Eimučio Markūno paroda „Miesto spalvinis kodas“ galerijoje „Akademija“

Lapkričio 27 d. (pirmadienį) 17 val. VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) vyks menininko Eimučio Markūno personalinės parodos „Miesto spalvinis kodas“ atidarymas.

 Naujausi Eimučio Markūno tapybos kūriniai pavadinimu „Miesto spalvinis kodas“ gali šiek tiek nustebinti. Jei bandytume prisiminti kada menininko kūryboje matėme tiek spalvų ir jų derinių, reiktų gerokai pasukti galvą. Pats E. Markūnas sako, kad serija „Miesto spalvinis kodas“ jam leido iš naujo prisiliesti prie spalvos, jos materijos ir metafizikos, tačiau vis dėlto ne spalva ir ne miestas yra svarbiausi šios serijos kūriniuose, bet transformacija, perdirbinys (remake‘as), kodas.

Netikėtumu ir ekspresija grįstos didelio formato tapybos plokštumos yra skirtos skirtingų, unikalių Kauno miesto rajonų atmosferai ir nuotaikai perteikti, tačiau konkrečių referencijų į realybėje egzistuojančias erdves ar objektus kūriniuose nerasime. Nors paties miesto motyvas yra beveik visiškai abstrahuotas ir veikia tik kaip atspirties taškas, pagrindas improvizacijai ar įkvėpimo šaltinis, miesto įvaizdis ir dvasia vis dėlto skleidžiasi kiek kitokiu, materialiu rakursu. Menininkas kūrybos priemones renkasi ne iš dailės srities, bet dažnai buityje sutinkamas medžiagas. Vietoje įprastos tapybos drobės jis nauodoja sunkias OSB (drožlių) plokštes, kurias dengia įvairiais – aerozoliniais, emaliniais, akriliniais dažais.

Galbūt šiek tiek keista, kad turtingo kolorito, kelių sluoksnių sunkaus dažo plokštumos dar gali priminti visai ne energija trykštantį ir šimtais balsų bei pagundų viliojantį miestą, bet beribius smėlynus, išdžiūvusias plynes, ištroškusią žemę. Vietomis suskeldėjęs dažas verčia prisiminti Dykumos tėvų[1] fenomeną. Konkrečių Kauno vietų vizualų turinį neatpažįstamai perdirbęs menininkas jį užkoduoja ir pateikdamas tai kaip alternatyvią realybę tarsi sukuria terpę simboliniam, dvasiniam pabėgimui nuo miesto triukšmo, vizualios taršos. Tik kur ne kur išnyrantys ženklai – batų pėdsakai, automobilio kėbulas ar praskrendantis paukščių pulkas – dar primena apie civilizaciją ir mus supančią tikrovę.

Menotyrininkė Dovilė Stirbytė

E. Markūnas baigė monumentaliosios dailės studijas ir aktyviai dirbo šioje srityje daugiau nei dvidešimt metų, tačiau jis niekada savęs vien tik su ja netapatino. Menininkas, tarsi alchemikas, visada mėgo maišyti įvairias medžiagas ir technikas. Kūrybiniuose ieškojimuose jis išbandė fotografiją, instaliaciją, objekto bei vaizdo meno priemones, kuriomis įgyvendino ne vieną šiuolaikinio meno kūrinį, kalbantį emigracijos, globalizacijos, tapatybės, laikinumo ir kt. temomis.

Menininkas yra pristatęs kelias dešimtis personalinių parodų bei projektų Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1991 m. yra tapytojų grupės „Angis“ narys. Daugiau nei trisdešimt metų E. Markūnas dirba pedagoginį darbą.

 Parodą remia Kauno miesto savivaldybė ir LDS galerija „Meno parkas“

Paroda veiks iki gruodžio 9 d.

[1] Sodeika, T., Miesto metafizika: Dykumos tėvų prefenomenas arba tobulo tylėjimo pamokos. In: Religija ir kultūra, 2008 5 (2), p. 62-85.