Painting is (not) Just Fun Anymore. Jaunojo tapytojo prizas 2017

Šių metų spalio 26 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ įvyko „Jaunojo Tapytojo Prizo“ finalininkų parodos atidarymas, konkurso nugalėtojo paskelbimas bei apdovanojimų ceremonija. Devintą kartą organizuojamo renginio metu geriausiu jaunuoju tapytoju išrinktas Alexei Gordin (Estija), parodoje pristatęs kūrinį iš 2017 metais sukurto paveikslų bei video darbų projekto Art Is Not Just Fun Anymore.[1] Teigdamas, jog savo darbais kuria tapybinį naratyvą, leidžiantį giliau pažvelgti į šių dienų neo-liberalios visuomenės ydas, socialines traumas bei (meno) politikos grimasas, Gordin’as, regis, spekuliuoja „užaštrintomis“ prasmėmis ir užuominomis, versdamas jas suglaudintomis sarkastiškomis žinutėmis, kurios, pasiekusios žiūrovą, turėtų jį priversti suklusti, stabtelti, permąstyti inertiškos šiuolaikybės ir šiuolaikinio meno realijas. Įterptiems į saldokai dekoratyvų, ironišką, tapybinę iliustraciją primenantį paveikslo turinį, menininko nuogąstavimams suteikiama savotiška match point (liet. lūžio taško) funkcija: kūrinio visuma tampa tokia absurdiška, jog galime rinktis a) patikėsime tokia mums pristatoma realybe, ar b) imsimės kritinės sąmonės vaidmens. Visgi, vertindami meną, esame pratę atsižvelgti ne tik į tai, kas juo akivaizdžiai deklaruojama (vienok, sunku nepastebėti komiksams būdingu stiliumi Gordin’o paveiksle ištapytos žinutės), bet ir atrasti savai intelektinei patirčiai rezonuojančias reikšmes bei joms priskirtas fizines/ vizualines formas. Todėl, kai sužinome, jog įrašas “I live the life of middle artist / not great one / not bad one / just middle one” (liet. Gyvenu vidutinio menininko gyvenimą / ne puikaus / ne blogo / tiesiog vidutinio) projekto eigoje bus ištatuiruojamas menininko odoje – jei tik atsras šio darbo pirkėjas[2] – tikrai nesunku patikėti, kad „Menas ne tik pramogai – jau nebe“. Juolab, nugalėtojui atitenka 2 000 eurų prizas, visai rimta dviejų mėnėsių trukmės kūrybinė rezidencija „SomoS“ rezidencijų centre, Berlyne, bei teisė kitąmet savo darbus eksponuoti „Pamėnkalnio“ galerijoje, Vilniuje.

Taigi, klausimas apie jaunojo tapytojo statusą ir, apskritai, tokio pobūdžio meno konkursų įtaką tolimesnei kūrėjo iki 30-ies metų karjerai tampa pagrindine šio teksto problemine linija. Dėsninga ir tai, jog nemažai tituluotų jaunųjų menininkų dar „rampos šviesoje“ pripažįsta, kad meno mugėse ar specialiose konkursinėse programose pelnyti apdovanojimai, vis dėlto, nėra ta kūrybinė kulminacija, po kurios pasipila reikšmingi užsakymai, svarbių asmenų skambučiai, informuojantys apie būsimas parodas, o dailės kritika įgyja bent kiek „pagarbesnio atstumo“ (pastarąjį vertinimo kriterijų patį, matyt, dar reiktų įvertinti, tačiau „kritikos kritika“ (sic.) vis dažniau keliauja iš lūpų į lūpas ne tik kaip kritinis miesto folkloras, būdingas sąlyginai glaustam meno profesionalų būriui, bet, galbūt, ir realių problemų aidas. Kartodamas save, „kartų klausimas“, regis, ne pirmą (de)šimtmetį vilnija meno centrais, privačiomis galerijomis bei rašytojų klaviatūromis, tačiau iš esmės menas neigia gandus, o kritika – gandais grindžiamą meną. The show must, and is going on / arba, Art Criticism is not just fun anymore). Tad jaunieji menininkai sutartinai tiki, jog ankstyvieji kūrybos apdovanojimai neprilygsta patirčiai, įgytai mokantis garsių menininkų ar teoretikų studijose, meno rezidencijų centruose ar tiesiog nuoseklių kasdienių tyrimų metu. Apdovanojimo įteikimas čia nėra sekantis taškas kūrybos koordinačių sistemoje, o greičiau džiugi trumpalaikė akimirka, po kurios ir vėl atsiduodama visa apimančiai menininko kasdienybei. Ir vis dėlto.

