifinė. Jei kalbame apie meno rinką ir meno pasaulį, be jokios abejonės Rusija yra artimesnė JAV arba Kinijai, o ne Europai. Valstybės ir viešųjų struktūrų dalyvavimas meno pasaulyje – simbolinis, tačiau ideologiškai svarbus. Meną perka, remia ir juo didžiuojasi stambusis kapitalas. Neabejoju, kad tarp tų turtuolių yra ir režimui kritiškų žmonių, tačiau juk jie nebūtų turtuoliais, jeigu nebūtų palaiminti to paties režimo. Tai – tarpusavio priklausomybė. Kita vertus, jeigu tokie turtuoliai kaip Leonidas Mikhelsonas arba Romanas Abramovichius nebūtų atidarę šiuolaikinio meno centrų (Garage ir V-A-C / GES2), kuriuose taip pat veikia tyrimų centrai, mes žymiai mažiau žinotume apie kritiškąją Rusijos kultūrą, o Rusijoje būtų mažiau žinoma apie visa tai, kas nėra tradicinė, oficialioji, šalies kultūra. Kaip dažnai atsitinka su galios mechanizmais šiuolaikiniame mene – tai palaiminimo ir prakeikimo vienu metu situacija. Viešumoje tie patys turtuoliai gali elgtis labai skirtingai – tarkime, Abramovichius yra gerai žinoma viešoji figūra, mėgstanti pasirodyti šiuolaikinio meno fone, o Mikhelsonas – labai diskretiška asmenybė, apie kurią tarptautinis meno pasaulis ilgą laiką žinojo labai mažai, nors jis dalyvavo didelių Vakarų meno muziejų valdybose. Prieš atidarydamas GES-2 centrą Maskvoje, jis pastatė Urso Fischerio skulpturą „Didysis molis“ (angl. The Big Clay) priešais inauguruojamą pastatą – kūrinys tapo giliai kontroversišku objektu, poliarizavusiu visuomenę. Manau, kad pats Leonidas Mikhelsonas nesitikėjo, kad šis objektas sukels senosios SSSR komunistų partijos, dainininko Maksimo Galkino (Alos Pugachiovos sutuoktinio) ir daugelio kitų įžymybių ir bendruomenių neapykantą. Oponentai priėmė skulptūrą kaip išdidintą ekskrementą, tėkštą į veidą visuomenei ir moralei, o gynėjai – kaip viešą tarptautinio šiuolaikinio meno pradžiamokslį Rusijos sostinėje.  Turbūt toks „sprogimas“ turėjo įtakos tam, ko žmonės laukė iš būsimojo GES-2.

Tada atėjo GES-2 atidarymo eilė. Putinas buvo pirmasis GES-2 svečias, kuriam Leonidas Mikhelsonas aprodė naujuosius kultūros namus. Jie atsidarė su Ragnaro Kjartansono Santa Barbara projektu. Kiek girdėjau iš ten buvusių ex-kolegų, valstybės lyderis pagyrė kultūros namų idėją, greičiausiai palinkėjo sėkmės, nusifotografavo parodos fone. Visiems ten dalyvavusiems tai buvo sunki patirtis, juolab, kad tiems, kurie su juo susitiko, prieš tai reikėjo praleisti dvi savaites griežtame viešbučio karantine.

A. V.: Ieškant Putino režimo politikai alternatyvaus Rusijos meno, susidaro įspūdis, jog kritiškai jį siekiantys vertinti kūriniai kone neegzistuoja, tačiau galbūt tai tarptautinių medijų cenzūros pasekmė? Su kokiais aktualiais Rusijos šiuolaikinių menininkų politiniais požiūriais susiduriate?

R. M.: Naviguoti „Putiną kaip terpės būseną“ – sunkus uždavinys. Aš labai gerbiu rusų menininkus, kurie sugeba tokioje aplinkoje įdomiai ir laisvai mąstyti, surasti būdus apeiti cenzūrą. Be abejo, yra menininkų, kurie apmąsto esamą valdžios būseną, bet tai vyksta netiesiogiai, aliuzijomis. Kai kurios temos – pavojingos. Pavyzdžiui, Kursko povandeninio laivo tragedija, Čečėnijos karai, LGBTQ aktyvizmas arba Rusijos Cerkvės kritika taip pat gali baigtis nuovadoje. Tuo pačiu metu, Julijos Tsvetkovos, nuteistos už „pornografijos platinimą“, istorija (giedri moteriškų lytinių organų piešiniai, pavadinti „Vaginos monologais“) yra solidarumo ir aktyvizmo pavyzdys: daug aktyvistų ir menininkų protestavo prieš teismo nuosprendį įkalinti Juliją. Deja, šių veiksmų pozityvumo riba šiuo metu yra tai, kad ji gali laisvai vaikščioti po Komsomolsko miestą, kuriame gyvena, su „pasižadėjimu neišvykti“.

