Lašelis balto juodame. Mindaugo Gapševičiaus paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ „Atletikoje“

Tokiais laikais, kai blogų naujienų, prognozių, baimių debesies nebeatsveria šilto rudens grožis, neatsveria jokie geri įvykiai, sunku kalbėti apie parodas. Pastarojo laiko tekstuose jau minėjau, kad pokyčių laikas keičia ir parodų vertinimo kriterijus, dalis nuostatų nebetinka, naujos tik formuojasi, todėl meno kritiko veikla yra komplikuota. Kaip ir visos veiklos šiuo metu. Norisi prasėdėti neramų laiką kokiame šiltame kambarėlyje skaitant ar žiūrint detektyvus (detektyvus parašiau labai asmeniškai, man jie vieninteliai užkemša galvą taip, kad nelieka vietos neramioms mintims). Tačiau galvoti apie Mindaugo Gapševičiaus parodą „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“, vykusią „Atletikoje“ spalio 6-15 dienomis, norisi. Nors lietuvių kalbos sargai neleidžia taip sakyti, tačiau tiksliau būtų tarti, kad paroda pati galvojasi, vis kyštelėdama kokį sakinį tarp burokėlių sriubos, elektroninių laiškų, lifte, rišantis batus, veikia kaip savarankiškas organizmas, kaip tos menininko pristatomos (Lactobacillus spp., Streptococcus spp., Leuconostoc spp.) bakterijos.

Kartą seniai seniai mano vyresnioji dukra sapnavo jos mėgstamą sapną apie gėrio ir blogio dvikovą. Kaip paprastai, jėgos buvo apylygės. Ir tuomet, prieš prabundant, balsas už kadro pakomentavo tai, ką vizualizuoja kinų in ir jang ženklas: baltoje visada yra taškelis juodo, “o kiekviename juodame yra taškelis … jogurto”, – matyt pajuokavo sapno diktorius. Taigi, šis tekstas ir bus apie tą taškelį Mindaugo Gapševičiaus ir jo komandos jogurto.

Paroda jau užsidariusi, tačiau ir vyko neilgai, matyt, todėl, kad jogurtai greitai transformuojasi į kažką kito – pradeda daugintis pelėsis, išrūgos, nedailūs žmogaus akiai (gal nepaprastai gražūs ir komfortiški bakterijoms) sluoksniai varškės bei išrūgų. Tačiau po starto praėjus tik keletui dienų, paroda švytėjo nepaprastu baltumu. Ypatingas projekto dėmuo – prabangaus minimalizmo storasienio stiklo indai. Gulintys lyg ištįsusios cukinijos su kakleliu vietoje kotelio, aukšti cilindrai, du vienas ant kito sutupdyti rutuliai, visi jie buvo pilni baltos jogurto masės, po stiklu atrodančios lyg porcelianas. Dar keliuose induose gyveno kombuča kultūros. Pieno baltumas ir meistriškai pagaminto stiklo blizgesys. Ne, tai ne apie laboratorijos estetiką – funkcionalumo ir belytės švaros derinį, čia apie mokslo (bendradarbiaujant su mikrobiologe Aukse Gaižauskaite) ir aukščiausios kokybės stiklo derinį, kai parodoje eksponuojamas video tik dar labiau pabrėžia vizualinį estetizmą (Bon Alog, Alanas Gurinas – kamera, garsas, Adomas Žudys – 3d modeliavimas, Nerijus Kėblys, Mantas Rimkus – grafinis dizainas).

Mindaugo Gapševičiaus paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ „Atletikoje“

Turėčiau pristatyti mikrobiologę A. Gaižauskaitę, kuri šiame projekte padėjo izoliuoti tam tikrus pasirinktus mikroorganizmus, parodos metu vykusias dirbtuves ir bendradarbiavimus, pasakoti, kad talpų jogurtui gaminti važiuota į Latvijos Venspilio stiklo fabriką, kur vėl vyko bendradarbiavimas, todėl autorių yra net keletas (Antanas Gerlikas, Laura Kaminskaitė, Juris Dunovskis, Mark Eckstrand, Bevan Taka), paminėti parodoje eksponuojamą žvakutę, skirtą pasižvalgymui po mūsų žarnyno mikrobiotą – žarnyne gyvenančių įvairių mikroorganizmų populiacijas, prisidedančias prie bendros žmogaus organizmo gerovės ir galimai darančias įtaką estetiniam patyrimui, tačiau šiuo atveju man norisi pabrėžti visai kitus projekto aspektus.

