Užmiršti miesto istorijos naratyvai. Pokalbis su „Lokomotif“ kuratoriais

Žinia apie Lokomotif mane pasiekė gando pavidalu. Nugirdau, kad kažkur, ne taip toli nuo Vilniaus, duris atveria nauja erdvė: kažkoks mistiškas kambarys ežerais apsupto Lentvario stotyje, į kurį atvažiuoji traukiniu, ir vos tik išlipi – įžengi tiesiai į pokalbį apie balto kubo alternatyvas, įvairaus plauko periferijas, vietas, į kurias vangiai užsuka menas, ir naujus būdus jį ten atvesti. Kitaip tariant, pačioje pradžioje Lokomotif mano vaizduotėje iškilo, ir iki šiol išliko savotišku tolimos pilies miražu, nuolat keičiančiu savo mirgėjimą, mainančiu formą ir tviskesį, tarsi bandydamas užmegzti ryšį su Lentvario vietovėje sklandančiais vaiduokliais.

Pagrindiniai šio pokalbio veikėjai: erdvę 2019–aisiais atidarę menininkai Milda Dainovskytė ir Laurynas Skeisgiela.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Milda ir Laurynai, kai susiskambinome prieš kelias dienas, užsiminėte, kad šiuo metu išgyvenate gana specifišką laiką – galbūt net būtų galima sakyti, kad šis pokalbis yra jo žodinis skirtukas, žymintis baigtą, beveik trejus metus trukusį Lokomotif veiklos etapą, ir naujo mirgėjimą, dar tik išnyrantį horizonte.

Nuo pat pradžios, keisdami vietas, veiklas ir veidus, jūs ieškojote tinkamiausios vietos, kurioje megztųsi pokalbiai, vyktų kūrybinės dirbtuvės ir parodos, atgytų vietinės istorijos ir būtų kuriamos naujos, bendruomenes buriančios aplinkybės, kviečiančios kurti ir mąstyti bendromis patirtimis. Turint omenyje komplikuotą Lentvario praeitį, kurią taikliai iliustruoja jau beveik visai sutrupėjusi buvusios universalinės parduotuvės iškaba – joje dabar įsikūrę balandžiai (atkreipiau dėmesį paskutiniosios ekskursijos Raktas, bokštas ir karūnos metu), kokie jausmai ir mintys jus lydėjo kelionės pradžioje? Kaip buvote priimti vietinių kultūros institucijų ir kaip sekėsi su jomis bendradarbiauti? Ar Lokomotif lokacijos keitimas buvo su tuo susijęs?

Milda Dainovskytė (M. D.): Pirmieji mūsų veiklos metai Lentvaryje buvo labai aktyvūs. Stiprus įkvėpimas, nauji kontekstai ir erdvė leido mums atrasti istorijas, kurias papasakojome, bei tas, kurias dar papasakosime. Paraleliai veikėme tiek būsimo turinio formavime, vietos tyrimuose, tiek buityje – į gerokai apleistą erdvę geležinkelio stoties antrajame aukšte įdėjome daug energijos, kad ten galėtume pakviesti auditoriją.

Iš pirmo žvilgsnio regiono infrastruktūra, plėtojanti kultūrinį vietos gyvenimą, buvo mums palanki. Tačiau greitai pajutome, kad kompetencijos ir lūkesčiai ne visada sutampa, tad rinkomės naujus kelius. Bėgant laikui keitėsi tiek pačios institucijos, tiek mūsų statusas jų atžvilgiu, tad šiandien sulaukiame palaikymo ir pagalbos.

Neišvengiamai, tenka paminėti ir tvyrančią pandemiją, padariusią įtaką mūsų veiklai, nuomos mokesčiams, ir susitikimų kambario idėją teko permąstyti, pažiūrėti į ją naujai. Tačiau situacija padiktavo naujas formas mūsų kuratoriniams sprendimams, išspyrė mus iš susitikimų kambario į įdomiausius Lentvario miesto užkampius.

Laurynas Skeisgiela (L. S.): Kai žengėme pirmuosius žingsnius, mus lydėjo stiprus susižavėjimas ir prisirišimas prie erdvės, kurią radome antrame Lentvario geležinkelio stoties aukšte. Tai padiktavo ir pavadinimą, ir beveik visos būsimos veiklos kryptį. Iškart supratome, kad savo sutiktais džiaugsmais ir atradimais norėsime dalintis su kuo platesniu žmonių ratu. Galimais savo bendraminčiais ir auditorija laikėme tiek aktyvius vietinių kultūros institucijų narius, tiek stoties praeivius, kaimynus, svečius iš Vilniaus ar kitų šalių. Tokiomis aplinkybėmis teko atrasti ir mokytis labai universalių kalbėjimo būdų. Bendravardiklindami savo parodų, renginių turinį pradėjome kurti raktą–įrankį, kurį naudojame iki šiol.