A. V.: Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip pradėjote bendradarbiauti su Rusijos šiuolaikinio meno bendruomene?

R. M.: Tai įvyko 2018-ais metais. Dirbti su V-A-C fondo Maskvoje satelitinių kuratorių komanda mane pakvietė jo meno direktorius Francesco Manacorda. 2017-aisiais drauge su juo kuravau Liverpulio bienalę, tuo metu jis buvo Tate Liverpool direktorius. Prieš tai Rusijoje lankiausi tris kartus. Gyvenant Lietuvoje, mano žvilgsnis buvo nukreiptas į Vakarus, apie Rusiją daug negalvojau. Vis dėlto, po keliolikos metų gyvenimo Vakaruose, išvykus iš Lietuvos, manyje atsirado smalsumas – „O kas yra Rusija?“ – ir tai sutapo su Francesco, kuris neseniai buvo paskirtas V-A-C meno direktoriumi, pakvietimu. Taip V-A-C fondas tapo mano pažinties su Rusijos šiuolaikinio meno bendruomene portalu. Per pusantrų metų apsilankiau Maskvoje keliolika kartų – tai buvo proga susipažinti ne tik su menu, bet ir su unikaliu pasaulio miestu, jo gyvenimu. Man visa tai buvo tikrai įdomu – būti imperijos, kurioje kažkada užaugai, sostinėje; matyti savo paties praeitį platesniame kontekste ir, deja, naiviai galvoti, kad ši imperija – tik praeityje. Tuo pačiu metu Maskvoje susipažinau su daug nuostabių, kūrybiškai ir kritiškai mąstančių žmonių, su kuriais tikiuosi išlikti pokalbyje, nepaisant dabartinės tragedijos. Svarbiausia, kad jie liktų nesužaloti ir sveiki…

A. V.: Kokio tipo institucija yra V-A-C?

R. M.: V-A-C – vienas sudėtingiausių projektų, su kuriais kada nors teko dirbti. Jis įkurtas Leonido Mikhelsono, įkvėpto Teresos Iarocci Mavicos – italės, kuri atkeliavo į Rusiją dar Pertvarkos laikais. Pilnas centro pavadinimas – Victoria Art Contemporary. Viktorija – įkūrėjo dukros vardas. Kai prisijungiau prie komandos, V-A-C, egzistavęs ir prodiusavęs šiuolaikinį Rusijos meną jau gerą dešimtmetį, plėtėsi ir planavo ateities darbus kultūros namuose GES-2. Šie namai – buvusi elektros stotis, XX a. pradžioje gaminusi elektros srovę tramvajų tinklui Maskvoje. Rekonstruota Renzo Piano, ši stotis, kaip juokavo kolegos, turėjo „vežti žmones“, kaip ir kažkada elektra varomi tramvajai. Būsimos programos daugialypiškumas ir intelekto koncentracija atspindėjo Maskvos mastelį ir revoliucinius užmojus: sukurti atvirą, viešą erdvę įvairioms nuomonėms, dirbti su imigrantų bendruomenėmis, įrengti meno praktikos dirbtuves Maskvos menininkams, plėtoti transkultūrinius naratyvus, gerbiančius Vakarietišką kanoną, tačiau tuo pačiu metu dekolonizuojančius tiek jį, tiek ir sovietinį palikimą. Buvo aišku, kad centrui atsidarius, tai bus labiausiai lankoma Maskvos vieta. Drauge su M+ meno centru Honkonge, GES-2 tikriausiai buvo didžiausi meno centrai pasaulyje, atsidarę 2021-aisiais. Ateities programai buvo sugalvoti penki sezonai, skirti specifinėms temoms – Santa Barbara, Tiesa, Motina, Kosmosas, Vos girdisi. Kiekvieną sezoną sudarė keliasdešimt diskursyvių, edukacinių ir meno projektų – nuo šiuolaikinio šokio iki socrealizmo ir mokslinės fantastikos futurologijos. Netgi apie kiekvieną neįvykusį (ir nebeįvyksiantį) ateities projektą galima labai daug kalbėti, vien konkrečių peripetijų ir transformacijų kronika – verta apsakymo. GES-2 atsidarė praėjusių metų gruodį (pora metų vėliau, nei planuota, dėl Covid-19 pandemijos), tačiau per kelis mėnesius viskas gana stipriai pasikeitė. Kuratorių komandai tapo aišku, kad planuojant plačiajai auditorijai skirtus renginius šalia Kremliaus ir Kristaus Prisikėlimo cerkvės – neišvengiamai teks pamiršti labai daug dalykų, kuriuos jie buvo sugalvoję. O po trijų mėnesių Rusija įsiveržė į Ukrainą, prasidėjo karas, kurio, kaip žinote, Rusijoje negalima vadinti karu, ir viskas pasikeitė radikaliai. Dauguma užsienio menininkų pasitraukė iš būsimos programos. Tikrai sunku pasakyti, kokio tipo institucija V-A-C bus ateityje.

