Nuo kolosalumo link integralumo. Paroda „Perfor(m)uoti peizažai“ Nidos meno kolonijoje

Sunku tiksliai pasakyti, kada Nida pajuto kurortinio gyvenimo perspektyvą, bet akivaizdu, kad svarbiausias impulsas buvo dailininkų kolonijos sukūrimas ir reklama, kurią čia padarė jų gyvenimas bei darbai. Pagrįstai minėtame reklaminiame buklete “Hermano Blodės namai Nidoje” pažymėta: Nidą atrado dailininkai. Tai jie buvo šaukliai šio rojaus kampelio…”. Taigi, Nida buvo tik nuošalus žvejų kampelis, kol čia pasirodė dailininkai iš Karaliaučiaus dailės akademijos. Pirmieji iš jų apsilankė 1880 m.

Nijolė Strakauskaitė. “Kuršių Nerija – Europos pašto kelias”. S. Jokužio leidykla-spautuvė, 2001, p. 74

Vilniuje,  Keramikos kūrybinio centro „VDA Lauko/ekspo” paviljone veikia iš Nidos meno kolonijos perkelta Vytauto Michelkevičiaus kuruota paroda “Perfor(m)uoti peizažai”, kurioje eksponuojami du užsienio menininkų kūriniai (Špelos Petrič “Fitopolitikos skrodimo įrankiai (0.2) bei Annos Romanenko ir Björno Kühno “Vietiniai susijungimai”), Linos Lapelytės “Veiksmas paralelėms” ir Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros “Peizažo vadyba”.

Kūriniai yra skirti peizažui plačiąja prasme – ne tik gamtos ir žmogaus suformuotam kraštovaizdžiui, bet ir gyvų būtybių, ypač pagrindinio Kuršių nerijos ekosistemos žinduolio – Homo sapiens – (fiz)kultūrinėms praktikoms.

Neringa turbūt yra vienas akivaizdžiausių pavyzdžių šiandienėje Lietuvoje, kuomet žmogaus veikla yra įvardijama ne kaip atskirta, bet kaip integrali ir esminė ekosistemos dalis – Kuršių nerija buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą būtent akcentuojant žmogaus veiklos esminę įtaką dabartinio peizažo susiformavimui, pabrėžiant žmogaus kaip naikinančio ir sykiu kuriančio elemento svarbą – būtent žmogaus įtakoje, XVIII a. Neringa buvo tapusi dykuma ir būtent su žmogaus pastangomis ji vėl tapo miškingu, gausybės gyvūnų apgyvendintu dariniu.

Parodoje šis integralumo momentas yra labai ryškus – joje neaptiksi XX amžiui tipiško žmogaus-gamtos supriešinimo; į žmogaus veiklą čia žvelgiama kaip į vieną iš gamtinių peizažą formuojančių elementų.

Nidoje parodos architektūrą kūrė vieni iš jos dalyvių – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Vienas iš svarbiausių jų sukurtų architektūrinių elementų taip pat yra “ekologiškas”: erdvėje egzistavusios vertikalios užuolaidos buvo performuotos sukuriant tam tikrą “debesį” palubėje, tokiu būdu veiksmo prasme minimalia, bet struktūriškai esmine intervencija pakeičiant įprastą parodinės erdvės būvį.

Kitas Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros indėlis į parodą – meninę formą įgijusi Kuršių nerijos pusiasalio istorija, pradedant priešistoriniais amžiais ir baigiant pastaraisiais šimtmečiais, kai pusiasalio reljefo ir gyvosios gamtos formavimuisi esminę įtaką pradėjo daryti žmogaus veikla.

Lozuraitytės ir Išoros kūrinyje “Peizažo vadyba” atsiranda kitų menininkų kūriniuose labai stipriai išryškėjantys “antropologinio peizažo” motyvai – pavyzdžiui, istoriškai besikeitusios Neringos gyventojų kalbos pateikiamos kaip kintantys peizažo elementai. Išora ir Lozuraitytė verbaliai pateiktą pusiasalio istoriją pristato skirtingomis, atitinkamais laikotarpiais naudotomis kalbomis (lotynų, prūsų, vokiečių, rusų, lietuvių ir kt.), tokiu būdu istoriją paversdami ne tik faktų rinkinių, bet ir vizualia (vaizduotėje – ir akustine) struktūra.

Šis motyvas “išsprogsta” į pagrindinę temą Špelos Petrič bei Annos Romanenko ir Björno Kühno kūriniuose, kuriuose peizažu tampa žmogaus fizinis kūnas(-ai), tai yra, fizinių praktikų rinkinys, kurį formuoja dabartyje kuriami žmogiški kultūriniai kontekstai, genetiškai ar per tradiciją perduodama kūniška atmintis, šiandienės gamtos jėgos ir kiti veiksniai.