Verta paminėti, kad pirmaisiais metais mūsų projektą administravo Lentvario kultūros rūmai. Vietinių kultūros organizacijų buvome draugiškai priimti, tačiau organizaciniame lygmenyje mes veikėme skirtingomis bangomis. Čia susidūrė ilgus metus formuota kompleksiška biurokratinė administravimo sistema ir mūsų pačių ypač dinamiška freelancerių darbo kultūra. Lokomotif lokacijos keitimas, tiksliau, praradimas, buvo jau vėlesnių negandų išdava.

A. M. S.: Įprastai menas į Lentvarį įvairiomis formomis atkeliauja iš sostinės ar didesnių miestų, kuriuose specifinis kalbėjimo būdas ir vizuali kalba yra jau gerai pažįstama, kartais net pabodusi. Tuo tarpu, atokesnes vietoves šiuolaikinis menas aplanko rečiau, ir kai jau pasirodo su neįprastais savo atributais, tikriausiai sulaukia ne vieno įtaraus sušnairavimo. Įdomu, kaip save matote šiose aplinkybėse? Žiūrint iš šono, jūsų veikla atrodo gana prometėjiška, bet tuo pačiu reikalaujanti atidžios savistabos ir įsivardinimo: kaip save matote vietinės kultūros kontekste? Laurynai, minėjai raktus – kaip jie atrodo?

L. S.: Būtent šia ugnies ir šviesos nešimo tema nuolat diskutavome tarpusavyje. Supratome, kad nenorime dirbtinai nuleisti turinio kartelės, tačiau tokios prometėjiškos pozicijos stengėmės kiek galima labiau išvengti. Šią lygsvarą išlaikyti mums padėjo sąmoningas Lentvario miestelio kaip pagrindinės temos išlaikymas. Taip atsidūrėme situacijoje, kurioje vietiniai lankytojai dažnai žinojo daugiau negu mes patys – tad parodų siekiamybe laikėme ne žinių perdavimą, o kiek įmanoma lygiavertiškesnį apsikeitimą jomis. Anksčiau minėtas raktas, kurį gludinome, ir buvo ta mainų forma, susiformavusi praktikoje. Pastebėjome, kad pagaviausi susitikimai įvyksta, kai jusliškai turtingos aplinkos kontekste gyvai dalinamės aiškiais ir trumpais naratyvais. Taigi konceptus keitėme istorijomis, o baltą kubą vertėme į gyvus turus ar ekspozicijas mieste, specifinėse vietose. Galiausiai šie rakto ieškojimai mus nunešė toliau nuo to, ką esame įpratę įvardinti paroda.

Galiu pasidalinti pavyzdžiu. Ilgai planavome organizuoti parodą apie Vladislavo Tiškevičiaus Lentvario dvare sukauptą meno kolekciją. Galų gale tai pavirto į susitikimus Lentvario dvaro kopijoje, Timofėjaus Ževžikovo 30 metų savomis rankomis statytoje gelžbetonio pilyje. Šie įsimintini Timofėjaus rūmai diktavo sąlygas pakviestų menininkų kūriniams, o jis pats tapo ryškiausiu parodos menininku–akcentu. Prie teorinės parodos dalies prisidėti kvietėme ne tik profesionales menotyrininkes Mariją Drėmaitę ir Aistę Bimbirytę-Mackevičienę, bet ir Timofėjaus dukrą Sniežaną Raižienę bei anūką Martiną Raižį, kurie pasidalino neįtikėtinais pasakojimais apie Timofėjų ir jo dvarą. Taip Warowland tapo įvykiu, kurį pavadinti „paroda“ būtų sunku.

Paroda Warowland. Gedvilė Tamošiūnaitė the cruelest gaze is the one of diplacement, darling

M. D.: Iki tol, kol su Laurynu pradėjome veiklą Lentvaryje, buvau šiek tiek susipažinusi su Lietuvos Respublikos regionų kultūros politikos specifika, kultūros centrų veiklos ypatybėmis, o ypač su Lentvario situacija. Įstatymas, kuriuo šiandien vadovaudamiesi veikia šie centrai, gali sukurti pavojingą uždarą cirkuliaciją, kurioje nelieka kultūros židinių, plečiančių savo kuriamo turinio įvairovės. Tad Lokomotif matau kaip alternatyvą mieste, kurios temoms nedaro įtakos vietinės politinės sistemos formatai.

