Apie atsakomybę įgarsinti, takius pokalbius ir tranšėjines diskusijas. Arturo Bumšteino paroda „Ēcheîa“ ŠMC

Arturo Bumšteino projektas „Ēcheîa“ (ŠMC, 2017 11 17 – 2018 01 14) yra dedikuotas penkiems personažams – garsiakalbiams, kuriuos sukurti autorius pakvietė penkis „audiofilus ir garso entuziastus“ – Gitį Bertulį, Antaną Dombrovskį, Ričardą Dubaką, Rytį Urbanską ir „KALA Soundsystem“.

Kaip vizualūs bei garsą formuojantys objektai, jie pradrasko tam tikrus uždarus ratus ir kontekstus. Būdami instaliacijos dalimi, jie savo ruožtu apeliuoja į savarankiškų kūrinių statusą (kiekvienas turi savo pavadinimą), tačiau jų autoriai ateina iš skirtingų, nebūtinai „meninių“ kontekstų, ir tai atsispindi pačiuose objektuose. Profesionaliai sukurtas, „nepriekaištingo“, itin specifinio balso garsiakalbis stovi kartu su DIY ir recycle ideologijas „propaguojančiu“ antropomorfinių bruožų garsiakalbiu, greta – garsiakalbis, atliepiantis konceptualaus meno mokyklos principus. Garsiakalbis, kuriame dominuoja dizaino sprendimas ir minimalizuoto kūrybinio indėlio garsiakalbis-rastų objektų kombinacija.

Taigi, kas yra tas išeities taškas, leidžiantis į tą pačią sceną atvesti tokias skirtingas patirtis ir įgūdžius turinčius kūrėjus?

Garsiakalbis, be abejo, dažnai pasitarnauja sustiprinant (ar, tiksliai kalbant, transformuojant) balsu ar instrumentais kuriamą garsą, tačiau nemažai daliai XX antros pusės -XXI a. muzikos tai yra ir neapeinama priemonė muzikinę kompoziciją paverčiant realiu garsu. Kitaip tariant, elektrinėmis ir skaitmeninėmis technologijomis paremtoje muzikoje garso sistemos iš dalies perima instrumento ar balso, kaip kompozicijos „įgarsintojo“ rolę. Be abejo, apie tai negalima kalbėti kaip apie vienų nežinomųjų lygtyje pakeitimą kitais – smarkiai keičiasi ir pati lygtis. Lyginant su instrumentu ar balsu, garso sistemos vaidmuo, iš pirmo žvilgsnio, atrodo menkesnis: visos klasikinės muzikos kompozicijos buvo rašomos konkretiems instrumentams ar balsams, tuo tarpu labiau viena į kitą panašios garso sistemos dažnai parenkamos kūriniui jau egzistuojant (atvirkštiniai procesai, kuomet muzika pritaikoma prie garso sistemų, nors ir vyksta, dažniau tampa uždaros vidinės virtuvės, nedaug žinomos plačiajai publikai, dalimi). Elektrinės garso sistemos skirtingai paskirsto ir kūrėjo, „įgarsintojo“ bei klausytojo atsakomybes. Klasikinėje muzikoje egzistuoja gana aiški kūrėjo, „įgarsintojo“ ir klausytojo triada, kurioje paskirstoma atsakomybė už partitūrą (kompozitoriui), „įgarsinimą“ (atlikėjui ir instrumento autoriui) ir klausymą (auditorijai), tuo tarpu nuo elektrinių garso sistemų priklausančioje muzikoje atsakomybė už „įgarsinimą“, šalia garso sistemų autorių, atitenka „visiems ir bet kam“: garso sistemas kūriniams parenka kūrėjai, skirtingo sąmoningumo lygio klausytojai, bei nei vienam, nei kitam neatskaitingi tretieji asmenys.

Instaliacijos „Ēcheîa“ garsiakalbiai tarsi atgauna andainykščiam instrumento statusui prilygstantį sunkiasvoriškumą, tačiau neišvengiamai išryškėja ir jų kitoniškumas, t. y. priklausymas „visiems“ – autoriui, klausytojui ar (atsitiktiniam) mediatoriui. „Ēcheîos“ garsiakalbiai įveda tam tikrus garsinius-muzikinius motyvus, juos (skirtingais tembrais) atkartoja, transformuoja, papildo, nutraukia, įterpia. Garso fragmentai, kuriais remiasi Arturas Bumšteinas, yra gauti iš garsiakalbių autorių, tačiau jie nelieka vieno personažo nuosavybe – personažai „klausosi“, atliepia ir interpretuoja savo „kolegų“ garsus, išlaikydami savo fizinį kūną ir akustines galimybes, tačiau formuodami vieną „kolektyvinę sąmonę“. Paroda eksponuojama ŠMC salėje, turinčią stiklinę, į miestą atsiveriančią sieną, tokiu būdu miesto peizažą automatiškai paverčiant kūrinio dalimi. Garsinę-erdvinę parodos struktūrą atliepia garsinė-erdvinė miesto struktūra, kurioje paraleliai gyvuoja tūkstančiai privačių ir viešų, profesionalių ir mėgėjiškų bei minimalios kokybės garso sistemų, kai kurios iš jų nejudrios, kai kurios – mobilios, tačiau kiekvieną jų turi savo be paliovos judančius žmogiškuosius partnerius, tarpininkus, padedančius sukurti gigantišką, neaprėpiamą salėje girdimo pokalbio atitikmenį.

