Kripto ir meno rinkos

Dar 2015 m., prasidėjus meno tokenizavimui [1] kriptovaliutų prekyvietėse, publika pasidalijo į dvi monetos puses. Nenuspėjama ir sunkiai suprantama rinka sudomino meno oportunistus ir avantiūristus arba tuos, kurių meniniam kapitalui skaitmeninių valiutų nuvertėjimai įtakos padaryti negalėtų. Tuo tarpu atsargesnė dalis į NFT žiūrėjo kaip į LinkedIn paskyrą dailininkui – perteklinę skaitmeną, kurios neatsargus vartojimas gali pakenkti simboliniam kapitalui.

NFT (nepakeičiami žetonai) – tai unikali kriptovaliuta arba tiesiog duomenų vienetas bet kokio failo pavidalu. Kriptovaliutomis keičiamasi blockchain‘e – decentralizuotame interneto turguje, kuriam tokenizuoti meną reikėjo dėl kelių priežasčių. Pagrindinės – amžina kova dėl nepriklausomybės ir natūralus noras pritraukti daugiau vartotojų. Jei dešimtį eurų galite pakeisti kita dešimtine (ar vieną bitkoiną kitu), unikalaus meno kūrinio nepakeičiamumo niekas nenuginčys. Blockchain’ui prisireikė sukurti unikalius vertės vienetus, negalinčius taip paprastai dalyvauti valiutų mainuose, nes tradicinės kriptovaliutos jau tapo norma. Panašiai kaip Berlyno galerijoms devyniasdešimtaisiais reikėjo bendradarbystės su alternatyviais naktiniais klubais, nes baltos sienos nieko nebestebino, o Berlyno naktiniai klubai po dvidešimtmečio tikėjosi to paties iš meno galerijų – alternatyvai staiga pristigo alternatyvumo. [2] Ir menas, kaip alternatyvi, tačiau jau vertinga valiuta, turėjo išpildyti nepriklausomo nuo bankų, valstybių ir tarpininkų rytojaus pažadą, kurio bitkoinai ar eteriai išpildyti nepajėgia. Tai įgyvendinti turėjo naivus vartotojų tikėjimas, kad visi meno kūriniai iš esmės yra vertingi, todėl reikia juos pirkti, ypač kai tam nereikia nei išlipti iš lovos, nei galvoti, kur tą meną dėti.

 Blockchain‘o didysis noras – prekiauti verte, o ne materija. Verte, kurią iš dalies kuria visi sistemos vartotojai. Neoliberalams tai idealios socialinės lygybės modelis, o socialistams – tobula technologinio fašizmo forma. Technologija apeliuoja į alternatyvų bendruomeniškumą ir perša mintį, kad socialiniai tinklai ilgainiui gali pakeisti dabartines valiutas. Tačiau menas, atvirkščiai nei pinigai, kurie yra administruojami pasaulio bankų, jau yra decentralizuota vertės sistema, sudaryta iš meno vertintojų, institucijų, meno kritikų, diletantų, menotyrininkų, tinklaraštininkų ir atsitiktinumų. [3] Prekiauti verte, o ne materija meno rinka pradėjo dar iki Satoshi Nakamoto [4] gimimo.

NFT nėra meno kūriniai, veikiau – jau sukurtų meno kūrinių įsivertinimai. Įprasta manyti, kad nepakeičiami žetonai, – tai skaitmeninės grafikos iliustracijos, iš pažiūros primenančios XXI a. internetinį primityvizmą. Nors iš tiesų visi jie skaitmeniniai, ne visi saugo skaitmeninį turinį. Tokenizuoti galima ir fizinį turtą, norint įrodyti jo unikalumą. Čia išsiskiria dvi rinkos: viena jų naudoja Blockchain technologiją, norėdama apsaugoti skaitmeninio turinio nuosavybės teises, vertę ir unikalumą, tuo tarpu kita veikiau yra naudojama blokų grandinės, kadangi kriptovaliutų kaina kyla kartu su naujų vartotojų kiekiu ir susidomėjimu. Tiesa, fiziniai meno kūriniai tokenizuojami kur kas rečiau nei skaitmeniniai. Tai neturi nieko bendro su prievartiniu meno skaitmeninimu, kuris buvo dažnas užsidarius fizinėms galerinėms erdvėms. NFT šiuo atveju veikia lyg meno kūrinio vertės pasas, kuris leidžia įrodyti kolekcininkui, kad jis yra vertės, atskirtos nuo meno kūrinio fizinio pavidalo, savininkas. Nėra statistikos, kaip dažnai meno kūriniai pametami po jų įsigijimo, bet kokiu atveju technologija pretenduoja į savotišką meno kūrinių amžinybę. Tik lieka neaišku: ko verta fizinio menininko kūrybinė praktika tokioje alternatyvioje vertės kolekcionavimo realybėje.