2017 m. „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų parodai net iš 78 aplikavusių tapytojų buvo išrinkta penkiolika geriausiųjų: Alexei Gordin (EE), Alo Valge (EE), Auksė Miliukaitė (LT), Barbara Ābeltiņa (LV), Danel Kahar (EE), Grisli Soppe-Kahar (EE), Joskaudė Pakalkaitė aka Yoshi (LT), Jurgis Tarabilda (LT), Kristaps Priede (LV), Povilas Ramanauskas (LT), Robin Nõgisto (EE), Sandra Strēle (LV), Simonas Kuliešis (LT), Vita Opolskytė (LT), Rūta Vadlugaitė (LT), o tai bent iš dalies reiškia, jog likusieji 63 jaunieji tapytojai komisijos oficialiai pripažinti ne tokiais puikiais. Taigi, susilaikant nuo „taikos visame pasaulyje“ principo, ir vėl tenka savęs klausti: a) kokią reikšmę mums turi Jaunojo tapytojo prizas? b) ką jis reiškia jaunajam tapytojui? c) dėl kokių galimų priežasčių Alexei Gordin šiais metais pripažintas geriausiu?

Jurgis Tarabilda, Kilimas ant sienos, 2017. Drobė, akrilas, 100 x 150 cm

a.) Atsakant į šį klausimą, regis, vertėtų pradėti nuo esminių sąvokų aiškinimo; skaitant „Jaunojo tapytojo prizo“ pavadinimą bene devintą kartą kyla filologinė dilema apie tokio žanro apriorinę galimybę. Ir vis dėlto, „Jaun|as, jauna – nedaug amžiaus turintis; mažiau amžiaus turintis už kitus; priešingai senas: Jaunas žmogus, medis, gyvulys, jaunoji karta, jauniausias sūnus jau mokslus baigė. Jis dar jaunutis, jaunutėlis“ [3] tariamai pasitarnauja bandant suvokti jaunojo menininko statusą bei iš to kylančio tapybos konkurso reikšmę. Ką tai turi bendro su tapyba? – t.y. ar nedaug/mažiau amžiaus turinčio menininko kūrinys bus mažiau/daugiau vertingas už, priešingai, daugiau amžiaus turinčio kūrėjo? Kokiu principu apsisprendžiama dėl tokių konkursų premijų? T.y. ar 2000 eurų yra pakankamas įvertinimas gabiam menininkui iki 30 metų, lyginant su talentingu menininku, kuris sulaukė, tarkime, trisdešimt dvejų? [4] Be kita ko, ar menininkams, vyresniems nei 30 metų, lyginant su jų jaunesniaisiais (angl. junior) kolegomis, nebėra aktualios meno rezidencijų programos? Kuo matuojama jauno tapytojo kūrinio svarba? Visi šie natūraliai kylantys klausimai veda link išvados, jog meno skirstymas kategorijomis (pvz. moterų menas, tautinių mažumų menas, queer menas, jaunojo menininko menas, Baltijos šalių, Rytų/Šiaurės Europos menas ir kt.) žymi greičiau tautologinį potraukį meną „norminti“ ir kategorizuoti (pateiktu pavyzdžiu – Jaunas žmogus, medis, gyvulys, jaunoji karta (sic.)), nei realiai atskleidžia jo turinio kokybę. T.y. – kūrėjo (ar bent jau jo kūrinio) izoliavimas konkrečiame idėjiniame, kartos, meno žanro, vizualinės raiškos diskurse paradoksaliai kuria ne galimybes tokį meną interpretuoti ar įkainoti nepriklausomai nuo jam iš šalies paskiriamų konotacijų, tačiau pateisina inkubacines sąlygas, kurios yra išankstinės ir nuo pat pradžios (o gal – pabaigos?) dalyvauja šio menininko ar jo kūrinio suvokimo procese. Taigi, į klausimą, ką mums reiškia tokio pobūdžio konkursinis renginys, atsakyčiau glaustai: tai sėkmingas bandymas klasifikuoti (pagal lygiateises konkursines sąlygas) skirtingų menininkų iki 30 metų darbo rezultatus, vertinant juos konkursinėje programoje, ir taip iš dalies apibrėžiant jų kūrybos materialinę bei kultūrinę vertę regiono kontekste, paskatinant tam tikras šių menininkų kūrybines trajektorijas. Sėkminga, matyt, ir tai, jog kasmet surengiama trijų Baltijos šalių tapytojų paroda leidžia pažvelgti į dalį kūrėjų darbų vienoje ekspozicinėje erdvėje – t.y. vieniems į kitus – jei apskritai atmesime konkrečias ekspozicines sąlygas, aptartas aukščiau.

2017 metais 15 tapytojų, patekusių į finalinę parodą, iš 78 apskritai dalyvavusių „Jaunojo tapytojo prizo“ renginyje – sudaro 19,23% publikai prieinamų kūrinių, o tai – akivaizdu – yra esminga ekspozicijai, kurios kuratoriniai sprendimai atsiremia į konkurso sąlygas. Taigi, žiūrovui pasiūloma beveik 20% potencialios parodos ir tam tikras tapybos vertinimo paruoštukas – „tarp penkiolikos gerų Baltijos regiono tapytojų yra vienas geriausias“.

