Ar rizomos gali sveikintis? Verenos Issel paroda „Wurzelpost (Ekosistema M)“ galerijoje „Si:said“

Nepaprasta atgaiva – ypač per šią Covid‘o sukeltą visuotinę distimiją – išvysti tokios menininkės, kaip Verena Issel, kūrybą Klaipėdoje. Savo naujausioje parodoje pavadinimu „Wurzelpost“ (Ecosystem M), atidarytoje „Si:said“ galerijoje 2020-ųjų rugpjūčio 15 dieną, Issel pateikia neįprastu būdu sugretintus objektus, išimtus iš jų įprastinių referentinių struktūrų ir jiems būdingos aplinkos. Kiniškos popierinės vėduoklės, fitneso treniruokliai ir žmogaus kūno dalys susitinka disonansiniame dialoge ir nebeveiksmingose tinklinėse sistemose per seriją tikslingai primityvių sieninės tapybos darbų (šiek tiek primenančių Philip‘o Guston‘o kūrybą), demonstratyviai atsainių maišytos technikos koliažų, piešinių ir kone įžūlios instaliacijos, galerijos erdvėje atrodančios kaip laiku numestas juokelis.

Issel – Berlyne gyvenanti menininkė, jos asmenybė ir kūryba spėjusi sulaukti nemenko dėmesio šiuolaikinėje meno scenoje. Kaip ir daugelis kitų jaunųjų menininkų, vis tobulėjančių teorinėje plotmėje, ji puikiai nusimano post-struktūralizme. Sakydamas „nusimano post-struktūralizme“, turiu omenyje ne akademines ar mokslines žinias. Šio tipo žinojimas Issel atveju gana neaktualus. Šiaip ar taip, šis keistas ryšys tarp teorijos ir praktikos, ypač imant Issel pavyzdį, ir apskritai visame vizualaus meno kontekste – būtent tai, ką noriu apžvelgti, ir apie ką ir į ką toliau norėčiau gilintis šioje apžvalgoje. Apie jų ryšį ruošiant šią apžvalgą privertė susimąstyti pora pareiškimų, pateiktų Issel parodos aprašyme. Jei tiksliau, pasijutau paskatintas susimąstyti apie teorijos ir praktikos ryšį po to, kai perskaičiau sardonišką pareiškimą (kuris, dar be to, panašu – nuoroda į Gilles‘ą Deleuze‘ą ir Felix‘ą Guattari), kuriuo Issel netikėtai nukerta savo parodos aprašymo pabaigą: „Rizomos sveikinasi/Mes – sistema“.

Tačiau pirmiausiai leiskite pradėti nuo nedidelės užuolankos. 1992 m., kai Kembridžo universitetas Anglijoje svarstė apdovanoti filosofą Jacque‘ą Derrida garbės laipsniu, nemenkas skaičius analitikų filosofų (įskaitant ne vieną pasižymėjusį filosofą, kaip Williard‘as van Orman‘as Quine‘as) išsiuntė laišką, kurio juodraštį paruošė filosofijos profesorius Barry‘s C. Smith‘as. Jame jie ragino Kembridžo universitetą nesuteikti Derrida garbės laipsnio, pabrėždami, jog Derrida darbai „šiek tiek panašūs į šios disciplinos [filosofijos] darbus, tačiau neginčijamai didesnę įtaką jie padarė su filosofija nesusijusiose plotmėse: daugiausiai kino studijose, pavyzdžiui, arba Prancūzijos bei Anglijos literatūroje“. Šie filosofai metė iššūkį Universiteto nutarimui aiškindamiesi tuo, kad jei Derrida darbo įtaka gerokai ryškesnė kitokio pobūdžio disciplinose nei filosofija, kodėl Kembridžas nutarė, kad jis toks reikšmingas filosofas? Laiške buvo išreikštas argumentas, kad, pavyzdžiui, jei lygiai taip pat kokio nors fiziko darbas didžiausią įtaką būtų padaręs ne fizikos srityje, o kitose gamtos moksluose, jau vien to užtektų suabejoti, kad šis fizikas vertas garbės laipsnio. Šis argumentas, žinoma, galioja tik tuomet, jei sutinkame, jog filosofijos objektyvumo standartai tokie patys, kaip fizikoje. Nepaisant to, šiuolaikinėje filosofijoje verifikacijos ir objektyvios tiesos sąvokos bėgant laikui buvo vis labiau paliekamos už borto. Negana to, galima būtų netgi teigti, jog tam tikro filosofo įnašo svarba galėtų būti matuojama būtent pagal tai, kiek jo darbas patrauklus už akademinės filosofijos ribų.

