Menas kaip žaidimas, kuris nebūtinai yra lengvas. Interviu su Tomu Daukša

Pasimatėme kaip seniai nesimatę draugai. Pasikalbėjome apie bergždžias pastangas pagauti garso bangas dviem įrenginiais, apie gyvenimą, kuriame pakanka liūdesio be liūdnų filmų. Fone aidėjo trankios kalėdinės dainos. Prisiminėme sniego žmonių guolius, žėručius, formulių konstravimą ir fontanus, kuriais teka nuodingas aušinimo skystis. Dėl pastarųjų prireikė patikrinti Laisvės alėjos fontaną, nes žinojom, kad juo teka vanduo, bet sunku nustatyti, ar tikime tuo, ar žinome, nes kai tiki, tai žinai, bet ar iš tikrųjų žinai, neaišku, sakė Tomas. Besikalbant apie laimės lempas, ribas, akademinį pasaulį, uždaras sistemas ir kūrinius, kurie nesibaigia, prabėgo kelios valandos. Atsisveikinome Tomui sakant, kad norisi padidinti paskutinio kūrinio apimtį, tik neaišku, kaip dabar žiemą bebrams seksis pagalius graužti. Pažadu, viskas taps aiškiau perskaičius interviu.

Tomas Daukša (g. 1988) yra menininkas, tapytojas, tarpdisciplininio meno kūrėjas, nuo 2009 metų aktyviai ir nuosekliai rengiantis personalines ir dalyvaujantis grupinėse parodose. Vilniaus dailės akademijoje įgijo Meno daktaro laipsnį apsigynęs disertaciją „Iš pusiausvyros išvestos sistemos su grįžtamuoju ryšiu“. Šiais metais kartu su „The Rooster Gallery“ pristatė savo kūrinius Dubajaus meno mugėje. Naujausias menininko projektas „Laimės švieselės“ pristatytas Rygoje Baltijos šalių menininkus jungiančio projekto „History of Joy, Part 4“ („Džiaugsmo istorija, 4-oji dalis“) kontekste. Nuo sausio 27 d. „Laimės švieseles“ galima apžiūrėti ir Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

„Džiaugsmo istorijos“ platforma menininkams pasiūlė alternatyvią virtualią erdvę pristatyti savo darbus. Vienas iš pristatomų darbų yra Tavo kūrinys „Laimės švieselės“ (2021). Tai tamsioje patalpoje išdėlioti stovai, padaryti iš medinių pagalių, ant kurių smaigalių, lyg tai būtų toršerai, pritvirtintos įvairiomis spalvomis mirgančios šviesos. Šis darbas asocijuojasi su keliais kitais tavo kūriniais, kurie patraukia spalvomis, žaismingumu, tačiau kartais gan apgaulingai – už spalvų ir formų žaismės slepiasi daug struktūros ir tyrinėjimų. Apie kokią laimę kalba šis darbas?

Vaikščiodamas Palangoje palei Šventosios upę, radau bebrų nugraužtų pagalių ir jų prisirinkau. Bebrai pagalius nugraužia su visa žieve, ant jų lieka dantų žymės. Sumanymas kilo pirmo karantino metu, bet tik vėliau pradėjau tikslingai pagalius rinkti. Iki pat lemputės įsukimo darbo idėja yra labai ekologiškai sąmoninga ir draugiška aplinkai, nes pagaliai surinkti iš gamtos, nėra nupjauti ar nupirkti. Jiems surišti naudojau augalinio pluošto suyrančias virves, senus varžtus. Elektros instaliacijai reikalingi laidai, kištukai irgi buvo atrasti seni ir panaudoti antrą ar trečią kartą.

Viršuje įsukau lemputę, pagamintą Kinijoje, transportuotą iš toli, joje yra kelios rūšys neperdirbamo plastiko. Tai pigi ir tarši elektronika, kuriai pagaminti reikia daug sąnaudų. Tuo pat ji labai linksma, gražiai atrodo ir kelia džiaugsmą. Visos į ekologiją nukreiptos pastangos buvo nubrauktos šiuo vienu lemputės įsukimu.