Abiejų užsienio menininkų kūriniuose labai svarbus “antropoceniško humoro” ir grotesko elementas, kuomet kviečiama į žmogų ir jo veiklą pažiūrėt ne tik ar ne tiek kaip į “nekaltai gamtai” grėsmingą “piktavalį dievą”, bet kaip į gyvūną “National Geography” filme. Šiuos kūriniuose žmogus yra gyvūnas, kuris kuria sau “lizdą”, demonstruoja tam tikras elgesio ypatybes, kenčia arba prisitaiko prie ekosistemos pokyčių, žaidžia ir kovoja už būvį bei pasimeta stichinių jėgų, įtraukiančių ir jo paties veiklą, akivaizdoje.

Nidoje abu šie kūriniai suteikė galimybę parodos lankytojams ne tik pažvelgti į žmogų kaip į gyvūną-ekosistemos elementą iš šalies, bet ir jiems patiems žaidimo forma išbandyti savo kūrybines ir fizines galimybes, panagrinėti savo kūno vaidmenį Kuršių nerijos peizaže, pabandyti įsijausti į įvairius dalyvavimo ekosistemoje variantus.

Kūriniuose atkreipiamas dėmesys į evoliucijos eigoje kintantį Homo sapiens elgesį. Šiuos pokyčius gana aiškiai atspindi Kuršių nerijos – nedidelės teritorijos – istorija. Tradiciškai žvejų apgyvendinta vietovė, XIX a. pamažu transformuojasi į sezoniškai kontrastingo aktyvumo vietą menininkų kūrybai ir pasiturinčių žmonių poilsiui, tokiu būdu keičiant ir nuolatos čia gyvenančių vietos gyventojų elgesį – su laiku šie vis aktyviau dalyvauja kurortinių paslaugų teikimo sistemoje. Šių istorinių pokyčių kontekste kyla įvairūs klausimai, pvz.: kaip dabartinėje gintarų pardavėjo natūroje egzistuoja iš protėvių paveldėta žvejo prigimtis? Kaip akumuliuojasi ir kokias psichines ir fizines struktūras formuoja nebeišreiškiami paveldėti latentiniai žvejo įpročiai? Arba, kaip atsitinka, kad daugiau nei šimtą metų trukusi Homo sapiens ir Gypsophila paniculata (liet. muilinė guboja) simbiozė staiga nutrūksta, Homo sapiens sugalvojus invazinių organizmų politiką ir jos kontekste pradėjus žvelgti į Gypsophila paniculata kaip į priešišką elementą?

Ketvirtasis parodos kūrinys yra Linos Lapelytės videofilmas “Veiksmas paralelėms”, kuriame užfiksuotos miške “sukritusios”, tarsi vieną kūną sudarančios moterys, skleidžiančios verbaliai neartikuliuotus garsus. Šiuos garsus papildo operatoriaus judėjimo sukelti traškesiai ir šlamesiai.

Kaip ir užsienio menininkų kūriniuose, čia žmogus ir jo veikla tampa peizažo dalimi, tačiau kūrinys išvengia ironijos ir humoro, greičiau apeliuojant į pirmykštę dvasinę žmogaus ir gamtos jungtį. Tačiau atsiranda ir tam tikras šiuolaikiškas posthumanistinis elementas – šiuolaikinės technologijos ir jas valdantis žmogus (video kamera ir operatorius) filme tampa girdimi per labai natūralų, mindomų samanų ir šakelių garsą, tokiu būdu tarsi pabrėžiant ne tik klasikinio, bet ir naujausiomis technologijomis pratęsto žmogaus kūno integralumą su gamta.

Tekstą pradėjau citata apie menininkų reikšmę formuojant kurortinę kultūrą Nidoje. Tuo norėjau atkreipti dėmesį, kad paroda jau savaime yra teiginys apie menininkų kaip socialinio sluoksnio dalyvavimą Kuršių nerijos peizažo kūrime. Nijolės Strakauskaitės nuomone, XIX amžiuje menininkų dalyvavimas buvo esminis sandas keičiant žmogiškosios veiklos peizažą. Ką paroda sako apie dabartinių menininkų įtaką formuojant bendrą Kuršių nerijos peizažą plačiąja prasme? Mano akimis, žvelgiant į parodą kyla mintis, jog šiuo metu suformuoti teiginį apie kolosalų menininkų vaidmenį Kuršių nerijoje ne tik nėra pagrindo, bet ir siekiamybės, tokiu būdu palaikant mintį, jog, kaip ir kiekvienoje ekosistemoje, vertybių fokusas apskritai turėtų būti orientuojamas ne į kolosalumą, bet į integralumą.

Išsamų parodos Nidos meno kolonijoje fotoreportažą galite peržiūrėti čia.