Mūsų iššūkiai – užmiršti miesto istorijos naratyvai: kai žinai, kad plyname lauke užkasta daug lobių, apčiuopęs juos turi perprasti ir įvertinti. Mus jaudina nejautrus miesto identiteto formavimo braižas, tarsi dar giliau įspraudžiamos tos dėmesio vertos detalės, nebetelpančios tarp trinkelių – kaip anksčiau tavo paminėta iškaba, priglaudžianti balandžius.

Iš šios per trejus metus sukauptos medžiagos susiklojo metmenys, tarsi nematomas sluoksnis, kurį dengia anksčiau mano paminėti aspektai, susiję su miesto piešiniu. Man jis, tas sluoksnis – tarsi periferinis pasaulis, kurį buvo galima pajusti ir paskutinėje mūsų kuruotoje grupinėje parodoje Raktas, bokštas ir karūnos – tarsi lindėčiau tame geležinkelių stoties rūsyje, kuriame sienos ištapytos langų motyvais, o juose matosi žydras dangus, patrankos, paukščiai ir simboliai.

A. M. S.: Man jūsų veikla dar įdomi tuo, kad į savo akiratį įsileidžiate ne tik dvarus, kultūros rūmus ir detales tarp trinkelių, bet ir, pavyzdžiui, farmacijos institucijas ar Maximos parkingus – tokios vietos atrodo jau iš anksto paruoštos nutikimams. Po paskutiniosios ekskursijos Raktas, bokštas ir karūnos – kurios metu aplankėme ir neįprastai kvepiančią Lentvario vaistinę – pasakojote, kad vienoje iš ekskursijų vaistinės vedėja taip pat įsitraukė į tos dienos nuotaikos kūrimą pasakodama savo prisiminimus ir apie nežinomo autoriaus vitražą, sukurtą 70-aisiais. Arba tas liūdnas juodas automobilis, nutūptas saulės atokaitoje ištirpusių kūrinių, kurį visą parodos laiką kamavo vietiniai, bandydami atsukti spynas, nuimti kūrinius–numerius, pakelti valytuvus, kol šalia autobusiuke miegojo benamiai. Tikrai esate neįprastų aplinkybių ir netikėtumų meistrai, dėl to smalsu, kas per veiklos metus buvo dar nutikę, tik nebuvote paklausti? Man kažkodėl susidarė įspūdis, kad Lentvaryje vaidenasi. Ar esate pastebėję paranormalių reiškinių?

Paroda Raktas, bokštas ir karūnos. Algirdas Jakas ir Eglė Ruibytė Prietemų atokaitos. Nuotr. Lauryno Skeisgielos

M. D.: Istorinė miesto vaistinė, įkurta prieš beveik 130 metų, ar skulptūrinė universalinės parduotuvės iškaba yra gyventojų sentimentus žadinantys taškai: mumyse tūnoję ir aktyvuoti prisiminimai yra dalis miesto širdies. Todėl šios dalelės man atrodo svarbios, ir vertingi tampa pasakojimai apie tai, kaip prieš kelis dešimtmečius mergaitei mama iš po prekystalio pirko flanelinę suknelę, kažkam žaislus – tai ir dar daugiau talpina aprūdijusi metalinė iškaba, turinti perspektyvų šviesti ir toliau kyboti savo vietoje, jei tam bus sudarytos sąlygos.

Lentvaris padalintas į dvi dalis, kurias skiria traukinio bėgiai, ir tai stipriai prisideda prie miesto charakterio, bendruomenės formavimosi. Per pėsčiųjų tunelį išnėrusi į industrinį kvartalą, pasijutau lyg ne savo teritorijoje –pabūgau, nors ne vienerius metus pėdinau tuo kursu į mokyklą.