Tad toji lemputės laimė iliuzinė? 

Iš vienos pusės norėjau, kad darbas būtų linksmas ir keliantis džiaugsmą, iš kitos pusės galvojau apie tą žmogaus pastangą būti ekologiškai sąmoningu, tarkim, būti veganu, rūšiuoti, bet tada nusipirkti kilogramą avokadų, kai tuo tarpu jų plantacijos galbūt yra atsakingos už kokios nors rūšies išnykimą. Iškilo eko mados aspektas, kad tai dažnai yra bergždžia. Po tuo šviesiu, linksmu ir lengvu pojūčiu ir buvo ši mintis. Viską padarau labai sąmoningai ir ekologiškumą sugadinu vienu žingsniu, būtent tokiu, kuris ir sukurią tą linksmumą.

Darbas turi dvi lygiagrečiai einančias linijas, kurios nebūtinai turi susikirsti. Galvoju apie gan liūdnus dalykus ir tuo pačiu apie progreso niuansus – nenumaldomas progresas išstumia tam tikrus įpročius, erdves ir pasiūlo alternatyvas. Jos tartum lengvesnės, paprastesnės ir geresnės, bet iš tiesų nėra aišku, ar jos tikrai tokios yra. Daug galvojau apie meno ir dizaino santykį. Kai „Laimės švieselės“ yra parodinėje erdvėje kaip instaliacija ar objektas, tai yra meno kūrinys. Jei jį pastatytum namie ar netgi įsuktum kitą lemputę, tai būtų lempa. Pradėjau galvoti apie tai, kaip tuo pat metu tas pats objektas gali būti keliais skirtingais dalykais. Ekologiškos pastangos ir lemputės įsukimas jas sunaikinant taip pat yra bandymas būti dviem skirtingais dalykais vienu metu. Man visada rūpi ribinės arba plyšio stadijos, kur nebelieka aiškios ribos tarp vieno ir kito. Darbe rūpinausi santykiu tarp meno ir dizaino, lengvabūdiško džiaugsmo ir sąmoningų pastangų.

Kūrinio aprašymu tapo adaptuota Beatrix Potter pasaka apie padykusį Triušį Petriuką, kurį pakeitei Bebriuku Petriuku. Kuo ši istorija papildė ar inspiravo Tavo darbą?

Kai reikėjo pateikti darbo aprašymą, kelias dienas galvoje sukosi žodžiai „Peter Beaver“ („Bebriukas Petriukas“) ir aš niekaip negalėjau suprasti, iš kur jie atsirado. Po to prisiminiau pasaką apie Triušį Petriuką, ir ją susiradęs pakeičiau pagrindinį herojų iš triušio į bebrą, o viską, kas susiję su triušiais, pakeičiau į tai, kas susiję su bebrais – pavyzdžiui, tai, ką jie valgo, ar brolių vardus. Norėjau, kad aprašymas būtų lengvabūdiškas, džiaugsmingas, toks, kokia man pasirodė ta pasaka. Aišku, pasakoje yra daug streso – ji apie tai, kaip tam veikėjui nesiseka, jį nuolat vejasi. Iš kitos pusės, jo broliai laiką praleido gan nuobodžiai – apie juos pasakos nėra.

Tai nėra šabloniškas kūrinio aprašymas. Įdomi prieiga apibūdinti savo kūrinį per kito žodžius, tačiau vėlgi pateikiant savo pasakos versiją.

Pirmiausia ir dariau šablonišką aprašymą, bet man pasidarė nuobodu. Ne mano uždavinys yra analizuoti savo kūrinį ir pasakoti, apie ką jis, nes tuomet labai susiaurinčiau darbo prasmes – kelios versijos gali būti tiek pat teisingos, o maniškė gali pasirodyti netgi nuobodesnė. Senokai jaučiu, kad būtų apmaudu net bandyti pasakoti vienintelę teisingą darbo suvokimo versiją.

Tavo projektuose pastebimas tam tikras linijiškumas, juos siejanti gija. Projektas „Fountains of Joy“ (2021) yra tartum kito tavo projekto, „No Limit“ (2018–2019), tęsinys, o dėl medžiagiškumo – keramikos – jungiasi ir su sniego žmonių projektu („Bigfutų projektas“, 2017–2021). Ar „Laimės švieselės“ turi sąsajų su buvusiais projektais?