A. V.: Kas paskatino imtis kuruoti Rusijos paviljoną pavasarį atsidarysiančioje 59-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje?

R. M.: Pakvietimas atėjo iš tuometinės paviljono komisarės Teresos Mavicos, ir abiejų menininkų –Alexandros Sukharevos ir Kirill‘o Savchenkovo. Tai greičiausiai išliks labiausiai mane apstulbinusiu pakvietimu gyvenime. Netikėtumo efektas drauge su meile abiejų menininkų kūrybai (su Alexandra susipažinau 2010-ais metais, kai su Carolyn Christov-Bakargiev pakvietėme ją į d(OCUMENTA)13, su Kirill‘u – 2019-ais metais Maskvoje) turbūt ir tapo pagrindinėmis priežastimis priimti šį pasiūlymą. Tai buvo iššūkis – aš klausiau savęs, ką reiškia man, buvusios Imperijos periferijos gyventojui, atsidurti jos simbolinėje scenoje, ir atsidurti toje simbolinėje vietoje, atkeliaujant tarptautine linija iš Vakarų, t. y. Briuselio, kuris niekada nebuvo Rusijos imperijos dalis? Kokia post-kolonijinių reakcijų kolizija susiformuoja? Kokio tipo reakcijos susiformuos tarp skirtingų Rusijų paviljone: oficialiosios ir tos, kuri ją permato, bet turi elgtis atsargiai, kad būtų nors kiek matoma? Greičiausiai sugrįšiu prie šių ir kitų klausimų iš skirtingų perspektyvų dar daug kartų. Be abejo, mano noras matyti Rusiją progresyvesnę, nei žinojau, buvo iliuzija, palaikiusi mano sprendimą.

A. V.: Tiesa, kalbamės jau po to, kai viešai pasmerkėte Putino pradėtą karą ir drauge su menininkais paskelbėte, jog dėl susidariusios politinės situacijos neatstovausite Rusijos viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje. Ar galėtume teigti, jog šis veiksmas tam tikru požiūriu – performatyvus, gebantis keisti socio-politinę šalies dabartį? Koks Jūsų asmeninis santykis su dabartine kultūrine bei politine situacija Rusijoje bei Ukrainoje?

R. M.: Bijau, kad šis veiksmas tikrai apribojo Kirill’o ir Alexandros perspektyvas jų šalyje, jei joje išliks dabartinis režimas. Ten, panašu, viskas gali būti tik blogiau. Mums kalbantis, yra likęs tik vienas nepriklausomas žinių portalas – Mediazona. Kai mūsų pokalbį skaitys skaitytojai, jo turbūt jau nebebus. Kaip Vakarų sankcijos palies paprastų žmonių gyvenimus – atskira tema. Apie Ukrainą labai sunku kalbėti, tai – epinė tragedija. Mano kolegė iš Liverpulio bienalės, Liza German, kuruoja Ukrainos paviljoną Venecijos bienalėje. Jai pavyko ištrūkti iš Kijevo į saugesnę vietą. Tai šiuo momentu yra svarbiausia – realus išlikimas ir realūs pagalbos Ukrainai veiksmai – empatiniai, ekonominiai, kariniai. Mintyse skamba Timothy Snyder zodžiai: „Kiekviena ukrainiečių diena kovos lauke mums reiškia savaitę, mėnesį ar metus galvojimo, koks kitoks pasaulis galėtų būti“.[2] 

A. V.: Kokias naujas reikšmes šių dienų politiniame kontekste dėl prasidėjusio karo įgyja Kirill’o Savchenkovo ir Alexandros Sukharevos kūriniai?