Kuratorius Valentinas Klimašauskas per parodos uždarymą stengėsi užbėgti už akių paviršiuje plūduriuojančiam klausimui, kuris taip pat įtrauktas į parodos anotaciją – O kur gi čia menas? Anot M. Gapševičiaus, be mikrobiotos įtakos estetiniam suvokimui, šiam projektui svarbus ir tiesioginis žiūrovo įsitraukimas į projektą, naujų žiūrovo patirčių įtraukimas į meninę kūrinio vertę ir vis kintančios meno sampratos sklaida.

Tiesa, gretimas parodos anotacijos teiginys nepastebimai sukčiauja: “kuo labiau žiūrovas įsitraukia į naujų patirčių vystymą su menu susijusiose veiklose, tuo labiau aktualizuojasi ir šiuolaikinio meno diskursas.” Didesnio žiūrovų kiekio įsitraukimas visuomet geidžiamas rezultatas, tačiau čia dar nebuvo įrodyta, kad šio projekto veiklos yra meno veiklos. Taigi, grįžtant prie klausimo, kur gi čia menas ar bent kas tokiu atveju yra šios parodos kūrinys, menininkas M. Gapševičius atsako, kad jei nekreiptume dėmesio į sukurtus artefaktus, meniniu kūriniu galėtų būti laikoma interaktyvi terpė tarp žmonių ir mikroorganizmų. “Laikas ir patyrimas taip pat yra svarbūs šio projekto elementai ir gali būti siejami tiek su tokiais meniniais judėjimais ir stiliais kaip Fluxus ar reliacinė estetika, tiek su šiuo metu itin populiaria mėgėjų gamintojų kultūra – gana įprasta namuose gamintis fermentuotus pieno produktus, duonos raugą ar fermentuotą arbatą.” teigia menininkas.

Lašelis balto juodame. Mindaugo Gapševičiaus paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ „Atletikoje“

Tiesa, su maisto gaminimu ir vartojimu susiję kūriniai net mūsų šalyje turi ilgametes tradicijas, kaip ir Fluxus – dar sovietų užspaustoje Lietuvoje 1966 m. Vytautas Landsbergis organizavo Fluxus paskaitą Pedagoginiame institute. Greičiausiai – jo valgykloje. Vėliau, 1996 Eglė Bogdanienė-Ganda galerijoje „Langas” buvo surengusi parodą, „Tekstilė pasidalinti”, kurioje eksponavo paveikslus-pyragus, skirtus čia pat suvalgyti ir staltiesę, ant kurios pyragai buvo nupiešti, 1997 Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuotame „Ground Control“ projekte Evaldas Jansas kvietė prisijungti prie žirnių bei pupų valgymo, o po to gadinti orą (kas ne visai pavyko), įsimintini ir jo 1998 dalinti pyragėliai su priedais, kurie tikrai keitė estetinį meno bei apskritai aplinkos suvokimą, žodžiu, jogurtas puikiai telpa į Lietuvišką reliacinės estetikos tradiciją, o jei žiūrėti plačiau, reikėtų minėti tais pačiais 90-aisiais maisto ruošimo akcijomis galerijų ir muziejų erdvėse išgarsėjusį Rirkritą Tiravaniją. Tad klausimas, skirtas Gapševičiui “O kur čia menas?” akivaizdžiai yra tik stilinga provokacija, šis projektas tęsia ne vieną dešimtmetį skaičiuojančią tradiciją, tiesa, Gapševičiaus sujungtą su mokslinės-laboratorinės veiklos principais.

Ilona Vitkauskaitė straipsnyje “Apie mikroutopijas ir maistą”, komentuodama festivalio “Naujasis baltijos šokis” spektaklį “„Mūsų namai“[1], apjungusį maisto gaminimą ir šokį, primena ir kitą žvaigždę (kurios šviesa mums šviečia taip pat šiek tiek iš praeities) – prancūzų kritiką ir kuratorių Nicolas Bourriaud, įtvirtinusį terminą „reliacinė estetika“ (relational aesthetics): “taip jis apibūdino atvirus, nebaigtus, interaktyvius kūrinius, kai svarbiausia – pats bendravimo su publika procesas. Pasak Bourriaud, meno kūrinys – tai „socialinė forma“, galinti kurti pozityvius žmogiškuosius santykius, nes „šiandien svarbiau užmegzti ryšius su kaimynais nei laukti šviesesnio rytojaus“. Taigi tokias feel good mikroutopines bendruomenes (muziejų lankytojų ar spektaklio žiūrovų ir menininkų) Bourriaud laiko savaiminiu gėriu, kuris gali „pralaužti“ kapitalistinės reginio visuomenės paviršių ir jos susvetimėjimo logiką, neskirdamas per daug dėmesio jų turiniui.”

