Mónica Mays paroda „Bukolinė gauja“ Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje

Iki spalio 18 d. Vilniaus Šv. Mergelės Marijos bažnyčios pastate (Savičiaus g. 15, Vilnius) veikia menininkės Mónica Mays paroda „Bukolinė gauja“. Paroda yra nepriklausomo, ne pelno siekiančio meno, rezidencijų ir edukacijos centro Rupert viešosios programos „Magija ir ritualai“ dalis. 

Parodoje „Bucolic Gang“ (liet. „Bukolinė gauja“) menininkė naudojasi neobaroko potencialu, kuriame botanikos pasakojimai aktyvuoja persipynusias perspektyvas ir išblukina aiškiai nubrėžtas pasaulių ribas. Tokiu būdu kvestionuojamos nusistovėjusios tapatybės, vietoje kurių siūlomas kūrybingas neapibrėžtumas.

Parodoje pristatomos skulptūros sukurtos iš elementų surinktų Vilniaus apylinkėse: botaniniai atspaudai ant gyvūnų odos, išmesti buities daiktai, deformuoti kryžiai ir barokinės graviūros iš vietinių bažnyčių. Jų formos naudoja anamorfozę – optinį prietaisą skirtą vizualizuoti iškreiptus vaizdus, kurie yra matomi tik iš specifinio žiūros ar atspindėjimo kampo. Šitie “sugedę” prietaisai yra pristatomi parodos erdvėje, barokinės bažnyčios ir buvusio sovietmečio sandėlio kontekste. Šios patalpos pilnos freskų, kurios gana neįprastai padalintos pusiau betoninėmis grindimis.

Mónica Mays (Ispanija/JAV/Nyderlandai) gyvena ir dirba Amsterdame ir Madride. Tirdama kosmologinio ryšio formas, Mónica Mays savo praktikoje kuria naują santykį su amatais ir kultūrine atmintimi. Plevenančių ir keliaujančių istorijų persmelktos medžiagos, pasakojančios apie globalią cirkuliaciją ir resursų paskirstymą, susilieja su pramanytais, liaudies pasakojimais ir surankiotais namų daiktais, tokiu būdu sukuriant darbų rinkinius kuriuose susiduria praktika, tradicija ir medžiagiškas įgalinimas. Mónica naudoja liaudies ornamentus ir buitinius artefaktais kaip nebylios, nesuprantamos kalbos formas, kurios perduoda nereguliarias ir nutylėtas jų gimimo istorijas. Polifoninių kompozicijų ir magiškojo realizmo pagalba jos skulptūriniuose objektuose ir perfromatyviuose darbuose atskleidžiama botaninė dekolonizacija, iki-patriarchalinės mitologijos ir neobarokas.

Parodos kuratorius: Tautvydas Urbelis

Dizaineriai: Nerijus Keblys ir Mantas Rimkus (TAKTIKA studio)

Parodos architektas: Artūras Čertovas

Parodos koordinatorė: Gabrielė Marija Vasiliauskaitė

PARODOS EKSKURSIJOS:

 Spalio 12 dieną, 18:00 ( su Tautvydu Urbeliu). Ekskursijos kalba: LT

Spalio 13 dieną, 18:00 (su Þórhildur Tinna Sigurðardóttir). Ekskursijos kalba: EN

Spalio 16 dieną, 18:00 (su Þórhildur Tinna Sigurðardóttir). Ekskursijos kalba: EN

Įsivaizduokite, kad atsidūrėte žaliuojančioje lygumoje. Mirguliuojanti šviesa glosto jūsų odą, kol dairydamiesi pastebite, kad ši lyguma ypatinga – be horizonto ir be jokių išskirtinių formų. Ji begalinė ir nežemiška. Jaučiatės šiek tiek apsvaigę, su kiekvienu įkvėpimu gilėja jūsų kvėpavimas, o kūną persmelkia stiprėjantis bendrumo jausmas. Keista, bet buvimas beribiame ir beformiame pasaulyje ramina. Kol dairotės, bekūnis balsas jums pakužda, kad ši lyguma – tai pereinamoji erdvė tarp dviejų pasaulių. Vienas pasaulis ką tik baigėsi, o kitas dar neprasidėjo. Pasikeitimas įvyko nepastebimai; vienas pasaulis užleido vietą kitam, kaip ir daugybę kartų prieš tai. Per visišką atsitiktinumą jūs atsidūrėte pačiame pokyčių viduryje.