R. M.: Viena esminių mūsų projekto temų buvo nuojauta (premonition / предчувствие). Kirill’o ir Alexandros kūriniuose ji reiškėsi skirtingai: Kirill‘ą buvo pagavęs nerimas dėl diktatūros augimo, jo žodžiais tariant – informacijos autokratijos; Alexandra labiau gilinosi į įvykio nuojautą pačia bendriausia prasme – koordinačių, tvarkos, organizacinių principų pasikeitimą, veikiantį ir geologijoje, kalboje, išgyvenimuose. Mūsų projektas vadinosi „914“. Tai skaičius, likęs pašalinus pirmą vienetą iš datos, kai Rusijos paviljonas buvo pastatytas – 1914-iais. Prieš kelis mėnesius man tai asocijavosi su imperinio vieneto pašalinimu, kažkokiu nano-egzorcizmu (paviljone yra keturios kolonos, siūliau menininkams pridėti dar vieną – penktąją – ir pašalinti vienetą iš skaičiaus). Šiandien, pirma ir vienintelė asociacija – Pirmojo Pasaulinio karo pradžia…

A. V.: Ar galėtume teigti, jog K. Savchenkovo ir A. Sukharevos drauge su komanda Venecijos bienalei teiktas projektas pasižymi Putinizmo kritika?

R. M.: Projektas „914“ buvo kritiškas iki-karinės politinės būsenos Rusijoje atžvilgiu. Kirill’o Savchenkovo apsakyme, kuris turėjo būti išleistas Venecijoje, algoritmai prievarta ir kankinimais išgauna parodymus is revoliucionierių. Tai vyksta tolimoje ateityje. Jo apsakyme Rusijos paviljono pavidalu veikia modelis 914 – „pusiau mirtinas autonominis sistemų operatorius, galintis kurti gilumines simuliacijas. Jis ieško efektyvių būdų sumažinti agentiškumą“. Alexandra Sukhareva planavo rodyti fotografijas iš miško, kurio žemėje daug kūnų, kasusių Volga–Maskva kanalą Stalino valdymo metu – tai buvo Dimitlago (priverstinių darbų lagerio) kaliniai. Pati Alexandra šią seriją apibūdino tokiais žodžiais: „Tai, kaip į mus kreipiasi mirusieji, istoriškai mus supantys, apsprendžia mus pačius. Tai, kas vyksta šiame bendravime priklauso nuo vilties pastangų. Viltis – instrumentas prieš baimės ir neapykantos sukeliama paralyžių. Juk net ir blokados metu buvo rašomi eilėraščiai“. Vienas iš „914“ leitmotyvų buvo dekonstruota Anos Achmatovos eilėraščio „Poema be herojaus“ eilutė: „praeitis bręsta ateityje“… Deja, dabar ateitis tikrai neapsaugota nuo tos praeities.

A. V.: Ar galėtumėte papasakoti, kaip, drauge su menininkais, priėmėte sprendimą nedalyvauti artėjančioje Venecijos bienalėje?

R. M.: Nuojauta tapo performatyvi ir reali. Kaip ir visi kiti, mes jautėme bręstančią įtampą prie Ukrainos sienos. Buvo aišku, kad jei karas prasidės, Rusijos paviljonas radikaliai pakeis savo prasmę ir nebus priežasčių, kurios priverstų mus ten būti. Taip ir įvyko. Galbūt „914“ suras kitas buvimo formas – kitame laike, kitoje vietoje, kažkada…

A. V.: Kaip suvokiate šiuolaikinio meno bei politikos santykį bendrąja prasme? Kaip vertinate Rusijos šiuolaikinio meno bendruomenės gebėjimą atsispirti Putino režimo ideologiniam diktatui?