Didelių negandų šešėlyje meno ribų išplėtimas savaime nebeatrodo toks reikšmingas, kapitalistinį reginio visuomenės paviršių šiuo metu laiko sukaustęs COVID-19 ir galimybės užmegzti ryšius su kaimynais yra žiauriai apribotos, tad jei koronaviruso kontekste tik ir belieka laukti šviesesnio rytojaus, tai Antropoceno akivaizdoje net to negali tikėtis. Todėl čia norėčiau išryškinti vieną aktualiausių parodos aspektų – pristatant Gapševičių nurodoma, kad jo kūriniai kvestionuoja mašinų kūrybingumą, tačiau nedaro prielaidos, kad žmogus yra vienintelė kūrybinė jėga. Čia iš tiesų yra proga pasekti Bruno Latour ir Co bei pasukti žvilgsnį (taipogi jausmus) link pačių mikroorganizmų, kaip vienų iš svarbiųjų mūsų pasaulio veikėjų.

Nereikia nė sakyti, kad laikas, kai žmogus jautėsi pasaulio valdovu, jau turėtų būti praeityje. Koronavirusas COVID-19 tą primygtinai rodo. Mūsų gyvenimą dabar reguliuoja (ir visada reguliavo) nematomi mikroorganizmai. Tačiau jų sukeltame juodos baimės debesyje yra tas taškelis baltos – kaip teigia mikrobiologė A. Gaižauskaitė, neseniai atliktuose tyrimuose mokslininkai atskleidė, jog žarnyno bakterijos gali netiesiogiai prisidėti ir prie žmogaus emocinės savijautos, nuotaikos valdymo. Tikslingai vartodami tam tikrus maisto produktus, turinčius probiotinių bakterijų, galime bandyti savarankiškai reguliuoti probiotikų kiekį organizme. Tačiau mokslininkė perspėja, jog šie procesai nėra tokie paprasti kaip atrodo, tad viską turėtume vertinti atsargiai.

Mindaugo Gapševičiaus paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ „Atletikoje“

Dar vienas Gapševičiaus ištartas klausimas – bakterijų diskriminacija arba tiksliau, kodėl masiškai gaminami tik dviejų bakterijų rūšių (graikiškas ir bifido) jogurtai? Parodoje jogurtus gamino dar dvi rūšys – iš kombučios ir iš raugintų kopūstų išskirtos bakterijos. Uždarant parodą eksponatai jau neatrodė patrauklūs ragavimui, kaip minėjau, išsisluoksniavę išrūgos ir nežinia iš kur atkeliavę pelėsiai sukūrė visai kitokią estetiką. Ragausiu vėliau, pati pasigaminus savo eksponatą iš dosniai autoriaus dalijamų bakterijų ir galbūt pagerinsiu savo estetinį suvokimą ar šiek tiek padidinsiu empatijos gebėjimą. Gavusi nedidelį šaukštelį, supiltą mėgintuvėlį su iš kombučios išskirtomis bakterijomis, traukiu namo. Jogurtus gamindavau ir anksčiau. Tiesa, toks ten ir gaminimas – supilti nusiprkto indelio turinį į pieną gali bet kas, gamina juos mikroorganizmai. Tačiau šį kartą paragavusi namuose pakartoto parodinio jogurto, nusivyliau. Jokios diskriminacijos, tiesiog šiame pasaulyje galime pasirinkti, su kuo mums pakeliui, su kuo sutariame. Visi pritartų, kad COVID-19 virusas nėra tas kaimynas, su kuriuo norėtųsi užmegzti artimus ar ilgalaikius santykius. O su kitais, mažiau agresyviais, norint tapti bičiuliais, reikia kartu praleisti daugiau laiko, gal todėl senų bendražygių atsisakyti vardan naujos draugystės mano skonio receptoriams nepakako svarių priežasčių. Taigi, visai gali būti, kad mano estetinis suvokimas liks toks, kaip buvęs, palaikomas graikiško jogurto bakterijų. Na ir kas, sakau sau, argi dėl lašelio iliuzinės laimės – žadamos geresnės emocinės savijautos – turėčiau išduoti savo ilgamečius bendražygius, pakeisdama juos gerokai saldesnėmis kombuča bakterijomis?

^[1]   Ilona Vitkauskaitė “Apie mikroutopijas ir maistą, “7 meno dienos” Nr. 21 (1258), 2018-05-25).

Išsamų fotoreportažą iš Mindaugo Gapševičiaus parodos „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ „Atletikoje“ galima peržiūrėti čia.

Mindaugo Gapševičiaus parodos „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ „Atletikoje“ pabaiga. Nuotraukos: Andrej Vasilenko