Manau, kad taip. Žvilgsnio kampas kitas, bet iš esmės ašis panaši – tai ribos paieška. Techniškai, vėlgi naudoju pigią, gan gerai pažįstamą kinišką produkciją, kas gali sieti šį darbą su „No Limit“. Spalvotos šviesos, ryškios spalvos, vėl bent viena darbo pusė kalba apie džiaugsmą. Tik tiek, kad aš jau gan seniai nenaudojau natūralių medžiagų ir ilgą laiką apsiribodavau naftos produktais, imitacijomis. Šįkart naudojau tikrą medį, augalinio pluošto virves.

Visi mano darbai man yra tam tikras žaidimas. Nesvarbu, ar tai buvo sniego žmonės, ar žaislai, ar dabar šie pagaliai. Tiesiog tai yra dalykai, su kuriais žaidžiu. Panašiai kaip pajūryje, jei neatsineši lopetėlės smėliui kasti, tai susirasi su kuo tai daryti, kad ir pagaliu ar akmeniu. Galvoju, kad visuose darbuose išlieka ši prieiga, nes svarbu, kad man būtų linksma darant darbą. Tai nereiškia, kad turi būti lengva, bet turi būti linksma.

Esi baigęs tapybos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o prieš dvejus metus apsigynei meno daktaro laipsnį. Doktorantūroje dirbai su iš pusiausvyros išvestomis bei hibridinėmis sistemomis, o baigiamuoju projektu tapo „No Limit“ – žaislų serija, kurią kūrei kelerius metus, naudodamas jau pagamintus elektroninius žaislus, dirbtinį kailį ir plastiką. Tyrinėjai sistemas, būdamas sistemos dalimi. Kaip vertini institucionalizuotą mokslą meno sferoje? 

Pradėjus bakalauro studijas jaučiau, kad reikia daug ko išmokti, ir mažai reflektavau, kur esu. Magistro studijose pradėjau kreipti dėmesį į savo aplinką, bet mano projektas buvo susijęs su uždaromis loginėmis sistemomis. Mąstymas apie sistemą būnant sistemoje prasidėjo doktorantūroje.

 Atrodo, kad link to ėjai gan nuosekliai. Kokios refleksijos gimė?

Sistema norėtų, kad gimtų išvados. To tikimasi kaip nuoseklaus, metodiško žingsnio. Išvadų neturėjau, dariau intervencijas į sistemos veikimą ir ta sistema kartais išsibalansuodavo, o kartais buvo kieta ir nepajudinama – intervencijos subliukšdavo. Kartais pati sistema stumteldavo į priekį ir padėdavo tas pačias intervencijas daryti. Aš tyrinėjau sistemą be tikslo padaryti išvadas, gauti atsakymą. Panašiai kaip kad kišdamas pirštą į vandenį tai darai tiesiog iš smalsumo, nenumatęs rezultato, kurį turi pasiekti.

Papasakok plačiau apie intervencijas. Kokios jos buvo ir kaip vyko?

Kai Eglė Grėbliauskaitė padarė darbą su grindimis „Titaniko“ parodų salei („C30/37-XC3-CI0, 2-D16-S3. Naujos geros grindys Titanikui“, 2016), niekam nežinant į grindų plyšį pribėriau žėručio. Po to Eglei pasakiau, ir tas žėrutis niekam daugiau nežinomas gan ilgą laiką ten ir gulėjo. Vėliau, paaiškėjus, kilo gan didelis sambrūzdis, turėjo įsitraukti ir diskutuoti muziejaus taryba, ūkvedžiai, prorektorius, nes aš norėjau žėrutį palikti, sakydamas, jog tai meno kūrinys. Galų gale gavau leidimą žėrutį palikti ir jis, matyt, dar ir dabar ten yra, tik jau apsinešęs dulkėmis. Viena vertus, maniau, kad šis įvykis praeis sklandžiai ir niekas neatkreips dėmesio, bet įvykęs sujudimas parodė, kad sistema vis tik reaguoja. Tai buvo iš dalies žaidimas, o iš dalies – eksperimentas ir savo sumanymų patikrinimas. Niekad neturiu tikslo sukelti angažuotų reakcijų, tai dalykai, reikalaujantys daug energijos ir laiko. Man daug linksmiau tą laiką skirti kitiems dalykams. Jei būčiau numatęs, kad bus tokia reakcija, tikriausiai nebūčiau tuo užsiėmęs.