Kai su Egle Ruibyte ir Algirdu Jaku ruošėme jų kūrinį Prietemų atokaitos, svarstėme galimus scenarijus, transformacijas ar net tragišką baigtį. Svarstau, kokį santykį su šiuo kūriniu turėjo smalsuoliai, klibinę spyneles. Gal šis jiems buvo nematomas, o saulės kaitroje išsilydę objektai virto kamufliažo dėmėmis, nuklojusiomis jų pasąmonę? Tuo tarpu, Lentvaris turi ir daugiau tokių „miegančių“ lokacijų: viena tokių – užmirštos Tiškevičių laikų kapinės ežero pašonėje, dėl nesuprantamų priežasčių apleistos ir uzurpuotos krūmynų. Kai 2019-aisiais metais ruošėmės parodai Kurortas, lankėme šią vietą dėl ten esančių unikalių objektų: butaforinių kelmų, kurių vienas veda į požeminį tunelį. Pro šalį ėjusi ir šunį vedžiojusi moteris papasakojo istoriją iš savo vaikystės: kaip sovietmečiu šiame tunelyje, išsišakojusiame į tris kryptis, žaidė keletas vaikų, o vienas jų dingo be žinios. Po šio tragiško įvykio taip ir neradus vaiko, šie tuneliai neva buvo užbetonuoti. Ši istorija mus pasiekė atsitiktinai, kaip ir daugelis kitų detalių apie šias apylinkes.

Traukinių stotis kurioje įkūrėme Lokomotif yra 1862 metų statinys, atlaikęs karą, anglimi varomų garvežių ir dyzelinių traukinių virpesius. Gatvėse, skendėjusiose industriniame triukšme dar galime atrasti pavienių, iš praėjusio šimtmečio išlikusių medžių, ežere – nuskendusį garlaivį, (na, bent jau metalinį gaublį tai tikrai : ) ), o užakusiuose parko kriokliuose – dvaro ponių šnabždesius. Šie vaiduokliai vienaip ar kitaip įsliūkindavo į mūsų parodas. Būtent tavo pajaustos pamėklės mane labiausiai žavi šiame mieste.

Paroda Kurortas. Ekskursija po parką. Lokomotif archyvas

L. S.: Atrodo, kad tokiems nutikimams ir istorijoms Lokomotif veikla buvo užprogramuota nuo pat pradžių. Jas priimu kaip savo “uždarbį”. Galėčiau pasidalinti ne vienu nutikimu, tačiau tokios istorijos mieliau pasakoju gyvai – tekste jos sustabarėja ir praranda žavumą. Parodų ir ekskursijų metu susitikę su žmonėmis mes prisistatome ir papasakojame, ką matysime ir veiksime. Tai visus sinchronizuoja į bendrą “gaują”, o tada judame toliau. Tačiau ekskursijos ir pristatymai yra tik dalis laiko, kada susitinkame su aplinkybėmis. Klausi apie vaiduoklius… Man atrodo, kad mes ten ir vaidenamės. Ne kartą esu jautęs kaip savo keistais veiksmais sujaukiu gana įprastą aplinkinių kasdienybę. Kai mane stebi grupė žmonių, o tai, ką aš veikiu, žinau tik pats vienas, jaučiuosi kaip paranormalus reiškinys.

Tavo minėta Maximos aikštelė, 7 valanda vakaro, stipriai lyja. Vietinis vyras slepiasi nuo lietaus po parduotuvės stogu. Bandau įsivaizduoti save jo akimis: “Kažkoks bičas atsiranda prie čia jau mėnesį stovinčios paliktos mašinos, prie pat manęs. Jos nė neatrakinęs, išsitraukia atsuktuvą ir pradeda lupti automobilio galą, tada prisuka naujus valstybinius numerius. Vis dar stipriai lyja. Kažko ieškodamas aikštelėje jis dar randa keletą švino gabalų ir juos sukrauna į tą patį automobilį. Tada skambina telefonu ir vaikščiodamas ratais pasakoja, kad kažkas per stipriai prilydė plastmasės salone ir neaišku, ar nusiims. Tuomet atvažiuoja “tralas”, keltuvu užsikelia mašiną ant priekabos ir išvažiuoja.”

Tokie smulkmeniški nutikimai ir juos įdėmiai stebinčios akys padeda suvokti, kad tas pirmo žingsnio žengimas į mūsų kuriamą situaciją yra labai svarbus. Kitaip, manau, mes patys būtume vis atsirandantys ir pranykstantys vaiduokliai.

A. M. S.: Neįtikėtinai smagi istorija! Tikriausiai, būnant kuratoriais, tenka pabūti įvairiausiuose amplua. Net jei tai – lietuje permirkusios figūros, dealinančios pasibaigusios parodos kūrinių eksportą supermarketo aikštelėje.

Apžvelgus trejus veiklos metus – visai nemažai nuveikėte: sukūrėte situacijų ir užrašėte istorijų, užminėte mįslių, suorganizavote pasivaikščiojimų ir pokalbių, vaidenotės ir kėlėte įtarimų… Įdomu sužinoti, ar buvo sumanymų, kurie taip ir neįvyko? Kas jiems pakišo koją?

