Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Aušros Vaitkūnienės paroda galerijoje–studijoje „UNIT1“ Londone

Kovo 4 d. galerijoje–studijoje UNIT1 (1 Bard Road, Londonas W10 6TP) galerija „Meno parkas“ pristatė ryškiausių Lietuvos ekspresionistinės tapybos atstovių duetą – Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę ir Aušrą Vaitkūnienę. Abi autorės atstovauja tai pačiai kartai, 1990–2001 m. buvo grupės „Keturios“ narės, todėl galima sakyti – išaugo ir išsivystė viena greta kitos kaip asmenybės ir tapytojos, kiekviena su savo individualia vizualia raiška ir temomis. Šių menininkių pasirinkimas nėra grindžiamas abstrakčiomis filosofinėmis paieškomis ar koncepcijomis, veikiau tai siekimas atvaizduoti du paraleliai besidriekiančius kelius parodoje „Viena vieta – du pasauliai“.

Viena vieta:

Abi menininkės baigė Vilniaus dailės akademiją. Gyvena ir kuria Kaune. Abiejų menininkių dirbtuvės yra tame pačiame pastate. Abi menininkės dirba pedagoginį darbą: Aušra Vaitkūnienė dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir yra tapybos katedros vadovė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė dėsto Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje. Savo kūrybinėse biografijoje turi ne vieną bendrą projektą. Pagaliau, abi menininkės jau eilę metų yra galerijos „Meno parkas“ menininkės ir jau daug kartų atstovavo Lietuvos tapybą ir šiuolaikinį meną įvairiuose užsienio projektuose, parodose ir mugėse. Šiuomkart – abiejų menininkių kūrybos paroda pristatoma galerijoje Unit 1.

Du pasauliai:

Vis tik, net būdamos taip arti, savo kūryboje menininkės „gyvena“ atskiruose pasauliuose: skirtingi ne tik kūrybinio mąstymo keliai, siužetai, maniera. Kiekviena panyra į tveriamą savo kūrybos realybę.

Pasak menotyrininkės, dr. Rasos Andriušytės: „…Vaitkūnienės pasaulis jau gerą dešimtmetį gali būti nusakytas neapibrėžiamybe, pasąmonėmis vizijomis ir kankinančiu noru spalva sukurti „apgaubimo“ efektą“. Motyvų savo kūriniams Aušra dažniausiai ieško gamtoje. Jos paveiksluose visada atrasime paslapties, įvairių gamtos ir kasdienės buities objektų. Menininkė savo mintimis pasinėrusi į neapčiuopiamus gamtos reiškinius – šviesą, atmosferą, kitus paslaptingus gamtos signalus. Tapyboje ji ieško dialogo tarp gamtos ir magiško pasaulio, ar tik jai vienai atsiveriančių, kitų žvilgsniui nepasiekiamų dvasių.

Tokiu būdu, tapybos kalba ji atveria mums savo sielą – per materialų tapybos kūną veriasi autorės vidinis pasaulis ir  būsenos. Pasak pačios Aušros, kūryboje už sroves, stilius ir tradicijas svarbiau gilus priežastingumas ir pagrindas. Koloristinė tapyba nėra savitikslė. Autorė domisi mistika, burtais, nepaaiškinamais reiškiniais, todėl spalva yra magiškas burtų pasaulis, kuriame ji atlieka šamaniškas apeigas tapydama. Parodoje eksponuojami Aušros Vaitkūnienės kūriniai tarsi perjungia mus į mistifikuotą, alternatyvų kasdieniam gyvenimą, kurio negebam ar nespėjam pajausti, o jis visad visai čia pat, o gal, iš tiesų, jame ir esam?

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūryboje „jos pasaulis“ yra kitoks. Savo sumanymus menininkė įgyvendina drobėje, popieriuje ar ant senų fotografijų. Menininkė nevengia eksperimentuoti technologijomis, tapo ne vien dažais, naudoja smėlį, ar kitas priemones (daiktus), kuriuos randa aplinkoje: tai ir koliažai iš asmeninių smulkmenų ar kitų daiktų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodytų tinkamai meno kūrimui, bet netikėtai gali atsirasti ant drobės paviršiaus. Kai tapo –  savo kūryboje Elena nevengia abstrakcijos, pastozinės ir koloristinės tapybos.

Kūrinių siužetai klajoja nuo kasdienių gyvenimo istorijų, kultūrinių alegorijų iki portreto.

„Nuolat ieškoma skirtingų dalykų bendrumo – tai sąmoninga menininkės pozicija būti atvirai viskam, kas vyksta aplinkui. Perfrazuodama sena naujai, vizualizuodama sudėtingų prasmių klodus, Elena pabrėžia savo socialinio angažuotumo formas mene. Jai ypač rūpi miesto ir visuomenės problemos“ (dr. Kristina Budrytė-Genevičė).

Apie savo kūrybą pati menininkė sako: „…Mane labai inspiruoja ekstremalios situacijos gyvenime… Labai stiprus aspektas kūryboje man yra galimybė paveiksle keisti ir valdyti situaciją. Tuo pačiu keičiuosi ir pati; matyt tapatinuosi su savo personažais…“

Parodoje pristatomi darbai liudija apie gilų Elenos pasinėrimą į  būtį – netikėtai atsiskleidžia istorijos, įvykiai ir personažai, kurie daugeliui taip ir lieka už dėmesio paraštės, o jei ir pastebėti – neaktualūs patogiam ir abuojam būviui. Bet visa tai aktualu ir svarbu menininkei. Todėl jos kūriniai apie besijuokiantį karalių, ar „Gatvės angelą“, ar paukštį, ar, iš pirmo žvilgsnio, neatpažįstamus veidus (nes ne tai svarbiausia), sustabdo žiūrovą ties tomis jautriomis gyvenimo akimirkomis, kartais aštriomis, kartais – mielomis, šiltomis. Visada – nuoširdžiomis.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno linija“ dalis.