Atrodo, jog Tau svarbiau ne radikalūs perversmai, ne tuščio triukšmo sukėlimas, o ribų matavimas.

Ribų matavimas yra labai tinkama frazė, man tai svarbu ne tik mene, bet ir gyvenime, socialinėse interakcijose. Man triukšmo sukėlimas nėra įdomu, dėl to mano darbuose yra linksmumo sluoksnis, dėl kurio iš pirmo žvilgsnio mano kūriniai atrodo tiesiog lengvi. Nenoriu, kad darbai taptų didaktiškais momentais.

Doktorantūros studijos yra ilgas ir rimtas įsipareigojimas. Kaip kilo noras tęsti akademinę veiklą derinant ją su kūryba?

Magistro studijos man sukėlė daug klausimų. Projektas, kurį dariau, buvo apie uždaras logines sistemas, pavyzdžiui, „A yra todėl, kad B; B yra todėl, kad A“. Dariau vamzdį, kuriame uždariau garsą, geriausiai rezonuojantį tame vamzdyje, o vamzdis buvo tas, kuris labiausiai rezonavo tą garsą. Tuomet kilo klausimų, o kas yra už tos uždaros sistemos? Juk darbai nėra hermetiški, nors juos ir bandai kurti be išorės įtakos. Uždara loginė sistema yra minties konstruktas ir realybėje neegzistuoja tokiu pavidalu, kokį įsivaizdavau. Šias sistemas įvardinau kaip išvestas iš pusiausvyros, kadangi, nors sukurtos vienaip, jos veikia visiškai kitaip. O kaip jos veikia? Su šia mintimi ir stojau į doktorantūrą, vėl atsidurdamas akademinėje sistemoje, kurią buvo galima bandyti vesti iš pusiausvyros. Tuo pačiu, pats būdamas tos sistemos dalimi, galėjau vesti iš pusiausvyros ir pats save. Galėjau veikti sistemą būdamas jos viduje. Tai vyko nebūtinai destruktyviai, bet nebūtinai ir labai patogiai.

Studijų pabaigoje turėjau pristatyti tiek projektą, tiek baigiamąjį rašto darbą. Mano galva, doktorantūros studijos yra gan pavojingos menininkui būtent dėl rašymo. Aplinkoje jaučiau abstraktų spaudimą laikytis mokslinės prieigos savo darbų ir projektų atžvilgiu, jaučiau, kad neva yra teisingas būdas skaityti knygas, analizuoti literatūrą ir ja remtis, vartoti tam tikrą terminologiją ir žinoti, ką darai ir ko sieki. Man atrodo, kad dėl šio spaudimo gan greitai galima „nusausėti“, o kūriniai gali tapti neįdomūs net ir tau pačiam. Pradžioje buvau tam pasidavęs, bet man nelabai pavyko. Man nėra duota apsikrauti krūva knygų ir atsiminti viską ką perskaičiau, cituoti dalykus.

Savo kūryboje esi įvedęs formulę x + y + z ≠ t, kur  x – tai pasakojimas apie tikrovę, kurį galima patikrinti, y – pasakojimas apie tai, ko negalima įrodyti arba patikrinti, z – moksliškai tikslus, patikimas pasakojimas, bet niekuo nesusijęs su x ir y pasakojimais, o t – nauja hibridinė pasakojimo sistema, kurios pasakojimas skiriasi nuo x, y ir z. Ar ši formulė tapo ašimi, aplink kurią konstruoji savo kūrybą?