Jau kurį laiką esate lygumoje. Jaučiate, kaip jūsų kūnu – vieninteliu objektu visoje erdvėje – teka laikas, o nežemiškoji lyguma palengva ima įgauti formą. Materija mainosi, sukasi ir raibuliuoja. Pastebite, kad naujoji erdvė esti labai išraiškinga. Nepaisant to, jos negalima priskirti konkrečiai vietai, laikotarpiui ar kultūrai. Iškalbingi ornamentai, vaizdingos formos ir ryškūs linkiai stimuliuoja jūsų jutimus, bet suvokimas trūkinėja bandant priskirti patiriamą realybę kokiai nors kategorijai. Ši realybė priklauso naujam pasauliui. Su didžiu lengvumu suprantate, kad jūs taip pat esate jo dalis. Jūsų oda, ilgiausią laiką buvusi tik porėtu barjeru tarp jūsų ir pasaulio, dabar išmarginta skirtingais augalų raštais tęsiasi ir susilieja su jus supančiais neįprastais objektais. Jūs pražystate, kaip žydima tik paauglystėje.

Visas nerimas dėl pasaulio pabaigos jau išnyko. Dabar mokotės gyventi realybėje, kur dalijimasis bendra oda yra ir nežodinės komunikacijos praktika. Kiekvienam pasauliui būdingi saviti bendravimo būdai, o šis atrodo linkęs dalytis ir būti dalijamas. Iš visų aplinkos trūkių ir plyšių sunkiasi kūniškumo jausmas. Jūsų patirtis tampa panaši į pirmykščių rankiotojų: pasineriate į aplinką, kuri duoda, nereikalaudama atsilyginti. Tačiau vis tiek atsilyginama kiekvienu prisilietimu, krimstelėjimu ir bendru buvimu pasaulyje.

Jūsų kūne kyla jaudulys, vedami sąlyginio reflekso išsitraukiate išmanųjį telefoną, atsidarote fotografavimo programėlę ir nukreipiate objektyvą į vieną iš jus supančių objektų. Programėlės dirbtinis intelektas, išmokytas atpažinti daiktus, praneša, kad tai „šuo“. Bet jūs aiškiai matote, kad tai anaiptol ne šuo. Tai kažkas kita, tačiau jūs negalite pasakyti, kas. Kaip ir programėlė, kalba sutrinka susidūrusi su nežinomybe. Technika prarado gebėjimą pasakoti pasaulį.

Išjungiate telefoną ir įsižiūrite į juodą ekraną. Neskrodžiamas šviesos, jis atspindi naujai atsiradusį pasaulį. Iškreiptas atspindys atskleidžia nematytus vaizdus ir realybės plyšius, kurie šiaip liktų nematomi. Ornamentai, raštai ir raižiniai liejasi ir perpildo ekraną, trindami ribas tarp atspindžio ir tikrovės.

Šį tekstą parašė Tautvydas Urbelis, galvodamas ir jausdamas kartu su Mónica Mays, Federico Campagna, Silvia Federici, išmaniaisiais telefonais, entelechija (Jane Bennett), Marija Gimbutiene, Lietuvos mitologija ir geografija, Édouard’u Glissant’u, dirbtiniu intelektu, Marku Fisheriu, valgykloje „Chačapuri“ (Sodų g. 7, Vilnius) Mónicos papasakota istorija, Isabelle Stengers, Alice Bucknell instagramo istorija (nebeprieinama), Octavia Butler, Maria Lugones, Kaylos Anderson šliužais, Rupertu (ir kaip efemerišku asmeniu, ir kaip institucija) ir daugeliu kitų, kurie nepanoro būti prisiminti. Jie visi paliko pėdsakus tekste ir darbuose.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko