Neregimas tinklas ant kasdienybės natiurmortų. Interviu su Dominyku Sidorovu

Sėdėdama miegamajame, jau seniai tapusiame darbo kambariu, ir, matyt, mano pasaulio centru, suskaičiavau 52 daiktus. Lova, kuri laiko mano miegantį kūną, gėlės, valančios orą, knygos, nunešančios į kitus gyvenimus – paprasčiausi daiktai, atliekantys savo funkciją. Brazdendama rašikliu ir ruošdamasi interviu pagalvojau, o kiek Dominykas šiuose daiktuose įžvelgtų skirtingų simbolių ir reikšmių? Dominykas Sidorovas (g. 1993 m.) yra tapytojas, mūsų daiktiškosios realybės pavertimo simboliu meistras, drąsiais spalvų potėpiais kuriantis rutinos inspiruojamą, bet visai nekasdienišką pasaulį. Kūrėjas yra baigęs Tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavęs septyniolikoje grupinių ir surengęs penkias personalines parodas. Naujausia autoriaus paroda „Ugniasienė“ kovo 2 d. pradėjo veikti Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“. Šiame interviu, tapusiame susirašinėjimu iš mano 52 daiktų kambario į kasdienybę transformuojančią Dominyko studiją, – pasikalbėjimai apie naują tapytojo parodą, įkvėpimą, nerimą praleisti ir pokalbius per kūrinius.

Galerija „Kairė-dešinė“ atvėrė duris, perdavė erdves ir sienas, o jose atidarei naują solo parodą „Ugniasienė“. Galerijos sienas pavertei drobe kartu su įrėmintais kūriniais, sukurdamas dvigubą ekspozicinį sluoksnį. Pats referavai, jog tai – vizualiniai eilėraščiai, jų eskizai. Rengiant klausimus, galerija atvėrė durims lankytojams, užsuksiantiems paskaityti Tavo tapytų istorijų. Visgi įdomu jas pamatyti ir Tavo akimis. Ar galėtum pasakojimu aprodyti parodą?

Galiu papasakoti, kaip konstravau parodą. Tai turėtų pasufleruoti ir žiūrėjimo bei matymo trajektorijas jau esant galerijoje. Tai piešinių, iš dalies ir eskizų, paroda. Galerija sudaryta iš trijų patalpų, teko parodą konstruoti kaip kūrinį iš trijų segmentų: pradžios, dėstymo, pabaigos. Tiesą sakant, tam visiškai nesipriešinau ir nebandžiau išsisukinėti – man tai labai patiko. Į kiekvieną galerijos sieną žiūriu kaip į vientisą instaliacinį vienetą, ir visą galeriją vertinu kaip vientisą kūrinį, sudarytą iš tų atskirų sienų bei erdvių.

Taigi, net jei pradžios taškas nėra visiškai aiškus ir konstruktyvus, analogijų, kaip apžiūrėti parodą, galėčiau sugalvoti bent tris, o jei jau užsiminiau apie eilėraščius, pradėsiu nuo Dešinės, pasirinkdamas eilėraščių rinktinę kaip pagrindinę analogiją. Eilėraščių būtų tiek, kiek sienų galerijoj. Viskas prasidėtų nuo liūdno eilėraščio apie Kalėdas. Pradžia chaotiška – tik bendros temos užuominos. Antra dalis – Kairė. Čia vyksta puota, vakarėlis ar suvažiavimas. Daug veikėjų ir veiksmo. Bendrame šurmulyje lyrinis subjektas ieško savito charakterio – galbūt tas veikėjas su apsiaustu yra kopėčios. Leidinio kulminacijoje, t. y., salėje Plius, būtų minimas aukštis, šviesa, liūdnas linksmumas. Perskaitęs knygą, skaitytojas keistai, tačiau palaimingai atsidūsta.

Dominykas Sidorovas, paroda Ugniasienė, 2021. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Kuo ši paroda kitokia, nei prieš tai rengtos „Metonimija“ ir „Elnio kakta“?

Be mano kūrybą siejančių elementų ir motyvų, šias parodas jungia dar ir formos niuansai. „Metonimija“ – paroda, kurioje buvo rodomi paveikslai kartu su piešiniais ant sienų. „Elnio kakta“ – paroda, kurioje buvo tik paveikslai. „Ugniasienė“ – piešinių ant sienos paroda, kurioje pagrindinis veikėjas yra tas plonas sluoksnis iki galutinio, neginčijamo paveikslo atsiradimo. Todėl paroda „Ugniasienė“ yra kitokia – joje nėra tapytų paveikslų, dažais padengtos drobės. Apsiribojama aplinkos reiškinių pasižymėjimais sau, eilėraščio, kurį ketini spausdinti, užuominomis. Parodoje eksponuojami piešiniai, kurie tik parodos metu virto paveikslais.