Ši formulė atsirado vos įstojus į doktorantūrą. Viskas prasidėjo, kaip ir daugelio kitų mano darbų atveju, miške – radau ant žemės gulinčius milžiniškus, iš šakelių susuktus lizdus, kuriuose galima patogiai atsigulti, šitai pats pabandžiau. Akimirksniu nusprendžiau, kad tai sniego žmogaus darbas, ir tik grįžęs namo pradėjau savęs klausti, kodėl tuo patikėjau. Juk galėjo būti daug kitų paaiškinimų. Bet atradęs tuos lizdus aš ne tikėjau, o žinojau, kad tai sniego žmogaus pėdsakas.

Praleidau begales valandų žiūrėdamas dokumentinius filmus apie sniego žmones. Po kurio laiko jie pasidarė siaubingai vienodi, juose naudojamos vis tos pačios situacijos bei istorijos. Tuomet ir užsirašiau formulę, kokiu būdu bandoma įtikinti kažko egzistavimu. Šiuo atveju – sniego žmogumi, bet sniego žmogus gali būti pakeistas bet kuo kitu. Man pasirodė įdomu, kad iš tam tikrų elementų sudėjęs pasakojimą, turi turėti 1) tikrą nenuginčijamą istoriją, 2) kažką, kas užmaskuoja pasakojimo spragas, 3) impulsą, kuris turi nukreipti tinkama linkme. Visa tai sudėjęs gauni visiškai naują pasakojimą, kuris, jei buvo sekama šia schema, būna labai stiprus ir galingas. Visgi pažiūrėjus kritiškiau, supranti, kad jis niekaip nesusijęs nei su vienu iš pirmų trijų pasakojimų.

Dalis žmonių, atėjusių į projektų erdvėje „Malonioji 6“ vykusią parodą „3“, pradėjo tikėti sniego žmogumi. Jie sakė iki tol abejoję, bet paroda jiems tartum įrodė, kad sniego žmogus tikrai egzistuoja. Man buvo netikėta, kad tai tikrai veikia. Apink šią formulę  pradėjo suktis visas mano doktorantūros projektas.

Ar naudojiesi ta formule iki šiol?

Nesivadovauju ja kurdamas, bet tam tikros liekanos yra. Turbūt ir atsibostų per tiek metų.

„Rupert“ rezidencijos metu dirbai ties projektu WOTBOEO („Worshipers of The Mysterious Blob of Extra-terrestrial Origin“), vėliau pavadintu „Fountains of Joy“. Jame pagrindine tema tapo skysčių ir jų formų tyrinėjimas, o pagrindiniu objektu – fontanai, kurie, rodos, siunčia prieštaringus signalus. Neoninės vandens spalvos, raminantis vandens čiurlenimas, aptakios keramikinės formos sudaro švelnumo įspūdį, kviečia atsipalaiduoti ir atsigaivinti, bet fontanu teka žmogui pavojingas aušinimo skystis. Kaip gimė idėja pradėti šį tyrimą? Kokias įžvalgas suformavai?

Galvojau apie žmogaus negebėjimą suvokti kitos gyvybės intelekto. Mes negalime nuspręsti, koks protingas yra buožgalvis, nes matuojame iš savo perspektyvos; negalime atpažinti tam tikrų gyvybės formų, nes turime savo žiūros tašką ir jis neleidžia įvardinti tam tikrų dalykų ar jų suvokti. Sniego žmogaus projektas man dar buvo gan gyvas, todėl galvojau ir apie kulto momentus, besąlygišką tikėjimą, paklusimą. Galvojau, kaip ta kulto sąmonė galėtų sąveikauti su nepažinia gyvybės forma, kurios neįmanoma racionalizuoti. Kaip tik tuo metu vienoje konferencijoje išgirdau, kad žmonija susidurs su nežemiška gyvybės forma, o Pentagonas paviešino vaizdo įrašus su neatpažintais skraidančiai objektais, tartum patvirtinant juos kaip nenuginčijamą faktą.