Joskaudė Pakalkaitė aka Yoshi, Priemiesčiai I, 2017. Akrilas ant medvilnės, 66 cm x 86,5 cm

b.) Jaunas menininkas tiki pripažinimu, bendradarbyste ir greita informacijos sklaida. Galimai, jis tiki ir tuo, jog laimėtas piniginis prizas paskatins jo nepaliaujamą tikėjimą ir padės įgyvendinti kai kurias kūrybines idėjas. Jaunas žmogus, be kita ko, tiki patirtimi bei įgūdžiais, kuriuos galbūt įgaus meno rezidencijos metu ir/arba dalyvaudamas „Jaunojo tapytojo prizo“ parodoje – jo tikėjimas tikras ir plintantis. Jaunas tapytojas supranta, jog Menas – ne tik pramogai (jau nebe), tačiau ne visada žino, kuo iš tiesų turėtų tikėti.

c.) Alexei Gordin kūrinio „Alone in the studio“ (acrylic on canvas, 180×120 cm, 2017) centre – „vidutinio menininko“ figūra, dėl savo tarpinės būsenos, panašu, besiteisinanti trejetui ką tik užbaigtų kūrinių, išrikiuotų studijoje kartu su raudono vyno taurėmis. Tapytojo figūra konkrečiomis idėjinėmis sąlygomis perteikta kone virtuoziškai – skystas akrilinis potepis, grafiškas tekstūrų vaizdavimas, primenantis piešinį spalvotais pieštukais, kokybišką komiksą ar niūrios, Kafkiškos animacijos kadrą, desperatiškai aplinkos patvirtinimo laukianti figūros laikysena ir kažkoks visa apimantis menkumas įkūniją pačią paveikslo žinutę – Gyvenu vidutinio menininko gyvenimą / ne puikaus / ne blogo / tiesiog vidutinio… Tačiau kognityvinis disbalansas apima tada, kai imi suprasti, jog už šio slegiančio tapybinio epizodo nėra nieko, kas pateisintų tokios situacijos galimybę: paveikslo formos atliepia žodžius, o šie atnašauja vizualiniam turiniui – tai ir yra kūrinys, 2017 m. „Jaunojo tapytojo prize“ pripažintas geriausiu.

Gordino paveiksle nėra jokio humoro, jokios universalios žinutės. Tiesą pasakius, jis toks egzistenciškai rimtas, kad beveik empatiškai imi mėgti šį tapybinį naratyvą. Vis dėlto, praėjus momentinei melancholijai, menininko-genijaus versus kenčiančio-kūrėjo terminologija nepalieka jokio didesnio pėdsako. Galbūt tai skonio reikalas, tačiau meno kūriniai bandantys aprėpti sistemų kritiką ar meno kasdieniškumo problemą niekada nebuvo mano mėgiamiausiųjų aplankuose. Taigi, lieka dar viena galimybė – pažvelgti į Alexei Gordin kūrinį, kaip į sceną-laimėtoją iš šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“.

[1] Daugiau – https://alexeigordin.weebly.com/works.html

[2] Dar iki „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų parodos Alexei Gordin projektas eksponuotas Tartu Art House (2017 m. spalis) ir Exhibition Laboratory Helsinkyje, grupinėje parodoje „SYSTEMS“ (2016 m. rugpjūtis). Instaliacijose pristatyti ne tik Gordin‘o tapybos darbai, bet ir video kūriniai, kuriuose menininkui atliekamos tatuiruotės pagal jo parduotų kūrinių įrašus.

[3] Plg. https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/J/jaunas

[4] Palyginus su panašaus pobūdžio renginiais Baltijos regione, bene prestižiškiausio Latvijos meno apdovanojimo, teikiamo šalį reprezentuojantiems menininkams nuo 2009 m. – PURVĪTIS prizo vertė yra 28 500 eurų, neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu, Baltic Young Artist Award, kuriame jau antrus metus dalyvauja Lietuvos, Latvijos bei Estijos meno akademijų absolventai, pagrindinis apdovanojimas siekia 2000 eurų, 500 eurų taip pat skiriama publikos prizui.

Simonas Kuliešis, Socialinės sriubos peizažas, 2017. Drobė, aliejus, 208 x 365 cm

Povilas Ramanauskas, Lanksčioji tapyba, 2017. Akrilas, aerozoliniai dažai ant PVC, 150 x 300 cm

Rūta Vadlugaitė, Popierinis laivelis – karūna, Karūna – popierinis laivelis, Popierinis laivelis, Karūna, Vanduo, 2017. Drobė, aliejus, 50×104.5 cm

Alo Valge, Plastikinių maišelių semiotika, 2017. Drobė, aliejus, 150 x 100 cm