M. D.: Kas dieną prisimenu tai vieną, tai trečią – tai dar, tikiu, bus įgyvendinta. Sumanymų, kurie nebuvo pristatyti– nemažai, bet jie dar laukia savo dienos. Tai, ką darėme iki šiol, tarpusavyje aptarinėdavome pusmetį, kartais – metus, kitą – dvejus, kol mintys įgaudavo pavidalą.

Kartosiuosi sakydama, kiek istorijų snaudžia Lentvaryje, nors kartais gali pasirodyti, kad nebėra apie ką čia kalbėti. Bet, vis dėlto, yra temų, kurių mes nepalietėme savo projektuose. Viena tokių – karas ir su juo susijusi lokacija – įspūdinga gynybai suprojektuota infrastruktūra.

Susitikimų įgyvendinimas Lentvaryje susideda iš įvairių dėmenų – ne tik iš geros minties, bet ir iš biurokratijos. Ji mums pakišdavo koją, ir kartais atimdavo jėgas, nors per veiklos metus turime sukaupę patirties, žinome kaip tai veikia. Pandemija pakeitė visų mūsų ritmą, o Lokomotif veiklą tarsi truktelėjo už pakarpos kažkur į priekį.

L. S.: Buvo sumanymų, kurie neįvyko apskritai, tačiau juos dar tikriausiai pavyks realizuoti ateityje, tad nurašyti prie neįgyvendintų būtų gaila. Įdomiau yra tai, kad tam tikri jau įgyvendinti projektai užsimezgė ir įgavo visai kitokias formas. Pavyzdžiui, organizuodami paskutinę mūsų parodą Raktas bokštas ir Karūnos vitražą laikėme viską tarsi sujungiančiu objektu. Iš pradžių svarstėme, kad paroda galėtų liesti daugiatautiškumo, multikultūriškumo klausimus Lentvario mieste ir apylinkėse. Visgi, ši tema yra ypatingai jautri, subtili ir politiškai karšta. Supratome, kad patys negalime pilnai jos išplėtoti. Net ir vėliau, ieškodami profesionalų, kurie galėtų tai padaryti kartu su mumis, neradome tinkamo sprendimo. Tačiau vitražas išliko parodos ašimi, tik įgavo kiek kitokią reikšmę, nagrinėjančią paveldosaugos ir aplinkosaugos, palikimo ir paliktumo temas.

A. M. S.: Kalbant apie ateitį, įdomu sužinoti, aplink ką sukasi jūsų mintys. Lokomotif veikla pati šiek tiek primena vitražą – kuo ketinate jį pildyti? Arba galbūt kažką išimti, kažką pakeisti?

L. S.: 2019 metų pabaigoje rengėme parodą 2 0 9 0, į kurią kvietėme menininkus, piliečius ir institucijas nujausti ar nuspėti galimus Lentvario miestelio ateities scenarijus. Iš sulauktų pasiūlymų gausos ir įvairovės gimė pagrindinė parodos tema – loterija. Du tūkstančiai devyniasdešimtieji virto į atsitiktinę skaičių kombinaciją, 2 0 9 0.

Artimoje ateityje apžvelgsime savo veiklą kita forma, leidinio pavidalu. Bandysime pažvelgti į vitražą iš toliau, kitų žmonių akimis. Tolimesnei ateičiai norisi pasilikti laisvės naujoms iškritusių kauliukų kombinacijoms.

M. D.: Šis išgyventas etapas, apmąstytos temos ir mūsų mintys sukrito į Lentvario miesto istorijos, mitų ir nuogirdų archyvą, atsiskleidžiantį šiuolaikinio meno priemonėmis. Pastaruoju metu sklaidau vaizduotėje tai, ką sukaupėme, ką užsirašėme, ir svarstau kaip mudu su Laurynu tai paversime įdomiu ir vertingu leidiniu. Tai labai svarbus elementas, laiku ir vietoje suplanuotas projektas, leisiantis ne tik užfiksuoti patirtis, bet ir atrasti nepaliestas temas, pateikti naujas idėjas.

Lokomotif veiklą Lentvaryje katalogizuoti nusprendėme ne todėl, kad pažymėtume pabaigą, bet tam, kad galėtume dar viena forma bendrauti su auditorija, ypač vietiniais. Būsimas leidinys – savotiška miesto apybraiža, galinti tarnauti kaip alternatyvus ir pirmasis pažintinis miesto gidas, bei prisidėti prie miesto vertės kūrimo procesų.

Antanas Gerlikas Kopų prototipai. Nuotr. Lauryno Skeisgielos

Parodos Warowland atidarymas. Nuotr.: Simo Sirutavičiaus