Taip pat galvojau apie ekosistemas. Fontanas yra, viena vertus, objektas, o kita vertus – terpė gyvybei, nes suteikia skystį, erdvę. Jis ir reprezentuoja gyvybės formas, ir yra terpė, kurioje ta gyvybės forma egzistuoja. Kartu tai ir pertekliaus, prabangos simbolis, bet ir trūkumo ženklas, nes fontanu dažnai kompensuojamas gamtinės aplinkos stygius mieste. Mane džiugina objekto neaiškumas. Fontanai atsirado iš tokios mąstymo linijos, kuri buvo gan padrika ir kurioje sąsajos yra ne visai rišlios ir aiškios.

Norėdamas fontano objektus kuo įmanoma labiau nutolinti nuo mums pažinios gyvybės, galvojau apie neatpažintas gyvybės formas. Gyvybė sudaryta iš anglies junginių, o kitas elementas, kuris gali turėti daug įvairių junginių, yra silicis, tad stengiausi naudoti silicio junginius fontanui kaip alternatyvą angliai. Pagrindinėje fontano struktūroje nėra jokių anglies junginių. Fontanus lipdžiau iš molio ir porceliano, galvodamas taip pat ir apie buvusių žinojimų nuotrupas. Sakoma, kad žmonės tikėjo (nors tada turbūt tai buvo žinojimas), kad žemę laiko banginis arba dramblys. Staiga įrodoma, kad žemė apvali ir tas banginis kažkur dingo – jo nebėra. Tos senų žinojimų nuotrupos kažkur turi būti, ir tie padarai negali išnykti į niekur. Mano kurti fontanai yra kaip fosilijos, tų senų žinojimų liekanos, kurie dabar mums nepažįstami. Banginis asocijuojasi su fontanu, nes išpurškia vandenį, o ir pats galiu būti fontanu išpurkšdamas vandenį.

Viskas susiklostė iš labai miglotų sąsajų ir padaręs fontanus net nelabai žinojau, ką padariau. Jei tuo metu būtų reikėję aprašyti šį darbą, jo reikšmę ir tikslą, tuo metu nebūčiau galėjęs to padaryti, bet man tai buvo labai įdomu. Doktorantūros studijose turėjau visada paaiškinti, ką darau, o šiuo atveju leidau sau nežinoti, ir leidau darbui mane kažkur vesti, plaukti. Atsirado netikėtų intakų, o kontroliuojant prasmes jie nebūtų galėję prisijungti.

Ar tai jau galutinis projekto etapas, ar fontanų bus daugiau? 

Fontanų bus daugiau. Mėgstu, kai projektus sudaro daug objektų, tam tikra masė, kaip gyvūnų bendruomenėse ar ekosistemose. Sniego žmonių, žaislų, bebrų apgraužtų pagalių visuomet yra daug. Kai yra daug fontanų, jie tartum pradeda kurti ekosistemą, sąveikauja tarpusavyje, sąveikos tampa turtingesnės ir atsiranda daugiau prasmių. Tas pats yra ir su „Laimės švieselėmis“, kadangi tų objektų kiekis kokybiškai keičia patį darbą. Vienas objektas visuomet bus labiau lempa negu meno kūrinys. Kai jų atsirado daug, žmonės nustojo apie jį galvoti kaip apie dizaino elementą.  Dabar jų yra daugiau nei penkiasdešimt ir juos suprantu kaip vieną darbą, nepaisant to, kad jie gali išsivaikščioti ir niekada nebesusitikti.

Esi vienas jauniausių meno daktaro laipsnį turinčių žmonių Lietuvoje ir labai aktyvus meno lauko dalyvis. Susidaro įspūdis, kad kuri tikslingai ir nuosekliai, neieškodamas pigių triukų ir trumpo kelio link populiarumo. Kaip matuoji savo, kaip menininko, sėkmę? Jeigu matuoji, žinoma.

Manau, kad veikiu labai nestrategiškai. Negalvoju, ką apsimoka daryti laiko, finansine, simbolinio kapitalo prasme, ir net negaliu matuot sėkmės, nes neturiu matavimo taškų. Bet kai pagalvoju, manau, kad man sekasi, nes neturiu dirbti kito darbo, tiesiog galiu daryti tai, kas man patinka. O tai yra prabanga. Mano darbas tuo pačiu yra ir mano hobis, užsiėmimas, atradimai. Mano veikla man reikiamu tempu pasiūlo man tinkamus dalykus ir neatsibosta. Tai galima vadinti sėkme.

Buvo laikas, kai niekam, turiu omenyje – platesnei auditorijai, mano veikla nebuvo įdomi. Pradžioje tikėdavausi, kad dabar padarysiu ir visiems nuneš stogą, o niekas net nesužinodavo. Tokia pradžia leido daryti tai, kas man pačiam įdomu ir smagu, o ne tai, kas turėtų įtikti kitiems. Žodis „kūryba“ man skamba pompastiškai. Darymas to, ką darau, yra pasaulio pažinimo, tyrinėjimo būdas, ir tai man yra pagrindinis visų sprendimų variklis.

Be to, ką jau pasakojai, kokį raktą ar užuominą galėtum įteikti Tavo kūrinius stebinčiam žiūrovui, kad būtų lengviau atrakinti po atraktyviomis formomis esantį naratyvą?

Tikrai nėra būtina, kad žiūrovas matytų viską, ką aš matau ar galvoju. Man labai patinka, kai darbas turi paviršinį sluoksnį, kuris tiesiog yra linksmas, lengvas, nereikalaujantis gilių minčių. Smagu neįpareigoti žiūrovo labai galvoti, suvokti. Yra įvairūs suvokimo lygmenys – vieni jų kalba apie šviesą, kiti apie liūdesį, bergždžias pastangas, dar kitame analizuojamos mąstymo spragos. Mano darbai dažnai nukreipti į žmogaus kaip būtybės, rūšies aroganciją, bet tai yra sluoksnis, kuris nebūtinai turi manifestuotis kiekvienam žiūrovui. Tad jei reikėtų duoti raktą, aš matyt jo net neturėčiau. Galų gale, kiekvienas turi savo raktus.

Daug kas atsirado iš juoko, pavyzdžiui, galvojau, kokią dar nesąmonę galiu padaryti, ir padariau auksinį sniego žmogų su rubinais vietoje akių. Kiekvienas projektas turi ir tam tikrus etapus. Sniego žmogaus atveju viskas prasidėjo nuo parodos „Maloniojoje“, kur aiškinausi patikėjimo konstravimo formulę, o vėliau atsirado sniego žmogaus figūrėlės. Iš pradžių kėliau klausimą, kaip būna patikima, kitame etape jau buvo tikima, o atsiradus auksiniams sniego žmonėms jie tartum tapo religinio kulto objektais, kur nebeaišku, ar tai artefaktai, kurie įrodo sniego žmonių egzistavimą, ar tai žmonių kulto reliktas. Sekantis etapas būtų objekto ištirpimas, kai kultas tampa masiniu produktu ir ištirpsta taip pat kaip, tarkime, gali nusipirkti Jėzaus galvos formos saldainį. Sniego žmonių projektas nėra baigtas. Šiuo atveju ir raktų būtų daug, ir jie būtų skirtingi kiekvienam etapui.

Tas pats ir su „Laimės švieselėmis“ – yra dalykai, kuriuos žinau apie darbą, ir yra begalė tokių, kurių nežinau, negaliu kontroliuoti. Kol kas neaišku, kuo tas projektas virs, ir tai yra įdomu.

Nuotraukos:

[1-3] Tomas Daukša, „Laimės švieselės“ (2021). Fotografė – Līga Spunde

[4] Tomas Daukša, „Aurantiaco Cucullo“, projektas „No Limit“ (plastikas, porolonas). Fotografas – Tim Kliukoit

[5] Tomas Daukša, „Manibus Quinquennium“ (metalas, plastikas, porolonas, guma, šviesa, garsas), projektas „No Limit“. Fotografas – Laurynas Skeisgiela

[6] Tomas Daukša, „No Limit“. Nuotrauka – „The Rooster Gallery“

[7-8] Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ („Fountains of Joy“) galerijoje „TechArt“. Fotografas – Linas Mažonas

[9] Tomas Daukša, „The Spotted Bigfoot“ (keramika, smaragdai, auksas, platina) iš „Bigfutų projekto“. Fotografas – Laurynas Skeisgiela