Susidomėjimas kriptovaliutomis kurį laiką mažėjo ir tam įtakos turėjo būtent šimtmečius skaičiuojantis meno laukas. Visų pirma, Blockchain technologija siekė sudaryti sąlygas pirkėjams ir pardavėjams kontaktuoti tiesiogiai, be trečiųjų šalių. Meno rinkoje tai būtų pirkimas tiesiai iš menininko studijos, be aukciono, galerijos ar meno prekeivio tarpininkavimo, tarpininko pareigas atiduodant visiems sistemos vartotojams, bendru technologiniu sutarimu patvirtinant operacijos tikrumą ir taip užtikrinant nepriklausomą, alternatyvią prekyvietę. Tačiau didžiausi kriptomeno pardavimai įvyko būtent Christie‘s ir Sotheby‘s aukcionų metu (daug kartų aptartas Beeple kūrinys „EVERYDAYS: THE FIRST 5000 DAYS” buvo parduotas už 42,329 eterius (beveik 70 milijonų dolerių). Patys menininkai pradėjo kalbėti apie nematerialios rinkos materialią įtaką ekologijai. Pavyzdžiui, Memo Akten sekė NFT judėjimo blockchain‘e metu sugeneruotus anglies dioksido išsiskyrimo kiekius[5], atskleisdamas, kokių nesaikingų elektros energijos suvartojimo kiekių reikalauja judesiai blokų grandinėje. Tokenizuojant kiekvieną mažmožį, aplinkai yra padaroma tokia pat žala, kaip per dviejų valandų skrydį. Jau nekalbant apie didžiausią blockchain‘am padarytą žalą – visus interneto memus [6], atsiradusius freeze magazine [7] ir vėliau begėdiškai išpopuliarėjusius. Taigi kol vieni menininkai savo kūrinius pardavinėjo už eterius, kiti viešai diskutavo apie pasekmes. Tuo tarpu Silicio slėnyje buvo bandoma užtlopyti CO₂ ir nepasitikėjimo skyles.

Lietuvos meno lauke kriptovaliutos pasitinkamos vangiai. Prarasti simbolinį kapitalą bijo net jo nesukaupę menininkai. Tačiau 2018 metais Robertas Narkus pristatė „Revenge coin“. Tai fizinė, paauksuota, 30 mm skersmens, 14 gramų sverianti moneta, kurios reverse vaizduojamas sūkurys. Kaip teigiama aprašyme: „amžinas judesys, kuris su kiekvienu apsisukimu padidina vertę ir ryžtą veikti.“ [8] Ši kriptoapropriacija, kaip ir kiti Prospect Revenge (liet. Keršto tiesioji)[9] kūriniai, niekada nebuvo tokenizuota, nes šios valiutos ambicijos didesnės, nei tiesioginis dalyvavimas kripto ar meno rinkose. Keršto valiuta tikrąją materiją ir vertę įgauna tik atsitiktinumų ekonomikoje, kuri susikūrė, regis, beveik perpildytos kantrybės dėka, kaip asmeninė alternatyva meno ir verslo rinkoms, kuriose privalu veikti išvien. Tik kerštauja ji ne tiesiai, nes liko noro paflirtuoti tiek su menu, tiek su verslu.

Robertas Narkus „Revenge coin“, 2018

Kriptorinka, kaip pasipriešinimas centralizuotai biurokratijai, buvo sukurta „sumaniems“ vartotojams, gebantiems veikti dinamiškai ir spontaniškai. Neprognozuojamumas yra kriptorinkos esmė, todėl nepakeičiamiems žetonams ką tik išgyvenus pakilimą, natūraliai buvo galima tikėtis nuosmukio. Kriptovaliutos ir vėl pasieks savo aukštumas, tačiau ką be meno tokenizuos ateityje, lieka neaišku.

[1] Tokenizavimas (anglicizmas) – procesas kurio metu duomenys Blockchain technologijos pagalba yra paverčiami skaitmeniniu žetonu, norint juos apsaugoti, surinkti, identifikuoti.

[2] https://daily.redbullmusicacademy.com/2018/08/berlin-club-culture-and-art

[3] (Steyerl 2017) Steyerl, H. 2017. If You Don’t have bread, eat Art!: Contemporary art and derivative fascisms. In: Artists Re:Thinking the Blockchain [interaktyvus], ed. R. Catlow, M. Garrett, N. Jones & S. Skinner, p. 224. Prieiga per internetą: https://torquetorque.net/wp-content/uploads/ArtistsReThinkingTheBlockchain.pdf

[4] Bitcoin crypto valiutos išradėjas(-ai).

[5] https://memoakten.medium.com/the-unreasonable-ecological-cost-of-cryptoart-2221d3eb2053

[6] Interneto memai (anglicizmas) – internete publikuojami paveikslėliai su antraštiniais tekstais, kurių paskirtis yra susitapatinti su jų autoriumi. Iš dalies kolektyvinių patirčių dokumentacijos.

 [7] https://www.instagram.com/freeze_magazine/

[8] „Depicts a vortex, an eternal movement which, with every spin, increases value and the determination to act“

[9] http://prospectrevenge.com