Ekskursija su Laima Drazdauskaite galerijoje „Meno parkas“

Sausio 9 d. (antradienį) 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (trečiame aukšte) vyks ekskursija parodoje „Avarinis išėjimas“ ir susitikimas su tapytoja, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesore, Laima Drazdauskaite, praėjusį gruodį pelniusios Kauno meno kūrėjų asociacijos skiriamą premiją už gyvenimo kūrybos nuopelnus – ekspresyvų jautrumą spalvai ir individualiai trapią raišką vizualaus triukšmo kontekste.

Susitikimo metu autorė papasakos apie šiuo metu čia vykstančią personalinę parodą ir savo kūrybą.

„Parodos tema ir galerijos patalpa atkreipė mano dėmesį į tą ribą, kur realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti – beveik „objektais“. Iš šios situacijos man beliko tik ieškoti „Avarinio išėjimo“ apniūkusiame danguje autobusu važiuojant į Šančius.”  (L. Drazdauskaitė)

Apie ką bekalbėtume, kurioje vietoje bebūtume, Laima Drazdauskaitė permanentiškai susifokusavusi į tapybą. Kaip čia neprisiminsi prancūzų intelektualų (pvz., Michel Foucault), kurie prisilaikė idėjos, jog tapyba – atskira pažinimo ir mokslo sfera. Bet per tapybą, tokią „tylią“, dėl to idealią rašantiesiems mąstytojams discipliną, galima apmąstyti istoriją, filosofiją ir kt. Tapyba kaip mastelis – skamba gana renesansiškai, bet ir žaidybiškai.

Juk ne dažnai garbūs jubiliatai veja šalin retrospektyvias viso gyvenimo kūrybines dėliones ir pasirenka vieną viziją ar naratyvą, kuris keliauja su jais čia ir dabar, jei neįkyriai, tai įtaigiai priversdamas su juo, ką nors daryti.

Taip atsitiko ir šį kartą. Tik mums įprasta, kad Laima Drazdauskaitė keliauja miškais, laukais, ieško saulės, nutūpusios ant voratinklio, širšių lizdo ar tvoros, girdi bruzdančius ir zvimbiančius žemės grumstelių raizgalynėje vabzdžius. O dabar, prisiminusi parodinės erdvės uždarumą, aukštumą, susikertančių tiesių bėgimą dangun ir laužytas sienas, ji nusprendė, kad ir čia reikia surasti „atsarginį išėjimą“, sukurti tapybinę šviesą ir prisiderinti prie netradicinių plokštumų, „kur nėra patogu kabinti paveikslus“.

Normų nebuvimas, susikeitimai vietomis (anot tapytojos, ji akcentuoja tą ribą, kai realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti – beveik objektais) ir visad estetizuotos įtampos, atoslūgiai ar didžios jėgos kelia sudurtines reikšmes tokioje objekto–tapybos parodoje.

Tos reikšmės atrandamos per įvairias technologijas: kartais užtenka sulenkto popieriaus, kad palietas spalvos kelias eitų grioveliu ilgėliau nei įprasta iki išdžiūvimo, kartais reikia balkonan įsibraunančios saulės ir lietaus, kad gamta pati nugludintų atspalvius ant paliktų medžiagų paviršių, o kartais pasiryžtama atsitiktinai užtiktus motyvus (sena lentynėlė bendrabutyje, studentų dekoruotas veidrodis ar durys su juostelėmis) ištapyti sausai, įsiskverbiant į jų materiją lyg brėžiant grafišką brūkšnį sekliame paviršiuje. Šie žaidybiniai atradimai turi savo taisykles, tai ne meistrystės pamokos ar savitikslis technikos išaukštinimas. Tapytojai svarbu, kad būtent technologija prakalbėtų, keltų asociacijas, mintis, ir čia grįžtame prie pradžios – ne tokia jau ir tyli ta tapyba, kai jos autorius žiūrovui kuria vis naujus potyrius, reikšmes ir santykius.

Menotyrininkė Dr. Kristina Budrytė-Genevičė

Paroda galerijos „Meno parkas“  trečiame aukšte bus atvira iki sausio 13 d. (šeštadienio).

Paroda yra galerijos projekto „Kaunas.LT“ dalis.

Dalinai parodos įgyvendinimą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.