Parodos anotacijoje užsimenama, jog kūriniais pasakoji apie baimę praleisti, nutylėti, išmesti, palikti. Tai rezonuoja ir su aktualiu nerimu praleisti svarbius įvykius ar nebūti jų centre. Ar savo kūryba bandai užfiksuoti dalykus, kurių vertei galimai atsiskleidus, jau bus per vėlu juos užčiuopti ir fiksuoti? Kodėl baisu praleisti/išmesti?

Patys kūriniai ar motyvai nekalba apie nerimastingą jausmą, baimę pražioplinti kažką svarbaus. Ši tema yra antras parodos konceptualus pjūvis. Apie tai kalba pasirinkta medija – piešiniai ant sienų ir ant popieriaus.

Mano bičiulis filosofas ir meno apžvalgininkas Marius Vabalas, perskaitęs mano užmačias ir apsilankęs parodoje, išvedė terminą „Fajermajer“. Pasak jo, tai yra „mentalinis filtras, sukeliantis nerimastingą būseną, kad geriausios mintys, gražiausios idėjos, genialiausias tavo sukurtas kūrinys taip ir liko niekam neparodyti.“

Kodėl baisu praleisti? Tikriausiai tai prasmės netekimo baimė. Kartu – įdomumo praradimo baimė. Kalbiesi su kuo nors, ir mintys limpa viena su kita, skamba sklandžiai, įdomiai, įkvepiančiai ne tik tau, bet ir pašnekovui. Išmąstai neįtikinamų dalykų – viskas taip protinga ir skanu. Besikalbėdami prieinate išsiskyrimo stotelę, kalba baigiasi. Visą vakarą prieš miegą bandai atsiminti pokalbį ir gailiesi, kad neįrašei į diktofoną. Belieka mėgautis praėjusiu momentu ir paleisti genialias mintis į užmaršties vakuumą. Bent tavo pašnekovas tai girdėjo, o jei vienas studijoje, gatvėj, telefono ekrane nupieši ar pasižymi nuostabaus paveikslo kontūrą? Jei niekas to nepamatys, ar tai išties bus? Tai baimė nepasidalinti kūriniu. Kūrinys išsiskleidžia ir tuo pačiu baigiasi, kai jį kam nors parodai, bent vienam žmogui. Tai meną daro menu. Todėl labai laukiau, kad galerijos atvertų duris visiems norintiems, bent kelioms dienoms.

Baisu net ir dabar tiek kalbant nieko nepasakyti. Tai nebūtinai turi būti labai svarbu ar labai protinga, įžvalgu – tai gali būti pokštas ar nerišlus tekstas. Bet supratau, kad net ir patys intymiausi eilėraščiai neįvyksta, jei jų niekam neparodai. Neįvyksta tarp mūsų – žmonių. Kosmose jie yra – nurimkite ir nesijaudinkite.

O mano kūrinių motyvai tik skatina ir primena domėtis, žiūrėti ir matyti kasdienės mūsų aplinkos įdomumu, grožiu ir, be abejo, keistumu.

Dominykas Sidorovas, paroda Ugniasienė, 2021. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Daiktai – kasdieniai, įprasti, kartais netgi pabodę, tampa Tavo kūrybos motyvu. Radijas, lova, kanistras ar lempa paveiksluose įgauna naujas reikšmes. Regis, jautrus ir pastabus Tavo žvilgsnis nepalieka vietos rutinai, ypač kai kasdienybė tampa inspiracijos šaltiniu. Kodėl būtent daiktai tampa kūrinių ašimi? Ar yra kitų įkvėpimo šaltinių?

Rutiną aš mėgstu, nes tik joje suprantu, kad noriu pokyčių. Taip ir gyvenu nuo vieno užsinuoboduliavimo iki kito. Tik visiškame nuoboduly pradedu ieškoti, kas mane virpina, jaudina, ir visiškai netikėtai tai mane, atrodo, patį susiranda. Skamba kiek banaliai. Esu labai sujautrinęs savo žvilgsnį ir jo neišjungiu ištisą parą, tarsi medžioju tą keistąjį vaizdinį užmetęs neregimą tinklą ant kasdienybės natiurmortų.

Tikriausiai ne pats daiktas savaime mane patraukia, o gyvenimas. Be veiksmo aplink tą daiktą jis – tik spalvota forma, ant kurios krenta šviesa. Tai mane taip pat dažnai virpina – esu tapytojas. Tačiau poezija gimsta tada, kai gilinuosi į daiktą kaip į gyvenimo atributą, kaip į jausmų, įvykių atsiminimų, naratyvų laikmeną. Viskas, kas patenka į tą tinklą, yra medžiaga kurti.

Dominykai, bent trumpam nusivesk mus į savo pasaulį. Kaip atrodo Tavo dienos? Kada ir kur užsiimi tapyba?

Kaip jau minėjau, regos neišjungiu visą parą, tačiau turiu būti atviras. Visiškas pasinėrimas į veiklą sukeldavo socialinių keblumų, todėl kartais turiu save kontroliuoti.

Pandemijos metu gyvenimas, apie kurį kalbėjau atsakydamas į ankstesnį klausimą, kiek pakitęs. Požiūris į aplinką ir bendravimas su ja ne toks tikroviškas kaip anksčiau, tačiau stengiuosi.

Dienų būna visokių. Kartais atsikeliu, nusiprausiu, užkandu, važiuoju į studiją, dirbu, grįžtu, nusiprausiu, užmiegu ir sapnuoju, kad atsikeliu, nusiprausiu, užkandu, važiuoju į studiją, dirbu, grįžtu namo, pabundu. Būna, kad nieko nesapnuoju.

Turiu studiją Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Dažniausiai kasdien joje apsilankau, nebūtinai intensyviai darbuojuosi, tapau ar ką nors kalu, būna, kad prasėdžiu kelias valandas, mąstau, žiūriu, klausau muzikos. Pasitaiko, kad nieko nematau, tada, raminu save, kad tai ne pasaulio pabaiga, ir traukiu namo. Visos dienos sukasi apie paveikslus, kūrybą, bet ir atvirkščiai – turiu gyventi, kad ką nors sukurčiau.

Dabar turėjau progą septynias dienas kurti galerijoje. Galima sakyti, tai buvo mano didelė studija, pirmomis dienomis buvau euforijoje. Išėjimas iš savo studijos, iš komforto zonos – labai sveikas veiksmas. Labai tuo džiaugiuosi. Pandeminiu laikotarpiu dažniau einu į mišką. Laukiu malonaus oro dviračių sezonui.

Dominykas Sidorovas. Kanistras. 20000 mililitrų ir 1 milimitras, 2019, aliejus ant drobės, 200×155 cm. Laurynas Skeisgiela

Viename interviu sakei, jog natiurmorte nutapęs raudoną ir žalią spalvas vieną šalia kitos, buvai sužavėtas tokio spalvų derinio. Tavo kūriniuose spalvos itin išraiškingos. Kiek svarbos joms teiki?

Spalvos, spalvos. Pastaruoju metu aš jas taip užkėlęs, sustiprinęs spalvos intensyvumą, kad net pats stebiuosi, svarstau – kodėl. Suvokiu, kad tai kyla iš žiūrėjimo ir matymo. Paimta iš aplinkos, tik viską paaštrinant, žaidžiant tuo, apverčiant. Stovi prieš langą skardinė, joje lyg gėlės pamerkti teptukai. Langas spindi, gėlės beveik juodos. Žaisdamas apverčiu viską – išėjo rožinės gėlės įrėmintos tamsaus indigo fono.

Spalva man labai svarbi. Neretai tai neatsiejamas motyvo dėmuo. Kartais būsena, užuomina į ką atkreipti dėmesį. Kartais kultūrinė spalva, rasta dailės istorijoje, kartais stačiokiškas, bukas spektras. Spalva nustatau galimo žvilgsnio kryptį. Man tai – ir jausmas, ir įrankis: aršus, pavojingas, agresyvus diskinis pjūklas – spalvotas. Banguoja „Ugniasienės“ trečioje salėje lyg linksmi kinų drakonai lydimi fejerverkų. Taip pabrėžiu aplinkos ir žmogaus daugiaprasmiškumą, tuo pačiu metu liūdžiu ir juokiuosi.

William Morris, vienas iš Arts&Crafts judėjimo pradininkų, buvo kelių meno šakų atstovas. Pradėjęs rašyti savo poezijos knygą, į rašymą nežiūrėjo kaip į pašaukimo reikalaujančią veiklą, bet kaip į dar vieną amatą, kurį reikia išmokti. Koks Tavo požiūris į talentą? Tapybos išmokstama ar tam gimstama?

Labai sudėtingas klausimas. Tiksliau – sudėtinga rasti rišlų atsakymą.

Žinau tik tiek, kad jei suplanuočiau rytoj nutapyti šedevrą – nieko taip ir nesigautų, nervinčiausi ir išgyvenčiau. Po kiek laiko nusiraminčiau, nes renkuosi bandyti.

Taip jau yra – turiu pasinerti. Man nepavyksta visko sustyguoti, nors ir bandau– rytoj tapysiu tą, poryt aną. Yra žmonių, kuriems toks metodas tinka ir patinka, o mano atveju kūryba – tvarkinga betvarkė. Bandau tai priimti. Dirbu kasdien, nepripažįstu laisvadienių, tačiau tikrai ne kasdien man kas nors iš tiesų pavyksta. Kartais jaučiu tik kevalą, turiu judėti toliau, kitaip, kitur. Ieškau.

Nežiūriu į kūrybą kaip į sportą ar verslą. Nežiūriu į ją tik kaip į amatą, nors iš dalies taip yra. Man pasisekė, kad akademijoj daug ko išmokau: pirma, nudrožti tinkamai pieštuką (amatas), antra, kad galiu kurti ir be pieštuko (nusiteikimas bei pozicija), trečia, svarbiausia, išmokau ne tik žiūrėti, bet ir matyti (kūryba). Mane išmokė stengtis matyti, pastebėti ir priimti. Visų pirma, aišku – žiūrėti, po to atpažinti impulsą.

Dažniausiai negaištu laiko talento nagrinėjimui ir įkvėpimo laukimui. Toks esu – jei man blogai (turiu omeny, jei sustoja mintys ir ranka nebrėžia linijų), dar labiau siurbiu viską iš aplinkos. Kitaip man neįdomu. Neretai taip nutinka, būna pauzė, niekas neužveda. Stengiuosi ir tai priimti. Juk neimsi kepti paveikslų. Kūryba – gyvas organizmas, kvėpuojantis. Jei tai pamirštu, mintys ir kūnas mane pristabdo – apima liūdesys. Žinau, kad tai baigsis ir iš to vėliau ką nors sukursiu!

Jono Meko vizualiųjų menų centro tinklapyje radau NBA (non budget art) apibrėžimą. Be viso kito, ten rašoma: „<…>, kuriant meną ne iš galimybės, o iš būtinybės. <…>“. Žaviuosi tuo bei stengiuosi, net ir turėdamas galimybių, jomis neužgožti tikrųjų, pirmapradžių kūrybinių impulsų.

Dominykas Sidorovas. Lietaus lašeliai ant lango. Diskinis pjūklas, 2019, aliejus ant drobės, 120×340 cm. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Turbūt neišvengiama, kad tapybos kūriniuose lieka daug erdvės stebėtojo akiai – kiekvienam gali kilti skirtingos interpretacijos ir jų sukelti jausmai. Visgi žiūrovo interpretacijos neišgirsti, kaip ir žiūrovai negali įsitikinti, kad jų mintys tapačios Tavo turėtoms idėjoms. Ar tokio pokalbio pakanka?

Šiuo aspektu kiekvieną minutę tampu vienišesnis.

Tačiau taip visada nutinka, net ir šiame pokalbyje: esu galvoje rišliai sudėliojęs mintis ir atsakymus į šiuos klausimus, bet vos pradedu rašyti, tolstu nuo tikrosios minties. Belieka stengtis jas išsakyti kuo tiksliau.

Labai norėčiau nutapyti nuo pradžios iki pabaigos abstraktų paveikslą. Tai sudėtinga. Tapyboje taip pat egzistuoja tam tikra kalba, ja reikia mokėti operuoti, ją reikia jausti (kiekvieną paveikslą, atrodo, pradedu nuo abc). Aš, kaip tapytojas, stengiuosi kuo tiksliau perteikti mintį per vaizdinį.

Išties labai gera kalbėtis apie meną ir į jį gilintis, sužinai net apie savo kūrybą įdomių dalykų, kurių nežinojai. Tačiau to nuotolinio pokalbio taip pat dažnai pakanka. Perfrazuota nuotrupa iš įsimintino pokalbio su draugu: „Aš tik daiktavardžius išvardiju, o jau žiūrovas visa tai apaugina būdvardžiais ir veiksmažodžiais.“ Dažnai tai ir užveda, tai ir būna įdomiausia. Aš pasiūlau vieną variantą, o kaip kietai turėti erdvės dar keliems.

Ačiū už pokalbį, Dominykai!

Dar galite suspėti užmegzti pokalbį su tapytojo kūriniais ir pasiūlyti savo interpretacijas – autorius tam suteikia daug erdvės ir kviečia kūrybą patirti kartu. Dominyko Sidorovo paroda „Ugniasienė“ veiks iki kovo 27 dienos galerijoje „Kairė-dešinė“, Vilniuje.

Dominykas Sidorovas, paroda Ugniasienė, 2021. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Dominykas Sidorovas, paroda Ugniasienė, 2021. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Dominykas Sidorovas. Šalmas. Vabalas, 2020, aliejus, drobė, 240×180 cm

Dominykas Sidorovas. Sintetinis pavasaris 1, 2019, aliejus ant drobės, 165×140 cm. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Dominykas Sidorovas, Paukštis. Gesintuvas spindi kaip žarija, 2020, aliejus, drobė, 120 x 86 cm

Dominykas Sidorovas. Menininko nuotrauka