R. M.: Kiekvieną valandą Rusijoje situacija blogėja. Viena iš Rusijos problemų, kurią išnaudoja Putino režimas – meilės gyvenimui stoka, individualaus gyvenimo bevertiškumas. Tragiška, palaužta pasaulėjauta pasitiko karą kaip patvirtinimą to, ką nujautė. Tai atsitiko kaip tragizmo išsipildymas, kurio sąmoningai ar pasąmoningai tikėjosi daug intelektualų. Bejėgystės būsena – viena iš to sąlygų ir pasekmių. Kažkas spėjo pabėgti į Armėniją, Sakartvelą, Vokietiją, daug kas liko ir bijodami nežino, ką reikės daryti… Mano buvusi kolegė, choreografė ir šokio kuratorė Olga Tsvetkova, liko dirbti V-A-C, jos žodžiais tariant, „su dviem Gulbių ežerais“. Kaip turbūt žinote, Čaikovskio „Gulbių ežeras“ – labai simbolinis kūrinys, kaip žinių nepraleidžianti uždanga užliejantis televizijos ekranus Rusijos politinių krizių metu. Jį pirmą kartą be perstojo suko po Brežnevo mirties, vėliau ir po Černenkos bei Andropovo. Tačiau bene ilgiausiai jis sukosi 1991-ųjų pučo metu, kai realiai pradėjo byrėti Sovietų sąjunga. Nepriklausoma televizijos stotis Dozhd taip pat sustabdė savo veiklą, paleisdama „Gulbių ežerą“ ekrane. Olga Tsvetkova dirbo su šiuolaikiniais choreografais, du iš jų dirbo su „Gulbių ežero“ reinterpretacija…

A. V.: Kaip sprendimą nedalyvauti Venecijos bienalėje sutiko kiti rusų kūrėjai?

R. M.: Vienbalsiai. Bet aš neabejoju, kad yra ir kitaip manančių.

A. V.: Kokiais būdais galėtume išreikšti palaikymą bei suteikti paramą Rusijos šiuolaikinio meno bendruomenei?

R. M.: Gal geriausia išklausyti pačių menininkų? Aš paklausiau Alexandros ir Kirill’o. Jų atsakymai – žemiau.

Kirill’as Savchenkovas: Turbūt svarbiausia – suteikti saugią vietą iš Rusijos nuo grėsmės bėgantiems menininkams, padėti jiems išvažiuoti. Daugelis neturi tam pinigų ar vizų. Didžioji dalis jų bėga nuo baudžiamojo persekiojimo (už kalbas apie karo nusikaltimus ir pasakymą „karui – ne“ socialiniuose tinkluose, baudžiama 15 metų kalėjimo). Ne visi turi stiprybės išsakyti savo nuomonę tokiomis sąlygomis. Menininkai negali išvykti dėl atšauktų lėktuvų skrydžių, banko kortelių užblokavimo, kultūrinio boikoto ir paprasčiausiai iš baimės, kad už tai reikės atsakyti. Svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, kad jei atimsite iš rusų, kurie nesutinka su karu, balsus ir paliksite juos Rusijos Federacijoje, jie bus pirmosios represijų aukos, nes jie yra valstybės priešai naujojoje realybėje. Kuo labiau boikotuoja išvykstančius, tuo stipresnė fašizmo kristalizacija pačioje Rusijos Federacijoje. Jei žmonėms pavyks išvykti, galbūt jie bus tie, kurie bus pasirengę dirbti prisiimdami atsakomybę, bet tai turėtų būti savarankiškas žingsnis (turiu omenyje atsakomybės prisiėmimo žingsnį).

Alexandra Sukhareva: Aš manau, kad menininkų bendruomenei reikia suteikti šansą pauzei, kad jie galėtų suvokti, ar yra pasirengę toliau kurti. Tai gili praraja: ar forma gali būti atskirta nuo jausmų?

^[1] Pgl. https://smartart.ru/english;

[2] „I feel like every day that they stay on the battlefield buys us a week, a month, a year of thinking about how things could be“ https://www.nytimes.com/2022/03/15/podcasts/transcript-ezra-klein-interviews-timothy-snyder.html

Nuotraukos:

[1] Raimundas Malašauskas. Fot aut. Alexandre Guirkinger
[2-3] Alexandra Sukhareva, Labour Azul (2015 and ongoing). Area of former Dmitlag
[4] Kirill Savchenkov, The past ripens in the future, 2022. Eskizas apsakymui projekte „914″ ir trumpametražiam animaciniam filmui