Kokie tuomet turėtų būti metodologiniai filosofijos kriterijai? Deleuze‘as, mąstytojas, kurio raštuose Issel ir daugybė kitų menininkų bei rašytojų randa įkvėpimą, skambiai išsireiškė apibūdindamas filosofijos discipliną kaip vieną iš atsakingų už sąvokų kūrimą ir išgalvojimą, ir kad filosofinių sąvokų paskirtis turėtų būti, anot jo, suvokiama ne tiek per objektyvumą ar tiesą, o tiesiog per tai, kaip yra naudojama. Pats Deleuze‘as apibūdino sąvokas, kurias jis ir jo kolega Guattari išgalvojo, kaip konceptualius įrankius, kuriais galėtų naudotis bet kuris, kaip sau tinkamas. Pavyzdžiui, tokių jų sąvokų kaip „kūnas be organų“ arba „rizoma“ vertė galėtų būti vertinama remiantis pragmatiniais, vietoje grynai teoretinių, kriterijais.

Galima būtų argumentuoti, kad meno pasaulis (kaip ir politinio aktyvizmo pasaulis) – pati derlingiausia dirva išbandyti tam tikras filosofines sąvokas. Būnant filosofijos studentu ar akademiku, paminėjus tokias sąvokas kaip „kūnas be organų“ ar „rizoma“, tikėtina, susilauksi pašaipių komentarų, net iš teigiamai tavo atžvilgiu nusiteikusių kolegų pusės. Net tie patys Deleuze‘o pasekėjai neretai pasižymi nemenku nepatiklumu šiomis sąvokomis. Iš mano patirties, menininkai – bene vieninteliai, vartojantys šias sąvokas nuoširdžiai ir nė kiek nesigėdydami.

Verenos Issel paroda „Wurzelpost (Ekosistema M)“ galerijoje „Si:said“

Nepaisant to, menininkams naudojantiems filosofines sąvokas dažnai būna priekaištaujama, kad jie iki galo nesupranta jų reikšmės, ištraukia iš konteksto ir todėl pritaiko ne taip, kaip reikėtų. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau šiame tekste, menininkams nebūtina pilnai suvokti filosofinių sąvokų teorinių subtilybių. Čia svarbu prisiminti, kad Deleuze‘as būtent ir kritikavo šiuolaikinį meną labiausiai todėl, kad šis per daug remiasi teorija. Konceptualus menas veikia „smegenų pagalba“, kol tuo tarpu, anot Deleuze‘o, bet koks menas turi paliesti nervinę sistemą. Deleuze‘as teigė, kad menas turi veikti per afektą, o ne sąvokas. Nepaisant to, norėčiau pažymėti, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, kaip filosofiją naudojo, pavyzdžiui, kai kurie konceptualizmo judėjimo Menas ir kalba atstovai, ir kaip ją naudoja tokie menininkai, kaip Issel. Galima būtų sakyti, kad tokie menininkai kaip konceptualistas Joseph‘as Kosuth‘as siekė perteikti Alfred‘o J. Ayer‘so ir Ludwig‘o Wittgenstein‘o teorijas apie kalbą per vaizdinę plotmę. O štai vizualūs menininkai kaip Issel nepanašu, kad siektų perteikti kokią nors informaciją savo menu. Manau, jog Issel, kaip ir daugelis jos kolegų, naudojančių sąvokas pasiskolintas iš post-struktūralizmo, pasitelkia jas būtent tam, kad jos mus veiktų per afektą. Manau, kad esame kviečiami ne tiek reflektuoti meno kūrinius ir interpretuoti jų reikšmę, kiek priimti jų iššaukiamą poveikį mūsų pojūčiams, ir leisti jiems išstumti tam tikras percepcines klišes, kuriomis operuojame kasdienybėje. Tad pirminė bet kokios sąvokos funkcija, naudojama tokių menininkų kaip Issel, būtų visad perteikti afektą tiksliai ir skvarbiai.