Arturo Bumšteino garso instaliacija yra artima keletui kitų šiuolaikinio meno kūrinių, kuriuose „bendrauja“ objektai. Toks yra Elmgreeno & Dragseto darbas „Drama queens“ (2007), kuriame kalbasi XX a. korifėjų sukurtos skulptūros arba Alexandre‘o Singho instaliacija „The School for Objects Critisized“ (2010), kur tarpusavy bendrauja daiktai: butelys baliklio, skunko iškamša, diktofonas ir kiti objektai. Tačiau šiame kontekste Bumšteino „Ēcheîa“ išlaiko tam tikrą organiškumą: jei Elmgreeno & Dragseto bei Singho kūriniuose objektai antropomorfizuojami ir balsas jiems „prilipdomas“ metaforiškai, „Ēcheîos“ garsiakalbiai skleisdami garsą atlieka natūralią savo funkciją, galbūt tik atrodydami kiek ekscentriškiau, „skulptūriškiau“ nei įprastai. Bumšteino kūrinyje egzistuoja tam tikras sunkiau užčiuopiamas išsklidimas. Elmgreeno & Dragseto pjesėje kalbantys objektai yra menininkų-žvaigždžių, atstovaujančių apibrėžtas meno sroves, kūriniai, Singho instaliacijoje kiekvienas objektas identifikuojamas per savo funkciją (ir jo sąsajas su tam tikrais socialiniais sluoksniais). Žodinė kalba kaip medija šių abiejų kūrinių personažus paverčia diskusijos dalyviais, atstovaujančiais tam tikrus „sluoksnius“, ginančius savo poziciją. Tuo tarpu „Ēcheîos“ personažai, rodosi, yra labiau takūs: funkcija juos apvienija, o kaip atskiri meno kūriniai jie sunkiai pasiduoda vyraujančioms kategorijoms. Takumo įspūdį sutvirtina ir muzikinio pokalbio pobūdis, galbūt kiek mažiau paremtas tranšėjiniais nuomonės išsakymais ir daugiau – atsikartojimais, subtiliomis transformacijomis ir papildymais.

Šioje vietoje prieš mano akis atsiveria gąsdinanti muzikinio ir žodinio pokalbio lyginimo bedugnė, priverčianti pasijusti nejaukiai ir akinanti „geriau jau baigti“ straipsnį. Ir visgi, kad neužsilikti toje įšaldytoje šoko pozoje, prieš pabaigą bandau įmesti vieną akmenį į bedugnę: įdomu, kad šiandieniame pasaulyje daug kartų klausyti tą patį muzikos kūrinį yra beveik norma, o tuo tarpu keletą kartų skaityti tą patį tekstą – daug retesnis atvejis, labiau – išimtis.

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Antanas Dombrovskij, Įkvpėpta operos Pergalė prieš Saulę, ŠMC, 2017

KALA soundsystem, x1, ŠMC, 2017

Rytis Urbanskas, –, ŠMC, 2017

Gitis Bertulis, 32, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Ričardas Dubaka, Garsuva mono, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Arturo Bumšteino projektas Ēcheîa, ŠMC, 2017

Maya Dunietz, Garba. Kūrinys vokalui, fortepijonui ir šokėjams, ŠMC, 2017

Rie Nakajima, Improvizuota garso instaliacija, skirta fortepijonui, ŠMC, 2017

Gailė Griciūtė, Klajokliškas rezonansas (Kuriant naujas tapsmo formas)“ – performansas specialiai paruoštam fortepijonui, ŠMC, 2017

Sven-Åke Johansson ir Theresa Iten, WePa – solo kūrinys kartoninėms dėžėms; Iš pusiausvyros ir ne-pusiausvyros – kūrinys fortepijonui, ŠMC, 2017

Ivanas Chengas, Kasdienis apšilimas, ŠMC, 2017

Nuotraukos: Julijus Balčikonis