Grįžtant prie Issel formuluotės „Rizomos sveikinasi/Mes – sistema“, rizomos samprata ne tik gana plačiai paplitusi humanitarinėje plotmėje bei vizualiose studijose, bet ir taip pat įgalino meme‘ų kultūrą ir internetinį diskursą taip stipriai, kad nereik nė vargintis jos pristatinėjant. Turint tai omenyje, vis vien būtų gana naudinga prisiminti, kas iš tiesų yra rizoma. Bendrais bruožais ji galėtų būti apibūdinama kaip ontologinė sistema, kurioje galioja keli svarbūs principai: 1) ryšiai; 2) heterogeniškumas – mat rizoma visad užmezga ryšį tarp heterogeniškų reiškinių (kalba, galia, politinė kova ir menas); 3) įvairovė, per kurią šie heterogeniški reiškiniai susijungia, keldami klausimą apie skirtumus tarp vieno (vieneto) ir daugio (pseudo-įvairovė); (4) lūžio priskyrimas, įgalinantis pertraukas nusistovėjusioje reikšmių sistemoje.

Verenos Issel paroda „Wurzelpost (Ekosistema M)“ galerijoje „Si:said“

Nė neabejoju, kad Issel panaudojo bent jau ryšių, heterogeniškumo ir priskyrimo principą, kuriais remiantis objektai, priklausantys heterogeniškoms nuorodų sistemoms ir iš pirmo žvilgsnio su jomis nederančia pragmatine aplinka apjungtos į vieną ir „bendrauja“ su stebėtoju neatpažįstamų reikšmių režime. Pasikartosiu, savo darbuose Issel neiliustruoja rizomos sąvokos. Niekas neturėtų nė mėginti formaliai analizuoti jos kūrybos ir mėginti įžvelgti, ar ši „dera“ su rizomos sąvoka. Tai ne tas atvejis, kuomet teorija „taikoma“ mene. Svarbu tai, ar konceptualūs įrankiai naudojami menininko tikslingai. Sėkmingas ar nesėkmingas tokios sąvokos kaip „rizoma“ panaudojimas, drįsčiau teigti, turi būti vertinamas grynai percepciniam ir afekto lygmenyje. Klausimai, kuriuos turėtų kelti Issel parodos lankytojai, tai šie: ar rizomatiniai ryšiai, kuriuos Issel mėgina sukurti tarp skirtingų ir iš pirmo žvilgsnio nederančių referentinių sistemų iš tiesų dera? Tai yra, ar jie sėkmingai įdiegia lūžius į mūsų reikšmines schemas ir, svarbiausia, į mūsų stratifikuotą suvokimo lauką? Jei taip, ar šie lūžiai suteikia mums galimybę sekti estetine „skrydžio tiese“ (line of flight) ir nors trumpam atsikratyti suvokimo klišių? Negana to, ar šie lūžiai yra daugiau, nei tiesiog momentiniai tušti įskilimai mūsų regimybėje? Ar jie gali būti laikomi vaisingi „nešėjai“, suteikiantys progą apleisti galerijos erdvę jaučiantis praturtėjusiam neįprasta, kad ir be galo subtilia ir nepastebima percepcine dizpozicija kasdienybėje? Ar įmanoma pajausti, kaip tos rizomos sveikinasi?

Išsamų fotoreportažą iš Verenos Issel parodos „Wurzelpost (Ekosistema M)“ galerijoje „Si:said“ galite peržiūrėti čia.

Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė.